Andersson, Lena. Estera: romanas apie meilę/ L. Andersson; iš švedų kalbos vertė Agnė Kudirkaitė-Ydrauw. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 196 p.

Lena Andersson ( 1970 ) viena garsiausių Švedijos žurnalisčių, rašytoja. 2013 m. už šį romaną pelnė prestižiškiausią Švedijos literatūros apdovanojimą – Augusto premiją.

Jau pirmaisiais sakiniais lakoniškai ir tiksliai apibrėžiama protagonistė: ,,Gyveno žmogus, vardu Estera Nilson, sulaukusi trisdešimt vienerių, jau buvo išleidusi aštuonias intensyvaus turinio knygeles“ p. 7. Kitaip sakant, kaip toliau draugių apibūdinama ,,aristokratė snobė“, tiksliai suplanavusi ir veiklą, ir asmeninį gyvenimą. Stipri asmenybė, puikiai valdanti savo likimą, tarsi kokį projekto vykdymą. Jeigu ne bet… Pačioje pradžioje pateiktas ir sąlygiškumas: ,,Vieni sakė, kad originalias (knygas), kiti kad žaismingas, o dauguma apie Esterą Nilson nebuvo girdėję“ p. 7. Žodžiu, kaip visi. Vadinasi, ir istorija gali nutikti jei ne visiems, bet daugeliui tikrai.

Tas sąlygiškumas būdingas aibei dalykų mūsų nuo gimimo iki mirties vykstančiame pasaulio pažinime: plyšiai tarp žodžių ir minčių, tarp žodžių ir realybės, tarp žodžių ir jausmų;
plyšiai tarp įsimylėjimo ir įsikalbėjimo
jausmo ir proto
noro ir galimybės
tikrovės ir vaizduotės
vilties ir logikos

Jauna intelektuali moteris, ruošdama pranešimą apie žymų menininką Hugą Roską, stengiasi ne tik parašyti originalų ir solidų pranešimą, bet ir seksualų, trykštantį erotinėmis žiežirbomis, kad atkreiptų jo dėmesį į save ir paruoštų tolesniam bedravimui galimybes. Ir čia įdomus autorės pateikiamas paradoksas – sąmoningas ar? (vis dėlto originalus pavadinimas, nusakantis esmę, kitoks: Egenmäktigt förfarande : en roman om kärlek; angliškai Wilful Disregard: A Novel About Love) – Estera, kurios tikslas ,,dešifruoti tikrovę ir atrasti tikslesnes kalbos priemones, kuo suprantamiau ją nusakančias“ p. 20., papuola į savo pačios pinkles: žodžių, ženklų ir minčių neadekvatumą tikrovei. Įsimylėjimas ir tikėjimas, kad tai, ką jinai įsivaizduoja jaučianti, jaučia ir kitas žmogus – įklampina į emocinį liūną: laukimo, nerimo, savigraužos, nevilties ir absoliučios priklausomybės.

Tokią būseną, kai kas bevyktų, kaip besiplėstų santykių vakuumas, vis tiek rasi už kokio ženklelio užsikabinti ir įtikėti, kad viskas gerai, na, tas žmogus tiesiog daug dirba, daug mąsto, turi milijoną reikalų, o, svarbiausia šiais laisvės ir individualizmo laikais, jis yra paprasčiausiai laisvas, neturi reikštis kas minutę ir atsiskaitinėti, o nesulaukus skambučio ar sms, el. laiško irgi rasi pateisinimą: pametė telefoną, dar blogiau – susirgo, partrenkė mašina, ištiko koma… na, ir tada tai jau… – skambini kas minutę… abonentas nepasiekiamas… jeigu gyvena toli – ačiūdiev, o taip per lietų, šaltį nerimas ir beprotybė nuneš prie tamsių ar šviesių ramybe tylinčių langų.

Aha, kas nepatyrė tokios būsenos, tai ir Esteros elgesys atrodys paprasčiausiai neadekvatus. Bet, deja, tokia beprotybė, ko gero, anksčiau ar vėliau veik visiems tenka.

Galėjo būti ir taip, svarstė ji pati, – ji pasirinko įsimylėti Hugą todėl, jog pati to nepastebėdama yra puolusi į nuobodulį ir jai reikalingas šitas nerimas, persisluoksniavęs su viltimi ir absoliučia palaima, kad jaustųsi gyva. p. 43

Tradicinė pasekmė, būdinga nuo neatmenamų laikų, ištinka ir intelektualiąją, likimui nepasiduodančią šiuolaikiškai laisvą Esterą: ,,jie nustojo kalbėti tą pat akimirką, kai kalbėti pradėjo kūnai.“ p. 75

Kūrybingas žmogus, šiuo atveju moteris, ir jausmus, ir įsimylėjimą, meilę linkusi pati susikurti. Ji puoselėja erotinius lūkesčius jau rašydama pranešimą to asmens absoliučiai nepažindama. Leidžiasi užvaldoma sociumo, visuotinės nuomonės – jis didis menininkas, didis mąstytojas; didis žmogus, nuostabus vyriškis – prideda savo ir: man jo reikia. Visa tai traktuoja kaip realius dalykus, individualų jausmą. Taip atrodo iš šono žiūrint ir į įsimylėjusią draugę ar kolegę, o aniems – kai pasija ištinka mane, tave, mus.

Puikiai, tiksliai pavaizduotas Esteros intelekto ir emocijų sūkurys: su įtūpstais, prisitraukimais, atstūmimais, vis labiau emocijai tampant vedliu, o logikai pasiduodant. Ir tai ne koks nors išskirtinis keistos, labilios moters ištežimas ar nuovokos praradimas, pasidavimas priklausomybei – tai būdinga apskritai vienpusio įsimylėjimo būseną išgyvenančiam – beprotybės bendrybė, apimanti nepriklausomai nuo klasės, išsilavinimo ir pažiūrų. Lyties. Kiek toji beprotybė valdoma? ar norima ją valdyti? – jau kiti klausimai, bet atsakymai, vargu, ar būtų įmanomi.

Nė kiek neprasčiau pavykęs ir Hugo portretas: gebėjimas varijuoti, tarsi elgiantis ir humaniškai: tiesmukai nerėžiant tiesos moteriai – eik sau, man tavęs nereikia. Jo ištarti žodžiai dviprasmiai, kuriuos iš pašalės – draugių choras – net neįsidėmės ar suvoks kaip mandagumo elementarias frazes, bet… jei norėsi įžvelgti jose daugiau – jausmą, užuominą – tai pirmyn.

Susisieksim
Tai susiskambinsim, kai grįši namo.
Aš tikrai dar pagalvosiu apie tai, Estera. Apie mus.
Aš kada nors parodysiu tau Leksandą.
Mačiau knygą, kurią norėjau tau nupirkti.
Tai sėkmės.

Estera vartalioja, sveria žodžius, galimybes, pagaliau visada viltis ir noras padaro savo – netgi žodį apgauna, atskiria nuo loginio mąstymo. Ir tie plyšiai tarp žodžių ir minčių, galimybių ir esamybių – tarsi muzika, ašis, kad šokis ir beprotybė dar labiau kerotųsi.

Kita vertus, vyriškis joks altruistas – gal linkęs kaip dauguma žmonių nespjauti į atsarginius variantus, o gal tiesiog pasinaudojantis, kas pasitaiko gyvenimo paįvairinimui – jis ne tas, kuris bijo įskaudinti, bet greičiau atvirkščiai, tiesiog tipiškas, jau susiformavusių įpročių vartotojas: patenkintas tuo, ką turi, kam gi nerti į nežinomybę, naujus santykius, naujas kovas, pergales ir pralaimėjimus.

Hugas Raskas buvo žmogus, norintis, kad kiti jį laikytų simpatišku. Šiltas rūpestingas žmogus – toks jis norėjo būti. Šilčiausias būdavo svetimiems. Kuo geriau svetimieji su juo susipažindavo, tuo labiau juto jo šaltumą ir šiurkštumą. p. 106

Bet kai tavimi žavimasi, tavyje mato daugiau negu iš tikrųjų turi – o jis tai puikiai suvokia, kaip ir suvokia, kad jeigu tą intelektualią, veiklią, iškalbingą moterį net neįsileis savin, tik prisileis – ji dešifruos jį: joks didis menininkas – vidutinybė. Ar Hugui prisileisti Esterą trukdo baimė? Timpčioti ją kaip lėlę už virvutės – puikus viršelio įvaizdis – bet tik tiek. Svarbiausia, kaip jis pats pabrėžia, išlaikyti imidžą.

Kiekvieną kartą ką nors pakomentavusi, ji nesulaukdavo jokio atsako. Hugas niekad nepratęsdavo Esteros minties. Estera visada pratęsdavo tai, ką pasakydavo Hugas. Nė vienas nesidomėjo ja, bet abu domėjosi juo. p. 40

Lakūs, trumpi, taiklūs sakiniai: ,,jausmų reiškimas metaforomis atitraukia nuo jausmų“, sako protagonistė, ir tai akivaizdžiai sutampa su autorės požiūriu į stilių ir kalbą.

Bet to konkretaus, su intelektualių refleksijų intarpais kalbėjimo talpa, regis, begalinė. Ir įžvelgs kiekvienas pagal savo patirtis: gyvenimiškas ir menines.

Ar knyga ironiška? Be abejo. Kaip iš šalies žvelgiant į įsimylėjusio žmogaus neadekvatumą apskritai.

Ar knyga komiška? Niekaip nenuneigsi.

O tragiška? Gal ne, bet beviltiška tai tikrai. Jau, regis, laikas ir valia sutramdė Esteros maniją – net du mėnesius, ištisus du! – neskambino, nerašė sms, bet Hugas atsitiktinai užtinka ją kavinėje beskaitančią jo kažkada rekomenduotą A. Čechovo ,,Damą su šuniuku“. Kaip vis dėlto įsiskverbia, kaip leidžiama giliai patekti kitam žmogui, jo žodžiams į savas, pasirodo, absoliučiai neapsaugotas teritorijas. Nei intelektas, nei emancipacija, nei aukštas savęs vertinimas jokių atrankos mechanizmų nesukuria.

Ta šiurpi praraja tarp minties ir žodžio, noro ir išraiškos, tikrovės ir fantazijos, o kartu, kas tokiose prarajose išsivysto – apie tai ir yra šis pasakojimas. p. 8

Dar apie pavadinimą: originalus „Egenmäktigt förfarande – en roman om kärlek” ir angliško varianto „Wilful Disregard“ (Tyčinis ignoravimas?) – labai tiesmukai nusako ir pagrindinę temą, o tuo pačiu ir autorės peršamą suvokimo poziciją – wilful disregard, akivaizdžiai metamas kaltinimas vienam iš veikėjų, netgi apriboja skaitytojo laisvę savaip interpretuoti.
Man labiau patinka lietuviško vertimo pavadinimas – Estera…, taip sufokusuojant dėmesį į protagonistę, galbūt net suteikiant didesnį svorį kaip konflikto (savaime aišku, pirmiausia vidinio) iniciatorei, o ne aukai, priklausomai nuo išorės veiksnių. Juolab, kad pasakojama iš Esteros pozicijos, ji apimta pasijos užverda visą košę, o kitas veikėjas tampa dar tipiškesniu tam tikros vyriškosios dalies atstovu, psichologiškai labiau pagrįstu ir įtikinamu: kas garbinamas, apibertas komplimentais tiesmukai sako ne, gali būti tiesiog net nesąmoningas noras – savimeilė kiekvienam nesvetima, narcicizmas – kaip oda, rodos, neturi, o ir skauda juk ne pačiam…

Pabaigai, o ir įžangai į kitos knygos aprašą D. Lessing pastebėjimas:
Vyrai kur kas mažiau už moteris suvokia, ką reiškia tokiu būdu naudotis savo lytiškumu, jie turi kur kas mažiau sąžinės (Auksiniai užrašai)

Vertinimas: 4,5/ 5