Gary, Romain. Moters šviesa/ R. Gary; iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2009. – 116 p.

Mylėti – vienintelis turtas, kuris didėja, kai juo švaistaisi. Kuo daugiau duodi, tuo daugiau lieka tau. p. 83

Tai galima apibūdinti itin tamsiu ir liūdnu kūriniu, bet… pavadinime žodis ššviesa, ir ne bet kokia – moters. Prisiminimai ššviečia ištikusios situacijos niūroje, beviltiškume. Ar tai guodžia, gal netgi optimistina veikėjus, o ir skaitytoją?

Knygos konstrukcija tokia, kad neištinka nei depresiška nuotaika, nei ašaros, juolab neviltis. Reikšmės slypi po kasdieniais, dažnai netgi banaliais, nieko ypatingo nesakančiais dialogais, tarp eilučių, išoriškai nepastebimi sielos skauduliai – kasdienybės ritualuose.

Keista knyga. Lyg parašyta dviem sluoksniais. Gal net trimis: vienos dienos, regis, niekuo ypatingi vyriškio blūdinėjimai nuo oro uosto iki kavinės, cirko, viešbučio, vienišos moters buto, gėrimas, nereikšmingi pokalbiai, tarsi paprastus ir įprastus dalykus bandantis išsaugoti banalios ir įprastos, netgi šiaip jau nepastebimos kasdienybės gaubtas. Kitas sluoksnis – patosiškasis, kartais labai originalus ir poetiškas kalbėjimas apie moterį, poros artumą, dažnai, jei be konteksto – absoliutus banalybių paistymas (Iš tavęs atėmė tėvynę, seni. Tavo šaltinius, tavo dangų, tavo laukus ir sodus. O visoje mano tėvynėje slapčiausia vieta, man regis, buvo jos plaukai, – saugesnė už mano vaikystės slaptavietes. p. 29)

Na, o trečiasis, užklotas dviejų pirmųjų, esminis – ne tik po jais – daugiausia po tyla – skausmo ir nepakeliamumo. Itin dramatiški išgyvenimai: miršta protagonisto moteris, pageidavusi, kad mylimas žmogus nematytų nei jos kančios, nei paskutinių gyvenimo minučių, prašiusi išvykti kuo toliau, bet jis gebėjęs tik šiek tiek nukakti nuo namų tame pačiame Paryžiuje, tarsi atsitiktinai lipdamas iš taksi atsimušęs į kitą nelaimėlę – palaidojusią prieš pusmetį savo sūnų. Kritiškų išgyvenimų paveikti du asmenys, vyras ir moteris, negebantys pilnavertiškai gyventi kol kas, bet bandantys suteikti atramą vienas kitam

Tai buvo tik savitarpio pagalbos akimirka. Mudviem abiem reikėjo užsimiršimo, laikinos pastogės prieš išvykstant nešti savo nebūties nešulių toliau. p. 20

Buities detalės, atsitiktinai sutikti žmonės, nereikšmingi dialogai – viskas tarsi prateka per Mišelį Foleną, civilinės aviacijos keturiasdešimt penkerių lakūną, savaime, lyg ne gyvenimas, o kasdienybės subtitrai, gyvenimas kunkuliuoja viduje ir sutelktas į vienintelį tašką – mylimos moters Janik praradimą, juolab, kad viskas, kas darė mane vyru, glūdėjo moteryje. p. 27

R. Gary kūriniams būdingas humanizmas ir optimizmo ribų praplėtimas, gebant kritines situacijas humoro ir ypatingomis veikėjų valios pastangomis ar netikėtomis gėrio, grožio papliūpomis tarsi apversti aukštyn kojomis, rasti išeitis iš beviltiškiausių situacijų, taip dovanojant skaitytojams ne tik puikią literatūrą, bet ir viltį, išeitį, bejėgiškumui priešpastatant būtinybę nugalėti ne tik baimes, bet ir vidutinybių standartus. Ir ta stiprybė kyla iš vienokių ar kitokių meilės formų.

,,Moters šviesoje“ tarsi visomis pastangomis stengiamasi gyventi: ir ne tik – nenustoti tikėti, kad meilė galima net ir po kritiškų patyrimų.

,,Moters šviesa“ (1977) – viena iš paskutiniųjų knygų, ši liūdna dviejų žmonių istorija tarsi išpranašavo ir rašytojo ateitį: išgyvenęs ilgą laiką depresiją ir gyvenimo džiaugsmo praradimą, 1979 – ųjų metų pradžioje R. Gary, visai atsitiktinai užsukęs į televizijos darbuotojų vakarėlį, namo grįžo su Leila Chellabi. “Ji suteikė rašytojui ramybę, jo sūnui pakeitė mirusią auklę, o namams įkvėpė jaukumo, kurio taip ilgai stigo. Leila prikėlė jį iš meilės sąstingio ir, artimųjų tvirtinimu, jie tikriausiai būtų susenę ramioje meilėje ir santarvėje“ p. 163 * Jei nelemtinga jo knyga ,,Moters šviesa“. 1979 metais filmą tuo pačiu pavadinimu pažiūrėjusi sunkia psichikos liga serganti, septynis kartus per dukters mirties sukaktis žudžiusis R. Gary buvusi žmona, vis dar jam artima, vieniša ir dvasiškai brangi aktorė Jean Seberg, buvo labai sukrėsta, išsakytas mintis, matyt, sutapatinusi su savais išgyvenimais. Po devynių dienų rasta negyva automobilyje. Tai įnešė širdgėlą ir dar didesnę sumaištį į depresišką, senatvės bijančio rašytojo būtį. Taip knygos siužetas ir išsakytos idėjos tarsi išsiliejo ir konkretizavo save realybėje.

Ar iš tikrųjų žmogus gali tapti laimingas, mylėti, džiaugtis po skaudžių sukrėtimų. Mirštanti Janik Mišeliui prisako mylėti ją ir toliau – tik per kitą moterį. Jos šviesa švytės toje kitoje moteryje.

Naujai sutikta moteris Lidija, praradusi sūnų vyrui padarius avariją ir tapus visiška daržove, nejaučia tajam ne tik meilės, net gailesčio – neapykantą, už tai, kas nutiko.

Ypač žiauru buvo tas Tovarskio grožis. Bruožų subtilumas, juslingumas, žavesys. Geros manieros, elegancija, toks Oksfordo dvelksmas. Matyt, jis gavo gerą išsilavinimą. Ir mandagumo, švelnumo išraiška veide. p. 72

Įdomus ir netikėtas požiūris į kančią, laimę ir gyvenimą Tovarskio motinos, išgyvenusios karą, getus, koncentracijos stovyklą. Ji stebisi: “Visi šiandien reikalauja būti laimingi… net žydai“. p. 75 Jai kentėjimas tapo antrąja prigimtimi, tiesiog reikia įprasti būti nelaiminga.

Viena vertus ,,Moters šviesa“ atrodo visai nepanaši į kitus R. Gary kūrinius: nėra šmaikštumo, to neįtikėtino, stebinančio humoro, o ir optimistinės išeities iš sunkios situacijos. Kita vertus: ribinės situacijos, veikėjų stiprybė (Janik randa jėgų išsiskirti su mylimu žmogumi anksčiau nei mirtis ją pačiups, nenorėdama jo apsunkinti savo padėties bejėgiškumu, dar daugiau – linki vyrui susirasti kitą moterį, įtikinėdama, kad taip jis pratęstų jųdviejų meilę), gebėjimas neištižti, iš paskutiniųjų kabintis į gyvenimą, ieškant ryšio ir išbandant meilės galimybes, o gal naujas skausmo formas, daro juos neeiliniais, nepasiduodančiais, besipriešinančiais, kaip ir dauguma rašytojo sukurtų veikėjų – likimui.

*E. Baliutavičiūtė. Rašytojų mūzos: meilė, įkvėpimas, kūryba. – Vilnius: Tyto alba, 2008. – 454 p.

Vertinimas: 4/ 5