Solstad, Dag. Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga/ Dag Solstad; iš norvegų kalbos vertė Ugnius Mikučionis. – Vilnius: Homo liber, 2011. – 160 p.

Žmogus, nuo jaunumės žavėjęsis literatūra, filosofija ir menais, profesiją pasirenka racionalesnę, susijusią su skaičiais ir, atrodo, neapsirikęs: išbrenda iš nuo vaikystės lydėjusio skurdo, sėkmingai kyla valdininko karjeros laiptais, vedęs, dviejų metų sūnelis. Viskas kaip pridera.

Kas slypi protagonisto Bjorno Hanseno sąmonėje ar pasąmonėje, kad jis pradeda griauti savo gyvenimą? Pats tai suvokdamas, bet negalėdamas susilaikyti.

Būtis niekada nedavė atsakymų į mano klausimus. <…> Įsivaizduokit sau, kad baigiu nugyventi gyvenimą, ir ne kieno kito, o savo paties gyvenimą, o nesu nė trupučio prisiartinęs prie to tako, kur mano giliausi poreikiai būtų pamatyti ir išgirsti. Man baisu, kad mirsiu tyloje, be žodžio lūpose, nes nėra ką pasakyti. p. 61

Maištas prieš rutiną? savęs nerealizaciją? psichikoje slypinti savidestrukcija?

Dag Solstad (1941) – vienas garsiausių norvegų rašytojų, gyvas klasikas, apdovanotas įvairiomis premijomis, išverstas į daugybę kalbų. Jo stiliaus ypatumas: „ornamentiškais, kiek koketiškais, bet nuosekliai elegantiškais sakiniais Solstadas nuolatos persako tai, kas jau buvo pasakyta, tarytum tai būtų žodžių žaismas. Taip jis sukuria unikalų ir šiek tiek ironišką atsiribojimą nuo reiškiamų minčių, prielaidų ir svarstymų; tai yra jo prozos skiriamasis bruožas.“ p. 159

Dag Solstad lankęsis tris kartus Lietuvoje, o šio romano vienoje dalyje net veiksmas vyksta Vilniuje pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai užsieniečiai buvo tiesiog garbinami, jiems rodomas perdėtas dėmesys, o jų drabužiai (patiems atrodantys kasdieniai ir niekuo ypatingi) postsovietinį žmogelį tiesiog akino; pasiūlyti dešimt tūkstančių lietuviui gydytojui pasirodė tokie begaliniai, kad fiktyvią diagnozę suteikti net nesudvejojo. Vilnių iš Rytų Europos kaip veiksmo vietą romano aferai pasirinko dėl skaitytų Č. Milošo aprašymų, o šiaip vadovavosi turistinių vadovų informacija (tuo metu Lietuvoje D. Solstad dar nebuvo lankęsis), skaitant, atrodo, kad Vilnius autoriui bent jau kaip turistui pažįstamas.

Nedidelės apimties, bet tikrai dėmesio vertas, egzistencialistinis romanas susideda iš trijų dalių, kuriose tas pats veikėjas gyvena tarsi visai skirtingus gyvenimus, ne tęsinius ankstesnių, bet veik atribotus, jeigu ne vienas pagrindinis reliktas, vis pasivejantis iš praeities ir užduodantis neatsakomus klausimus, ne sąžinės prabudimą, greičiau kaip prisiminimo atsiminimas – sūnus. Jokio ryšio nėra, sąžinės graužaties, kad vaikas augo be tėvo, ne, bet žinojimas, kad yra kažkur sūnus, egzistuoja. Ir romano pradžia: vyriškis stovi geležinkelio stotyje ir laukia. Kažko, kas jam kelia nerimą ir pasimetimą. Ko gi laukia?

Ko laukia ir tikisi iš gyvenimo Bjornas Hansenas, kad jame nuolat kirba nepasitenkinimas, jog ne taip viskas vyksta, esmė šalia, bet ne kasdienybės ritualuose, per jį tekančiame laike, ko?

Susidūręs su gražia, nervinga ir teatrališka Turida Lamers jis palieka žmoną, sūnelį, patogų ir perspektyvų darbą ministerijoje ir nuseka paskui ją į Kongsbergą. Paskui moterį, kuriai net tuo metu abejojo, ar jaučia meilę, ir tikrai neabejojo, kad kas kas, o ji nesuteiks laimės visam gyvenimui.

Ne meilė Turidai Laners, o nuotykis jį užvaldė, įtraukė į savo sūkurį, taip intensyviai, kad jam kvapą gniaužė. p. 8

Tai pirmas posūkis iš tiesaus, aiškaus kelio. Po keturiolikos metų, pradėjęs bodėtis senstančiu moters kūnu, ją palieka. Moters atžvilgiu ypač negailestingas: paviršinis per išorinį grožį atsiradęs ryšys, pranykus estetiniam pasigėrėjimui kaip kokiu daiktu, kaipmat nutrūksta. Jis nenori apsimetinėti ir kasdien žiūrėti, „kaip jos nedidukas dvigubas pagurklis, ryškios raukšlės, išdžiūvusi kažkada švelnių rankų oda amžiams atitolino ją nuo jo paties. p. 47

Pirmoje dalyje ir pasakojama naujas protagonisto gyvenimas naujoje vietoje su nauja moterimi: jis tampa mokesčių inspektoriumi ir nors šios pareigos neprilygsta ankstesnėms, vis dėlto stropumas, principingumas, išsiugdytas polinkis į tvarką ir nepriekaištinga išvaizda, o dar graži, visų geidžiama moteris šalia pelno jam pagarbą ir savotišką provincijos pripažinimą, juolab, kad jis stengiasi prisitaikyti prie Turidos aplinkos: vietinio teatro, ten susirenkančių vietinių inteligentų ir statančių lengvas operetes. O kas negerai? Kažkas, ko pats aiškiai negali apibūdinti, bet būties pilnatvės jis niekaip nepajaučia. Gal dėl veiklos prėskumo, net bando įtikinti pastatyti Ibseną, taip ne tik parodyti savo lygį, bet ir patempti kitus aukštyn. Ar nuvytęs moters grožis tik pretekstas palikti ją ir vėl pradėti kitokį gyvenimą, ar esmė? Jis dar dvejus metus gyvena su Turida, nedrįsdamas pasakyti tiesos.

O ką jis turėjo jai pasakyti? Kad neatsikratąs jausmo, lyg gyvenimas būtų praėjęs pro šalį, kadangi jos veidas ir jos kūnas jo nebetraukė? Kad nepajėgiąs susitaikyti su tuo, jog jos švelnus grožis pradingo visiems laikams, ir paliko moterį, kuriai jis nieko nebegali jausti, gulėdamas šalimais lovoje? p. 50

Jis neišeina pas kitą moterį, neužmezga naujų santykių, tiesiog apsigyvena atskirame bute ir užsisklendžia savo prabangioje vienatvėje, tik sekmadieniais išeina pasivaikščioti su senu bičiuliu odontologu, juos sieja, nors ir skirtingų, knygų skaitymas ir pomėgis kalbėti apie jas.

Skaitant knygą ir ją užvertus man pagrindinis klausimas – kodėl? Kodėl sugalvojo tokią nesveiką fantaziją – apsimesti invalidu ir gyventi vežimėlyje? Kiek beišvarčiau visaip mintyse perskaitytus pokalbius su gyd. Šiolcu, protagonisto su pačiu savimi, vis tiek atsakymas kodėl neatsivėrė. Tiesiog neįtikino. Protagonistas pats nesuvokia to kodėl: nereikšmingas gyvenimas, netikras, trokšta nuotykio, o gal įsivaizduoja, kad gyvenimas turi būti toks kaip knygose – užaštrintas, ryškesnis, juk jis taip mėgsta skaityti. Jo nedomina visuomenė. Nesiekia dalyvauti socialiniame gyvenime. Kaip iššūkį sviesti, kaip, na, nežinau… Kita vertus jis jaučia, ko gero, psichinius sutrikimus: gelia dantis, skauda pilvą, nors visi tyrimai normalūs, jokių fizinių sutrikimų nerodo. Savotiška depresinė būsena suveda su nuo narkotikų apsvaigusiu gydytoju, sutinkančiu dalyvauti žaidime aferoje. Kodėl sutinka? Kodėl neįžvelgia liguistumo tokiuose paciento svaičiojimuose? Kad pajustų kito žmogaus nuopuolį, ir jo paties nuopuolis nebūtų toks slegiantis? Daug kodėl, bet įtikinamo atsakymo vis tiek jokio. Kaip sakoma straipsnių antraštėse: D. Solstad kelia opų klausimą, ar būdami sveiki nepasodiname savęs į invalidų vežimėlį? Bet kodėl? Ko jis tikisi iš gyvenimo, kad taip stipriai pajunta tuštumą? Ir vėl peršasi asociacija su Emos vaizduote iš „Ponios Bovari“, kur knygos sukūrė nepagrįstus lūkesčius apie meilę, analogiškai D. Solstado veikėjas įsivaizduoja kasdienybę didingesnę, knyginę: su intriga, reikšmingais įvykiais ir… bet tenka nepamiršti, kad Bjornas Hansenas aukšto intelekto, gabus ir protingas personažas, neprisigraibęs bet kokių rašliavų fantazijų. Kodėl?

Skaudūs ir gan teatrališki susiklosto santykiai su atvykusiu studijuoti optometrijos į Konsbergą sūnumi. Jis neauginęs, nerašęs, pastoviai nebendravęs vaikui augant į jaunuolį žiūri ne visai kaip į artimą žmogų, bet greičiau irgi kaip į knygų veikėją – per atstumą, gan kritiškai, įžvelgdamas visas ydas ir silpnybes: tuštybę, pomėgį kalbėti patosiškai, perpranta ir tai, kad jaunuolio pamokomas ir pagyrūniškas būdas daro jį atstumtuoju tarp bendraamžių. Kaip padėti tokiu atveju? Tėvas mato ir jo vienatvę, ir negebėjimą bendrauti, bet mato ir jo pastangas nuslėpti nuo tėvo nemalonią padėtį. O kaip regi sūnus tėvą? Ar jis mato jame darnią asmenybę, o gal irgi išgyvena  gailestį dėl vienatvės ir nepritapimo prie visuomenės? O gal ir destrukcija ne taip jau slypinti uždangstytuose vidaus kloduose ir sūnaus akiai pastebima? Pasakojama iš Bjorno Hanseno pozicijos, tad skaitytojui paliekama spėlioti, nors tęsinyje „Septynioliktas romanas“ sūnus nušvinta kitomis spalvomis ir tai nustebina netgi tėvą, galbūt jaunuolio turėtas tikslas – raudona sportiška mašina, optikos moderni parduotuvė (viskas išsipildė) nebuvo naivus ir kvailas?

Galbūt kad „Septynioliktą romaną“ skaičiau pirmiau, man būtent šis kūrinys pasirodė itin atmosferiškas, paslaptingas, fatališkas ir… na, beviltiškas, o tuo pačiu ir šviesus, fatališkas. Žmogus po nuopuolio visai nesikabintantis į gyvenimą, vis dėlto neišgyvena kraštutinių nepriteklių, visai neblogai viskas susirikiuoja, o, be to, skurdas, apgailėtina gyvenamoji aplinka jam visiškai nesvarbu. Bet, matyt, atsakymų į mįslingo protagonisto elgseną tikėjausi iš pirmos knygos. Ar atsakymus gavau? Ne. D. Solstadas – rašytojas, kuris nemoko gyventi, nemoralizuoja, jis tik užduoda klausimus ir provokuoja susimąstyti. Taigi, ar būdami sveiki, galėdami džiaugtis gyvenimu, mes savanoriškai neįkalinam savęs neįgaliųjų padėtyse? Kur prasmė ir kaip reikia gyventi iš tikrųjų? Kaip  gyventi, norint būti sąžiningu ir prieš save, ir prieš Dievą? Amžini klausimai, paieškos ir kiekvienam savi atsakymai.

Neįprasti pavadinimai: „Vienuoliktas romanas“, „Septynioliktas romanas“. Paties D. Solstado paaiškinimas toks, kad jis nusižiūrėjo šią mintį iš muzikos kūrinių, tarkime, devintoji simfonija arba trečiasis koncertas fortepijonui. O kodėl jis nenorėjo tų romanų pavadinti kažkaip kitaip? Kad skaitytojo iš anksto neįspraustų į rėmus, kad skaitytojas skaitytų romaną, dėmesį kreipdamas į visus epizodus ir visus aspektus, o ne galvodamas, kad tik kažkoks vienas aspektas ar tik kažkokia viena mintis tame romane svarbi. Apie D. Solstadą

Vertinimas: 4,4/ 5