Bordeaut, Oliver. Belaukiant Bodžanglio: romanas/ O. Bordeaut; iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 142 p.

Trys paeiliui perskaitytos knygos: “Lopšinė“, ,,Belaukiant Bodžanglio“ ir ,,Aš esu Liusė  Barton“ – visos nedidelės apimties, skirtingos stiliumi, veikėjų charakteriais, bet kartu ir tarsi susilieję į vienį: papildant, apjungiant ir pateikiant įvairius aspektus tos pačios temos – moters likimas kritiškomis aplinkybėmis. Ypač panašios dvi pirmosios – psichine liga sergančiojo žmogaus būtis realybės vyksmų kakofonijoje.

,,Belaukiant Bodžanglio“ – atvirkščiai sumeluota Romeo ir Džuljetos istorija. Meilė – ta ašis, kuri jungia veikėjus bet kokiomis aplinkybėmis: kai linksma, kai pinigai siaučia lyg pūga, kai šokama nuo ryto iki vakaro ir tada, kai, atrodo, nebelieka ką mylėti. Vis dėlto jei nebelieka Džuljetos, tuo pačiu nėra prasmės ir Romeo (,,beprotybė buvo kartu ir jo. Ji gyvavo tik tada, kai jie kartu ją palaikė“ p. 139) Iš tos nesveriamos ir nematuojamos meilės kyla ir pagrindinė knygos šviesa, džiugesys, gal net optimizmas. Nes jeigu siužetą nusakyti, nuėmus puošnųjį jumoro ir ekstravagancijos gaubtą, skambėtų ne dramatiškai – absoliučiai tragiškai: moters beprotybė išbalansuoja ne tik materialią gerovę, bet supainioja vaiką iki negebėjimo orientuotis tikrovėje, mokytis, bendrauti, vyrą išplėšia iš sėkmingo verslo ir priveda prie padėties be išeities.

Ji nesielgė su manimi nei kaip su suaugusiuoju, nei kaip su vaiku, o labiau kaip su romano veikėju. Romanu, kuriam jautė gražiausius ir švelniausius jausmus ir į kurį bet kuriuo metu panirdavo. Ji nenorėjo nieko girdėti nei apie kokius nors rūpesčius, nei apie liūdesį. p. 15

Pats autorius apibūdina ,,Belaukiant Bodžanglio“ kaip linksmą ir optimistinį kūrinį.

Ar „Belaukiant Bodžanglio“ buvo lengva rašyti? Taip. Parašiau per 42 dienas, ėjosi labai gerai, kone savaime. Turėjau Ipodą, į kurį draugas buvo įkėlęs muzikos. Kartą įsijungė Ninos Simone daina „Mr. Bojangles“ ir aš panorau jos motyvą panaudoti romane. Daugiau

Pradėjusi skaityti, dar nežinodama apie ką kūrinys, pajutau nuostabą, kokia retai pasitaiko: nuo vieno sakinio išsižioji, nuo kito – jauti, kad išsinarins žandikaulis, regis, veikėjų ekstravagancijai ir kitoniškumui nebus galo. Lengvo, skambaus ir netikėto pasakojimo galimybės – neišsemiamos. (Vertėja Erika Sabaliauskaitė) Kaip apibūdina V. Bikulčius kūrinys kupinas prancūziškos elegancijos ir nerūpestingumo. Pavadinimas sieja du kūrinius: ,,Belaukiant Godo“ ir Ninos Simone dainą ,,Mr. Bojangles“: linksma ir švelni, melancholiška, kupina įvairiaspalvių niuansų, kas pavyko autoriui ir literatūrine prasme. Ši daina įsirėžia į vienos šeimos gyvenimą: pasiturinčios, besistengiančios iš gyvenimo išguiti bet kokią monotoniją ir nuobodį, kur visus sieja ne tik ekstravagancija, jokių taisyklių nepaisymas, bet absoliuti tolerancija vienas kito elgesiui. Tėvas, pretenduojantis į rašytojo statusą, kuris savo žmoną vadina vis kitu vardu, aprašantis tai, kas linksma ir kas kelia nerimą, ir ant jo darbo stalo, kai nieko nebelieka, lieka prirašyti sąsiuviniai, visas šeimos gyvenimas, parašytas kaip romanas:

Nepaprastas romanas, nes jame buvo visos mūsų akimirkos, geros ir blogos, šokiai, melagystės, juokas, ašaros, kelionės, mokesčiai, Šiukšlė, Pelenė ir prūsų raitelis, Burbulė ir Svenas, pagrobimas ir pabėgimas, viskas, o viskas buvo čia. Jis nupasakojo Mamos apdarus, jos beprotiškus šokius ir jos aistrą alkoholiui, jos pykčius ir jos gražią šypseną, jos skruostus, ilgas virpančias blakstienas, puošiančias jos apsvaigusias iš džiaugsmo akis. p. 140

Taigi ne tik besilinksminantis, bet ir viską stebintis ir fiksuojantis tėvas ir įnorių, emocijų nekontruoliuojanti motina (jei užsimano iš Afrikos parsivežti gervę, tai ir parsigabena, pavadindama Panele Pertekline), ji dievina ,,Mr. Bodžanglį“ ir suka tą dainą be galo, be krašto. Ir tėvų dievinamas sūnus, kuriam neuždedamas kasdienybės pareigos, o gali veikti, kas šauna į galvą, aišku, mėgdžiodamas tėvus ir jų svečius. Išprotėję visi alei vieno: meilė verčia prisitaikyti prie šėliojančios beprotybės ir pamiršti realų gyvenimą. Tai savotiška kelionė: pirmyn ir atgal, kai meile ir gyvenimu mėgaujamasi, ir kai, praradęs Euridikę, Orfėjas turi priimti lemtingus sprendimus, norėdamas ją atgauti.

Pasakojama iš dviejų pozicijų: vaiko ir vyro. Abi turi savo spalvas ir nuotaiką: vaiko riečiamos istorijos ypač optimistiškos, tikros, tuo pačiu ir naivios, kaip vaikiški anekdotai, ne tik juokina, bet ir stebina. Vyriškio balsui būdinga jau daugiau ir įvairesnių atspalvių: tai ir meilės, laimės, džiaugsmo, be abejo, ekstravagancijos ir ekscentriškumo, bet visą laiką jaučiasi ir liūdesio, laikinumo, negandos nuojautos – belaukiant blogiausio – kaip veikėjai bedievintų akimirką, ja gebėtų gyventi, bet būtent vyriškis – asmuo, suvokiantis jos trapumą ir teksiančią mokėti kainą sulaukus Godo ar Bodžanglio.

Supratau ir tai, kad kada nors jos beprotybė gali tapti nevaldoma, gali ir netapti, bet, mūsų gyvenime atsiradus vaikui, turiu tam tam ruoštis – dabar tai jau ne tik mano, bet ir vaikelio likimas. Gali būti, kad nuo šiol mūsų gyvenimas panašus į tiksinčią bombą. Ir šis tiksėjimas tapo mūsų kasdienių šokių ir švenčių fonine muzika. p. 54

Taigi, rodos, linksmai ir lengvai, su jumoru ir kreiva šypsenėle, maskuojama melancholija ir kartėliu apie meilę ir gebėjimą džiaugtis (arba mirti) ypač komplikuotomis aplinkybėmis (isterija, bipolinis sutrikimas, šizofrenija).

Kartu tai ir kitoks, ypač lietuviams, kuriems psichikos ligos dar kelia turbūt didesnį siaubą nei vėžiai, požiūris į žmogų. Kitokį. Visa kuo.

Aš nieko nesigailėjau, negalėjau gailėtis šio malonaus buvimo užribyje, šio amžino tikrovės nepaisymo, špygos atkišimo taisyklėms, laikrodžiams, metų laikams, liežuvio kaišiojimo į “ką pasakys žmonės“. p. 110

Vertinimas: 4,5/ 5