Cicėnaitė, Akvilina. Tylos istorija: 4 moterys, 4 kartos, 4 likimai/ A. Cicėnaitė. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 278 p.

Šimto metų laikotarpį apimanti šeimos istorija nuo dvidešimto amžiaus pradžios iki pabaigos, per žmonių likimus atspindinti ir istorinius kataklizmus: Pirmasis pasaulinis karas, Lietuvos nepriklausomos valstybės įkūrimas, Antrasis pasaulinis karas, socializmo suniveliuota buitis ir įpročiai, Sausio tryliktoji ir nepriklausomybės atgavimas. Sniegų kaimo gyventoja Elžbieta su mėlynąja suknele, sutikusi skirtingų – žalios ir rudos – akių vyriškį pradeda ne tik savo laimės, laukimo, susitaikymo, skausmo ir ištvermės kelionę, bet ir visos giminės, keturių kartų moterų liniją. Ji  kaip laivas plaukia per audras ir visokiu oru nuo rusiškai, lenkiškai kalbančios nuošalės į Vilnių, į naują šimtmetį, pasipildant vis nauja kiekvienos kartos atstove: dukra Veronika, anūke Teresa, proanūke Nika. Ir ne tik: didžiuliu pulku mirusių artimųjų, kaip senoji sako, jei už kiekvieną sukalbėti po poterį – užtruks visą dieną.

A. Cicėnaitė gimė ir užaugo Vilniuje. VU baigusi lietuvių filologijos bakalauro ir literatūros teorijos magistro studijas, kelerius metus dirbusi reklamos agentūrose tekstų kūrėja, vėliau Velingtono Viktorijos universitete baigė religijų studijų doktorantūrą. Šiuo metu gyvena Sidnėjuje. Akvilina Cicėnaitė  „Tylos istorija“ – šeštoji autorės knyga ir pirmasis romanas suaugusiems. A. Cicėnaitė – žinoma paauglių ir jaunimo rašytoja, išleidusi penkias knygas ir laimėjusi įvairius apdovanojimus: Viskas apie mano šeimą (Alma Littera, 2009); Mano tėtis ir kiti nesusipratimai (Alma Littera, 2010); Kengūrų slėnio paslaptis (Alma Littera, 2014); Raudonosios uolos prakeikimas (Alma Littera, 2015); Niujorko respublika (Alma Littera, 2015)

Skaitant „Tylos istoriją“ apima dviprasmiškas įspūdis: jaučiasi minties ir žodžio svoris, gyvenimiška išmintis, net nesitiki, kad autorė tokia jauna, ?, rūpestinga struktūra, ypač atsakingai suvedant siužetinių linijų galus, nepaliekant duobių: veikėjų istorijos, kuriose vis kalbama, kad daug tylos, daugiau negu žodžių, negailestingai išaiškinamos ir sudedami visi taškai. Teisingi sprendimai, teisingi vertinimai, viskas kaip reikiant. Po „Akiračio“, „Prisipažįstu“, kur atmintis šokinėja, trūkinėja, sukasi kaip tik jai patinka, nepaisydama logikos, juolab chronologijos, toks profesionalus atminties įrėminimas devyniasdešimt penkerių Elžbietos monologe atrodo ne kaip pliusas, greičiau kaip nevisai vykęs sprendimas, solidų kalbėjimą išverčiantis į popsinę juostą: ar būtinai skaitytojui viską aiškinti nuo A iki Z? Gal kartais tyla tikrai iškalbingesnė ir daugiau pasako net už pačius taikliausius žodžius? Užvertus knygą, keista, bet man galvoje sukosi kaip labiausiai įstrigusi ir mįslingiausia ne viena iš keturių pagrindinių veikėjų, o… pamotė, kuriai skirta tikrai ne itin daug žodžių: miega, viskam abejinga, serga ir serga, ir blyksteli tik pašaliečiui pasirodžius, atgyja, susidomi gyvenimu, ir tokia netradicinė lietuvių klasikoje pamotė: neūdija, nežemina vyro dukros,  nebyliai seka jos paslaptį ir ta tyla tarsi pritaria, ta tyla tokia iškalbinga ir reikšminga, kad neabejotinai pasako ir apie pačios jausmus daugiau negu nuosekliai būtų išpasakotos visos godos ir nusivylimai.

Įdomi žmogaus (ne)pažinumo tema: kiek žinome ir kiek įmanoma žinoti apie pačius artimiausius žmones? Kartais atrodo, kad kiekvienas kaip savotiška pandoros skrynia, kurią tyčia ar netyčia atidarius nežinia kas pasklis. Geriau žinoti ar nežinoti? Kiek senelės, seneliai, mamos, tėčiai iš tikrųjų atveria savo jaunystės klodų? Turbūt nedaug. Nebent jų kelias itin tiesus ir atitinkantis standartus. Skaitant šią knygą kažkaip itin įsisukau į tą galvojimą apie savų žmonių paslaptis: kaip karta, taip uždanga, įmanu praskleisti tik ruoželį, tiek, kiek bus leista. Arba iš atsitiktinių nuogirdų, netyčinių pasiklausymų, gal užtiktų senų dienoraščių ar laiškų. Mintiju, kad itin mažai pasakoja išgyvenę sunkius ir žeminančius patyrimus: Sibirą, lagerius, kalėjimus, armijas… kodėl? Atmintis blokuoja kas skaudžiausia ir nugramzdina kuo giliau? Nenori savo skausmu skaudinti artimųjų? Gėda, kerta per savivertę? Ko gero, viskas kartu: žmogus siekia būti sėkmingas ir gražus, jeigu ne užglaistyti tamsias dėmes, tai bent nutylėti. Laikas išplečia patirtį, patirtis kaip reikiant parūšiuoja praeitį.

„Tylos istorijoje“ vyrai ir moterys giminės medyje per visą šimtmetį: vyrai nepastovioji, išnykstančioji dalis, kuria negali pasikliauti nei moterys, nei vaikai – jie išeina į karus, jie negrįžta ar grįžta palūžę, jie išeina pas kitas moteris, juos pasiglemžia alkoholis ir pareigos amnezija – jie tarsi šeimos pridedamoji dalis, ne esminė, o visas dėmesys ir svoris atitenka moterims.

Kuo panašios ir kuo skiriasi keturios to paties kamieno atšakos: uždarumas? vienatvė? meilės troškulys? Bet juk dauguma kaimo žmonių užsisklendę: sunkus darbas, galbūt elgesio ir požiūrių griežti standartai – katalikiški – ribojo bet kokią laisvę ir atviravimą. Tradicija. Būti kaip ir visi. Taigi sunku nusakyti,  ne tik kuo išsiskiria vaizduojamosios giminės moterys iš masės, bet net kuo jos panašios ar kuo skiriasi iš esmės viena nuo kitos. Kiekviena savojo laiko atspindys. Ir istorijos. Elžbieta, kaip įvardinta pradžioje, greičiau sakmės figūra, įkūnijanti vos nemistišką meilę nepažįstamajam, kaip ilgesį kitokio gyvenimo, platesnio pasaulio nei kaimas. Ji pati – meilės, vienatvės ir skausmo, prisitaikymo metafora. Ir, ko gero, daugiau mirusi negu gyva: nes mirė ir mirė, dalimis su savo artimiausiais žmonėmis. Tuo pačiu ji stipresnė negu jaunosios kartos atstovės: dukra, vaikaitė Teresa, o ir provaikaitė: ramybe, susitaikymu, gebėjimu gyventi ir su gyvaisiais, ir su mirusiais.

Realistiškiausia, labiausiai įtikinanti tipiškiausia savojo laiko personažė – Teresa, iliustruojanti sovietinės moters lūkesčius ir nusivylimus: pabėgti iš kaimo, tapti miesto ponia, gebėti susiveikti deficitų, suregzti naudingų pažinčių tinklą. Būtent Teresa labiausiai stengiasi pasipriešinti likimui: ne laukia jai skirtojo, o griebia jai atrodantį labiausiai tinkantį į vyrus; ne plaukia tarybinėje rutinoje pasroviui, o bando aktyviai susikurti savo gerovę: per pažintis, įstoja į partiją. Ji atmeta praeitį: nenori prisiminti nei gimtojo kaimo, nei domisi Elžbietos išgyvenimais, juolab savo motinos ir tėvo istorijomis. Teresai ir ateitis: su kosmopolitiškų pažiūrų dukra dailininke naujoje politinėje erdvėje – nesuprantama ir netgi svetima.

Veronika – skaudžios karo patirties auka: praradusi mylimąjį negeba gyventi. Ir tik motinos stiprybės dėka dar kurį laiką egzistuoja, lyg dirbtinai palaikoma gyvybė.

Nika – jau naujo laiko atstovė: ryžtinga, tiesmuka, kosmopolitiškų, laisvų pažiūrų, jau laisvos šalies šiuolaikiška moteris. Ji nesupranta ir priekaištauja motinai, o ir prosenelei Elžbietai, kaip galėjo jos šitaip tamsoje ją auginti, nepaaiškindamos, kad viskas, kas sakoma mokykloje, kas rašoma spaudoje, kas girdėta ir matyta – melas. Ir toks nutylėjimas – nusikaltimas.

– Viskas visada buvo melas, ar ne? – Nika ne tiek klausė, kiek konstatavo. – O aš maniau, kad viskas gerai. Kad mes gyvename gražioje, teisingoje šalyje. Maniau, kad gera būti spaliuku, kad spaliukas – Lenino anūkas! Maniau, kad aš normali. Kad mes visi normalūs.. Norėjau būti pioniere. Viskas, visiškai viskas netiesa. p. 107

„Tylos istorija“ – šeimos, istorinis romanas. Ir kažkaip nenorom mintijasi, kad kitataučiui ši knyga, ko gero, būtų daug įdomesnė negu lietuviui. Nes iki skausmo ir banalumo žinomos istorijos kilpos, vienokia ar kitokia, bet girdėtų, skaitytų įvykių, likimų interpretacija. Naujų įžvalgų ar kitaip suvoktų ir pajaustų skaudžių lemčių traktuočių nebandyta atrasti, o ir istoriškumas, išskyrus tarybinius laikus, atrodo pritemptas, o gal net iškeltas aukščiau veikėjų: likimus lemia istoriniai įvykiai ir aplinka, vaizduojant kelių kartų moteris tai itin akivaizdu.

Lakoniškas, vaizdus, be smulkmeniškų aprašinėjimų pasakojimas, su koncentruotomis mintimis ir tiksliais apibūdinimais, atveriantis ne tik skirtingų laikotarpių moterų likimus ir paslaptis, bet ir istorijos peripetijas, atrodo, parašytas specialiai Lietuvos šimtmečio jubiliejui: kaip renkamos šimtmečio geriausios knygos, labiausiai nusipelnę asmenys, taip šioje knygoje per visą šimtmetį pervedama daug kentėjusi, daug mačiusi, daug ištylėjusi Elžbieta ir jos palikuonės. Jeigu kas kliuvo, tai, manyčiau per įkyrūs atsikartojimai apie tylą, pagaliau tyla suplėšoma vienu ypu ir dar mirštant, visai kaip serialuose, o kartoti ji tylos moteris nesiliaujama. Kaip ir popsinės Aureliano linijos išrišimas iki smulkmenų, Teresos ir jos meilužio po daugelio metų susitikimas – ką naujo duoda kūriniui? absoliučiai buvo aišku, kad ta meilės istorija baigta, o pratęsimas tik suplėšo dar kartą jau ir taip per daug sudraskytą tylą.

Vertinimas: 4/ 5