Šerelytė, Renata. Raganos širdis: paslaptingoji Barboros Radvilaitės ir jos patikėtinės Magdalenos istorija: romanas/ R. Šerelytė. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 220 p.

Pamačius knygą apie kokią nors žymią istorinę asmenybę norom nenorom suklūsti – ir vėl: ką gi naujo atrado ar sugalvojo, kas dar nepasakyta? Fiction literatūros galimybės neišsemiamos: kiekvienas autorius tą patį dalyką gali interpretuoti savaip, arba pasirinkti mažiau ar visai neapšviestus gyvenimo ruožus. Taip U. Radzevičiūtės „Mėlynas kraujas“ nukelia į išsivadėjusios riterių galybės ir ambicijų laikus, kur, atrodo, nieko įdomaus nė su žiburiu neatrasi. Bet talentas ir originalus žvilgsnis į istorijos eigą ir filosofiją geba paversti net nykius laikus ir pilkas asmenybes ypatingos smalsos objektais. Ir skaitydama R. Šerelytės Barboros variaciją, dažnai pagalvodavau, o ką šioje, vis dėlto reikia pripažinti nuvalkiotoje ir jau pavirtusioje vos ne banalybe, meilės legendoje būtų įžvelgusi U. Radzevičiūtė? Net neabejoju, kažką netikėto ir savito. Ar negali nei vaikystė, nei ikižygimantinis Radvilaitės gyvenimas, paskrebentas rašytojo plunksnos, tapti įspūdingu ir vertu dėmesio? O gal visai kas kita iš to laiko ir įvykių?

Meilė ir mirtis – du plūdurai, ant kurių Barbora Radvilaitė įplaukė istorijon ir tapo nemirtinga. Intrigos, nuodijimai, Rudojo ir Juodojo Radvilų valdžios ambicijos, aišku, karalienės Bonos užsispyrimas ir suktumas, regis, tas pats per tą patį – ką bepaimtum: istorinį vadovėlį, romaną ar eiliuotą kūrinį. Prisimenu prieš keletą, gal keliolika?, metų skaitytą istorinį Z. Kuchovičiaus „Barborą Radvilaitės“  leidinį, kur nesibodima gilintis į guolio paslaptis, gal net daugiau tam dėmesio skiriant negu pačioms istorinėms ir politinėms aplinkybėms, ką beskaitytum apie Barborą Radvilaitę, vis tik jos paliktas esminis pėdsakas – meilė ir mirtis. Ankstyva. O gal pačiu laiku, padariusi ją nemirtingą. Mirtis, kol karalius dar nenustojęs mylėti. Nors 1931 m. tvarkant katedros požemius ant karalienės karsto pritvirtintoje lentelėje rastas toks įrašas:

Geriausiajam galingiausiajam Dievui. Karalienė Barbora, kurią dengia šis kapas, buvo antroji karaliaus Augusto žmona. Daugeliui padarė daug gero, o blogo — niekam. Niekas negali pasakyti, kad jos buvo nuskriaustas. Mirė dar jauna, pradėjusi trečią dešimtį. Du kartus, likimui lėmus, liko vienišos lovos. Mirė prieš laiką, bet nors ir būtų buvusi sena, Augustas būtų sakęs, kad mirė prieš laiką. Karūnuota gruodžio 7, mirė 1551 metų gegužės 8 d.

Galbūt lietuviams itin glosto ambicijas, kad Lietuvos moteris (o Barbora, sako, šiek tiek net lietuvių k. mokėjusi), ne valdovų dinastijos gebėjo apžavėti karalių, tai kaip lemtingą mūšį laimėti, o gal net daugiau. Ir karalius jos verkė, karalius paskendo liūdesyje ir neviltyje jai mirus. O daugiau? Niekam neįdomu, kaip Žygimantas Augustas gyveno ir mylėjo toliau, o gal iš tikrųjų mylėjo, net dvasią bandė išsikviesti, tik ją vienintelę, jis garsus gal ir liko pirmiausia dėl nepaprastos meilės legendos, o visa jo karališkoji veikla atsidūrė antrame, trečiame… plane, bent jau romantiškai nuspalvintam tam laikotarpiui, tai tikrai.

R. Šerelytės kūrinio centre – ta pati žinoma ir vis tiek paslaptinga Barboros ir Žygimanto Augusto meilės istorija. Trumpa, melodramatiška ir įstringanti. Kuo gi ypatingi vaizduojami istoriniai veikėjai „Raganos širdyje“? Kažkaip norisi pasakyti – niekuo. Tradiciniai, įsprausti į žinomus rėmus: Barbora – graži, puošni, dievinanti medžiokles, koketiška, neurosteniška ir pasimetusi atšiauriuose Dubingiuose, na, be Žygimanto Augusto tarsi ir be savasties. Sušvyti tik jam esant. Karalius gi – išdaigininkas, laisvo elgesio Lenkijoj jaunystėj, bet meilė Barborai jau besąlygiška, ypatinga. Och, ir kurios moters nesugraudins pasiaukojantis vyras prie mirštančios žmonos, nesibodint nei nykstančiu grožiu, smarve, kraujais, skausmo sukeltomis aimanomis. Apskritai patetikos ir teatrališkumo su kaupu.

Bet pagrindinė veikėja vis dėlto, kaip sako ir pavadinimas, ne kuri nors iš garsių istorinių asmenybių, ne, o jų veiksmų šviesoje ir tamsoje kaip šešėlis švyluojanti, nors ir iš bajorų giminės kilusi, vargeta, moteris be padėties ir savos vietos – Magdalena, gebanti tapti bet kuo vien tam, kad išgyventų: vaikinu, viešnamio gyventoja, Bonos patikėtine, puikiai suvokusia esmę: vieni vaistai gydo, kiti žudo. Apsukri, viskam pasiryžusi dėl Bonos, įžvalgi ir gudri ne tik įsilieja į Barboros Radvilaitės artimiausią aplinką, bet… patyrusi žmogišką ir tolerantišką naujos valdovės elgesį, keičiasi – tampa itin atsidavusi, pasiruošusi geriau pati būti nunuodyta, negu leisti niekšiškai elgtis su Barbora. Kas ji – ragana ar likimas? Magiškojo realizmo veikėja, gebanti surasti kapinių nykumoje bet kuriuo metu žydintį erškėtrožės žiedą, o iš viešnamio pavogtu rimbu sugauti ir gyvį, ir žmogų. Na, tas nuolat pasikartojantis švytavimas rimbu kažkaip nelabai skanus, atitemptas iš žemiausios socialinės dimensijos ir, deja, keičiantis įvykiams, jausmams, pažiūroms, lieka suprimityvintas ryšys su supančiu nedraugišku pasauliu.. Apskritai Magdalenos charakteris vitališkas, raganiškas, nepaisantis taisyklių elgesys, o meilė ir ištikimybė Barborai ne mažiau didinga už karaliaus, deja, niekieno nepastebėta, dargi gydytojo įvardyta kaip nuodytoja.

Magdalena – nuotykio, veiksmo krūvį nešanti veikėja, per sąsają su ja veriasi ne tik didikų – Barboros ir Žygimanto likimai, bet ir aplinkos, kitų socialinių sluoksnių atstovų spalvos: arklininko, tarnų, gydytojo-nuodytojo, elgetų ir t.t…

Pradėjus skaityti itin kliuvo kalba, atrodė dirbtinė ir lyg absoliučiai svetima, atrodė, kad nepasakoja autorė, bet aprašo, ir atskiri sakiniai gula vienas prie kito, bet nesusilieja į vienį. Sunkiai skaičiau veik iki pabaigos: daug būdvardžių, palyginimų, metaforų, kalba vaizdi, gal net pervirš, bet, na, dirbtinė, sakinių konstrukcijos primityvios, nuolat atsikartojančios, nuobodžios: pažvelgė, neslėpdamas nuostabos; paspyrė ir išlėkė pro duris, atsitrenkdamas į kambarinę, nešančią rankšluosčius, tai tipiška raiška, atsikartojanti puslapis po puslapio, nuolat, ir ne tik… Net paėmiau anksčiau R. Šerelytės išleistą apsakymų knygą ir pradėjau skaitinėti: kur ten, kalba liejasi, gyva, regis, pats gyvenimas rašo, o ne žmogus. Kai perskaičiau internete, kad kūrinys buvo parašytas kaip serialo scenarijus, tuomet pasidarė aiškiau: specifinis ir rašymas, apibūdinant veiksmus, veikėjų elgesį, gestus. Dialogai iš pat pradžių skaitėsi daug mieliau ir skambėjo gan įtikinamai, nors ir kažkiek komiškai ar ironiškai. Ironija, na, ne pikta, bet jaučiasi kokią sceną bepasakotų, gal pats požiūris į istoriją su lengva šypsenėle, et buvo pražuvo, nieko nepakeisi.

Vertinimas: 3,5/ 5