Groff, Lauren. Moiros ir Furijos : romanas/ Lauren Groff ; iš anglų kalbos vertė Aistė Kvedaraitė–Nichols. – Vilnius: Baltos lankos, 2016. – 447 p.

Lauren Groff (1978) laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Jos trečiasis romanas Moiros ir Furijos (2015) tik pasirodęs tapo tarptautiniu bestseleriu, nominuotas įvairiems literatūros apdovanojimams, išversta daugiau nei į 30 kalbų.

Antika ir amerikoniškumu pulsuojanti knyga: įstabūs kūnai, pasijomis pagrįsti santykiai (meilė ir pyktis), skurdas, pinigai, žinomumo siekis ir… kūryba, tarsi nieko kasdieniško ir paprasto nėra: buitis, draugystė, praeitis matuojama ribiniais matais – arba/ arba. Ir vienatvė, ir meilė, o tuo pačiu sėkmės ir negandos užaštrintos iki maksimumo. Gal dėl to ilgą laiką sunku patikėti tuo, ką skaitai. Atrodo kaip dabarčiai, šiuolaikiniam laikui adaptuota antikos „tragedija, komedija. Viskas priklauso nuo perspektyvos“. p. 229

Sunkokai skaitoma knyga: ir tikrai ne dėl struktūros ar minčių sudėtingumo, tiesiog dėl vertimo, dažnai tenka stabčioti, iš naujo skaityti ir galvoti, tai ką gi reiškia vienas ar kitas sakinys ( „Pavasarį statomame spektaklyje jis vaidino Falstafą, tačiau pasibaigus grimo atsargoms bejėgis parslinko atgal.“ p. 36) Ir tokių nesusipratimų gan nemažai. Plačiau

Kas skaitė originalo kalba, turbūt ir vertinimas visai kitoks, nes „Moiros ir Furijos“ apibūdinamas kaip ypač sodraus stiliaus, nuogo ir įžūlaus, siautulingo kalbėjimo neeilinis kūrinys. Lietuviškai skaitant tiesiog galynėjiesi ant suvokimo/ nesuvokimo ribos: čia taip vaizdu ar tiesiog išversta nesąmonė, bet kad būtų  etapai, kai mėgaujiesi stiliumi, kalba, metaforomis, pagaliau įžūlia raiška – kažkaip nelabai. Reikia jėgos ir ištvermės norint įveikti kalbos pasipriešinimą.

Amžinos temos: meilės, mylimųjų artumas ir paslaptys, vitališkumas ir apskaičiavimas. Likimus sujungia skirtingų aplinkų su visiškai skirtingomis patirtimis du žmonės. Turtingoje šeimoje augęs ir dievintas vaikystėje, skatintas tikėti, kad gyvenimas – tai šventė, draugiškas ir palankus Lancelotas, po staigios ir netikėtos tėvo mirties patyręs krizę ir nuslydimus į ribines situacijas su atsitiktiniais paaugliais, bet vis tiek išsaugojęs geraširdiškumą, o ir tikėjimą žmonėmis, toleranciją, gebėjimą priimti kitus tokiais, kokie jie yra. Jam nelyg vaikystėje būtina kaip orą patirti garbinimą ir gėrėjimąsi juo. Ir Matilda. Įstabaus grožio atsidavusi žmona, visokiais būdais besistengianti padėti vyrui ne tik pragyventi, bet ir atrasti save, tapti garsiu. Praeities tamsą paverčianti šviesa. Lancelotas tampa jos atpirkimo objektu, o gal… tiktai noru tapti kita negu ją laikė nuo vaikystės, geresne negu ji manė apie save? Stulbinančiai atveriamos meilės, žmonių santykių peripetijos, niuansai, kur tamsa ir šviesa persipina ir atlieka savo klastingus sukinius, bet vis tiek Lancelotas ir Matilda kaip likimo sulydytas vienetas, kuris funkcionuoja ir švyti tik dėka abiejų pusių: charizmatiškojo kūrybingojo Loto (taip atrodo) ir jam tarnaujančios, besiaukojančios Matildos. Bet vis labiau švysteli nesklandybių, vis daugiau plūsteli abejonių: kuris kūrėjas, o kuris patarnautojas, kas poroje veda, o kas prisitaiko, ar gali būti abu lygiaverčiai ir vienodai laimingi? Pagaliau, kiek sukuria Lotas, o kiek ištobulina jo kūrinius apdorodama niekam apie tai nežinant Matilda. Ir taip dvidešimt ketverius santuokos metus. Kas juos jungė tuos metus: meilė, kūnai, vienatvės, gudrumas, gebėjimas manipuliuoti ar tiesiog toks likimas?

Įdomiausia galbūt kūrybiškumo, menininko laisvės tema, šiuo atveju neatsiejamai perpinta su meilės, šeimos, priklausomybės ir vienatvės, artimiausių žmonių pažinumo leitmotyvais, tarsi pratęsianti F. Scott Fitzgeraldo „Švelnią naktį“. Tik F. S. Fitzgeraldas daug pasako su mažai žodžių, tarsi nieko ypatingo nepasakodamas, o šiuo atveju šaukiama ir koncentruojamasi į daugybę dramų, tragedijų: Loto staigi tėvo mirits, rezignavusi motina, neprižįstanti jo moters pasirinkimo, pasmerkusi sūnų skurdui ir taip tarsi bausdama lyg vaiką už nepaklusnumą. Dar dramatiškeni ir labiau sukrečiantys Matildos biografijos faktai: nužudžiusi brolį, neatšaukiamai išsižadėta tėvų, vaikystė pas nusenusią prostitutę močiutę Paryžiuje, gyvenimas su nusikalstama veikla užsiimančiu dėde, pagaliau pirmas žingsnis į gyvenimą per parsidavimą.

Vis dėlto pirmoji dalis Moiros – meilės legenda, be ryškesnių veikėjų vidinių peripetijų atskleidimo, kur iškalbingesni nutylėjimai ir užuominos, o ne žodžiai. Yra tokia puiki Matildos ištara apie Koriolaną, kuris nusako ir šio kūrinio esmę:

Pyktis mano valgis; aš mintu savimi

Todėl maitinti manęs nereikia.

Šitaip Volumnija kalba Šekspyro Koriolane. Valdinga, geležinė Volumnija kur kas įdomesnė už Koriolaną. p. 356

Čia toji Volumnija – Matilda, ir jos visas sudėtingumas ir prieštaringumas atsiskleidžia įvairiomis dimensijomis: pirmoje ji Loto šešėlyje, tikra meilės tarnaitė ir geroji fėja (nes vos sutikusi jį, pasijautė lyg tas vyras būtų jos namai) visą save paaukojusi mylimo vyro talento at(si)skleidimui: net jos vaikystės atsiminimą tasis pasisavina ir pasakoja kaip savą: „būdama maža kaime ji jautėsi tokia vieniša, kad visą savaitę leido dėlei misti savo šlaunies krauju“ p.52

Antroje dalyje, praradusi mylimąjį – namus ir tikslą – nes vis dėlto Lotas buvo jos realioji kūryba, kai tenka atrasti save ir gyventi su savimi, Matilda atsiveria kaip sunkių išgyvenimų ir neįtikėtinos vienatvės supainiota ir psichiškai išderinta asmenybė: niekuo nepasitikėti, pačioje savyje matyti blogį ir likimo pasėtą velnio sėklą – nenorėdama perduoti savo nelemties kodo vaikams ne tik slapta darosi abortą, bet ir sterilizuojasi, kad daugiau pastoti nebūtų jokios galimybės. Ji tampa furija – keršinančia ir siautėjančia.

Lanceloto charakteris – vos nepriešingybė ne meluojančiai, bet tiesą nutylinčiai Matildai. Jis tas geruolis, plačiaširdis, kuriuo reikėtų gėrėtis, bet toks… na, tiesiog neitin įdomus tipažas: bevalis, gal ir talentingas, bet labiau siekiantis populiarumo ir garbinimo, o ne kokių nors kūrybinių ambicijų įgyvendinimo, tai nesuaugantis, o gal tas, kuriam neleidžiama suaugti, vaikas, trokštąs nepažįstamųjų meilės, būti pastebėtas. Ir kas žino, kuo būtų tapęs, jei ne Matilda, kūrusi ir raminusi jį. Gal ir būtų telikęs švaistūnu? O gal būtų sutikęs kitą moterį – „jokios šlovės, jokių pjesių, ramybė, atsipalaidavimas ir turtai. Jis nebūtų išgarsėjęs. Turėtų vaikų. Kuris gyvenimas būtų buvęs geresnis? Ne mums apie tai spręsti.“ p. 233

Daug minčių ir klausimų išprovokuojantis kūrinys, o svarbiausia – be atsakymų. Dar kartą leidžiama patirti nuolat patiriamą paradoksą: artimiausi žmonės patys didžiausi nepažįstamieji; kartais gyvenime mes apie tai nesusimąstome, kitą matuojame savimi ir tiek, kartais akivaizdu, kad žmonės lyg ir ilgą laiką kartu, artumoje, o iš tikrųjų vienas nuo kito neišmatuojamais ir neįveikiamais atstumais. Kas tai nulemia ir apskritai, kaip žinoti, kokiose minčių ir patirčių dimensijose plaukioja mylimieji? Nuo antikos iki begalybės nutįstantys klausimai, ir kam pavyksta į tai ne atsakyti, bet kūrybingai pažvelgti iš kokios perspektyvos – komedijos ar tragedijos – nesvarbu, bet tai bus puikus turnyras atminties, iliuzijų ir amžinų paslapčių varžytuvėse. Skaitomose. Ir individualiose.

Vertinimas: 4/ 5