McEwan, Ian (1948–). Smaguris: romanas/ I. McEwan; iš anglų k. vertė Paulė Budraitė. – Kaunas: Jotema, 2017. – 383 p.

Linksmo ir intensyvaus siužeto detektyvas, meilės romanas ir romanas apie romanus, apie tai, kaip jie kuriami ir skaitomi, apie rašytojo atspindį jo kūriniuose, trumpai tariant – literatūrinė virtuvė. Viskas persipynę, regis, ir logikai neprieštarauja. O jeigu visai lakoniškai – romanas apie šnipus šaltojo karo laikais, būtent 1972 metais Anglijoje. Na, ne Džeimsas Bondas, bet panašiai: veikėjai kinometografiški ir išskirtiniai, o veiksmas greitas, intriguojantis, pagrįstas erdvėlaikio smulkmenomis – įtikimas, o kartu – nenuspėjamas.

Protagonistė Serena Frum (tarti kaip „būūm“) – jauna, patraukli, bandanti įsitvirtinti gyvenime mergina ir aktyviai jame dalyvauti, nepražiopsant progų. Kuo gi ji ypatinga? Tėvas – anglikonų vyskupas, jaunesnė sesuo – bitlų idėjomis ir marihuana besisvaiginanti provincijos keistuolė, pati Serena – aistringa skaitytoja, greituoju būdu ryjanti knygą po knygos, nors niekaip negalinti suvokti, kodėl Džeinės Osten knygos vertingesnės negu „Lėlių slėnis“, vis dėlto pasirenkanti studijuoti matematiką, o ne trokštamą literatūrą – taigi, lengvai pasiduodanti pašalinių įtakai, šiuo atveju motinos, kuriai atrodo, kad matematika daug respektabilesnė sritis negu literatūra, vėliau vyrų, su kuriais draugauja, poveikiui, draugės, kaip sakoma – aplinkos ir situacijų. Bendraudama su žymiai vyresniu, politika ir spauda ypatingai besidominčiu istorijos profesoriumi, jo lavinama ir formuojama, Serena tarsi susikuria naują tapatybę: pradeda domėtis politika, labiau orientuotis knygų pasaulyje, o ir visai natūraliai tampa MI5 tarnautoja, svajojančia nuo paprastos raštinės merginos užkopti į CŽV karjeros aukštumas – tapti svarbia šnipinėjimo sistemoj.

Imli aplinkai ir ją supančių žmonių įtakai protagonistė neatrodo principinga, juolab idėjų ar politinių siekių fanatikė, nors, perskaičiusi Solženyciną, tampa aršia komunizmo priešininke ir MI5 vykdomas vyraujančiai Anglijos sistemai palankių menininkų paramos projektas „Smaguris“ jai atrodo ne tik ne keistas ar n eteisėtas, o pažangus. Su smalsa ir atsidavimu neria į jauno rašytojo Tomo Heilio įtraukimą į CŽV pinkles.

Paliečiamos gan rimtos temos: menininko kūrybinės laisvės, priklausomybės nuo valstybinių institucijų įtakos (ar išplėtota pakankamai? ne, pramoginės literatūros plotmėje), šia prasme įdomus dažnai minimas G. Orwel, kaip saugumo tarnybų šaltojo karo metu finansiškai įtakotas ir skatintas rašytojas – nežinau, ar čia faktas, ar išmonė, bet verčia susimąstyti ir plačiau pažvelgti į praeities, o gal ir dabarties laiką. Ar įmanu atsispirti palankiems pasiūlymams, juolab, kad tai tarsi pateikia likimas ar niekuo dėta, su politika nesusijusi organizacija, o dar susidomėjusi neeiliniu talentu – ar gali pradedantis rašytojas atsispirti liaupsėms ir jaunai, jo kūryba besižavinčiai merginai?

<…> efektyviai šį kartą galima perkelti į kitą lygmenį pasitelkus rašytojus, menininkus, intelektualus, iš kurių daugelis yra kairiųjų pažiūrų, kurių galingos idėjos išsirutuliojo iš karčios patirties – netikrų komunizmo pažadų ir vilionių. Nors jie ir nežinojo, jiems tereikėjo to, ką gali duoti CŽV – organizaciją, struktūrą ir, svarbiausia, finansavimą. p. 292

Kitas man ypač įdomus motyvas – fiction ir realybės aspektai literatūroje ir… kiek kūryba atspindi patį kūrėją. Virtuoziškai I. McEwan pateikia keleto Tomo apsakymų atpasakojimus, romano apmatus, o užbaigia kūrinį ne tik netikėtai, bet ir žaismingai, o tuo pačiu tarsi naujai atveria kūrinio kompozicijos, veikėjų ir interpretacijos galimybes.

Smagus pramoginis romanas, kuriame I. McEwan taikliai ir gyvai atkuria vaizduojamąjį laiką ir atmosferą, pradedant ekonomines krizės padariniais, baigiant to meto gyvenimo būdo detalėmis, nesigilindamas į protagonistės vidinio gyvenimo peripetijas, tarsi lengvai brūkšteli pagrindinius jaunos, nerūpestingos merginos elgsenos ir emocijų štrichus: paviršutiniškai, nors ir daug skaito, suvokia literatūrą; vidutinybė matematikoj, nors besimokydama mokykloj ir pati, ir kiti galvojo, besanti matematikos genijus; trokštanti kaip ir dauguma jos amžiaus merginų dėmesio ir meilės, į santykius leidžiasi daug nesvarstydama, vyrai atsiranda lyg likimo pamėtėti, o gyvenimas ir literatūra iš tikrųjų persipina ir tiek viena sritis, tiek kita tampa veikiau fikcija nei tikrove.

Vertinimas: 4/ 5