Slimani, Leila. Lopšinė: romanas/ L. Slimani; iš prancūzų k. Vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 215 p.

Neatsimenu, kada teko skaityti knygą, kad viešoji ir mano nuomonė nesutaptų veik 100 procentų. Skaitydama labai vaizdžią ir išsamią, panegirinę recenziją ,,Lopšinei”, kuri, ko gero, daugiausia paremta užsienio traktuotėmis – tiesiog patyriau šoką: nė žodelio apie tai, ką esminio aš įžvelgiau šiame kūrinyje. Pabrėžiamos dvi pagrindinės temos: buržua ir žemesniojo sluoksnio santykių konfliktas ir auklės vieta šeimos atžvilgiu, socialinis aspektas. O psichikos ligonio vieta visuomenėje? Kas atsakingas už jo integraciją ir tam tikrą ligos kontrolę? Pirmas klausimas kilęs perskaičius keletą puslapių – ar toji aiškiai sunkia psichikos liga serganti auklė – tobulu ne tik vaikų auklėjimu, bet visų namų tvarkymu pasižyminti moteris – ar ji gėrė vaistus, ar ji lankėsi pas psichiatrą? Kas atsakingas už tokio žmogaus likimą ir, aišku, su juo susidūrusių, jeigu nepatyrusių asmenų, tai ir negebančių įžvelgti ne darbštumo, tobulumo, bet liguistumo elgseną – saugumą? Tai, be jokios abejonės, viena pagrindinių šiuolaikinės, ir, ko gero, dar didesnė rytdienos visuomenės problema. Psichiškai nesveikas žmogus paliekamas likimo valiai, visuomenė – taipogi. Kiek kartų patiems tėvams kilo klausimas, kad tai, ką daro Luiza, ne visai normalu? Ar normalu kloti sutuoktinių lovą, keisti jų patalynę?

Taip, tikrai ne literatūriškai man šis kūrinys buvo įdomus, skaičiau ir žvelgiau į aprašomus reiškinius perdėm medicinišku kampu ir, tiesą sakant, temos aktualumas iš pat pradžių patraukė ne tik svarba, bet ir smalsa – kaip gi rašytoja išvynios visas tas keblias situacijas, kaip ji traktuos psichikos ligonės vietą sociume, kaip bus paskirstyta atsakomybė už, deja, jau neatitaisomas tragedijas? Nuvedama nesveikų emocijų keliu: ir ne tik naujai susirastoje šeimoje, norint save iškelti kaip tobulybę ir primesti savo įtaką, bet ir santykiuose su savo turėtu vyru, dukra, absoliučių nesėkmių grandine per pastarųjų metų gyvenimą, kurį aspektą rašytoja bepaliestų, kita vertus, nuolat pabrėžiamas neadekvatus santykis Luizos su realybe: ir svetimos šeimos vertinimas, ir jos ateities planavimas, ir skolų ignoravimas ir daugybė kitų dalykų, bet ties viduriu knygos suvokiau, kad tai traktuojama ir vystoma ne kaip ligos paveikto žmogaus elgesys, bet kaip individualios, asocialios ir nevykėlės egoistės ar dar kažkokios žmogystos problemos. Štai ir užstrigo skaitymas. Reikėjo gerokai prisiversti įveikti iki galo, jau nieko įdomaus ir naujo nesitikint, o ir neįtikimi ėmė rodytis visi tie nevykusios moters vaikščiojimai nevykusio gyvenimo labirintais.

Taigi: amžinas klausimas – ar netinkamos cheminės reakcijos organizme nulemia nevykusį elgesį ir tragedijas, ar nuolatiniai nepasisekimai išprovokuoja serotonino, hormonų depresyvų, agresyvų lygį žmogaus organizme ir neadekvatų elgesį visuomenėje – tiek teigiamą, tiek neigiamą? Kaip atskirti – ir savo, ir kitų – kada tik nusivylimų ar nuovargio iššauktos emocijos, o kada jau patologija?

Jei kas paklaustų, ar verta skaityti „Lopšinę“, truktelčiau pečiais – gal. O gal ir ne. O gal… Gal kai kurie žinojimai pravers gyvenime. Bet pabaiga… Ar gali būti labiau nuvilianti: tyrėja tradiciškai vis tik bando įžvelgti kažką tokio, atrasti kabliuką ir viską išvynioti. Ir… nieko. Kas tai – literatūros šedevras, eilinis trileris ar psichologinis pjūvis per skaudžiausias ir nelogiškiausias visuomenės ištiktis? Ar nesveiko žmogaus elgesio detali analizė? Temos išpildymas, be jokios abejonės, nepriekaištingas.

Vertinimas: 4/ 5