Knausgård, Karl Ove. Mano kova. Mirtis šeimoje: romanas/ K. O. Knausgard; iš norvegų k. vertė Justė Nepaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 410 p.

Aprašinėti pasaulinį bestselerį ne tik ne pyragai, bet tarsi bandymas peršokti ir per save, ir per savo individualų potyrį skaitant. Nes iš tikrųjų jau ir nebežinai, ką įtakojo visuotinė opinija, o ką nuoširdžiai pajutai ir manai apie kūrinį. Vos paėmus knygą faktiškai žinai apie ką ji ir tikiesi šokiravimo nežmonišku atvirumu, ko dar? – na, aišku, kad tai nebus pigu, bet, kai jau įkalta į galvą, kad dėl atvirumo rašytojas sugriovė santykius su artimiausiais žmonėmis, tarsi atkirto save nuo giminės, tai klausimas, koks gi tas atvirumas turi būti, kad įgytų destruktyvią jėgą, ne tik egzistuoja, o ir provokuoja nepagrįstus lūkesčius. Išgirtoje knygoje iš karto pradedi knisinėtis, ar taip jau čia viskas puiku, ar nerasi kuo piktintis ir ką atmesti kaip banalybę ar balastą, taigi net ir skaitymas, o ne pasisakymas apie perskaitytą, nuo pat pradžios gan nenuoširdus.

Bet turbūt ne vienas nusivils, nes K. O. Knausgard šokiruoja ne tuo, ko įprasta tikėtis: intymo su kitu žmogumi detalizavimu, kažkokių kūniškų ir gal net neįprastų emocinių išgyvenimų atskleidimu, ne, nieko panašaus. Atvirkščiai. Banalios, daugelio patiriamos kasdienybės, vaikystės ir paauglystės atskirties tarp vaikų ir tėvų įvardijimu ir detalizavimu, artimo, šeimos žmogaus, degradacijos atskleidimu. Apie ką įprasta nutylėti, nešvarių marškinių nekedenant, jis prabyla. Ir dar kas neįprasta – be ironijos. Netgi be apsauginės saviironijos. Nesislepiant po fiction kūrinio personažais, netiksliai įvardintomis erdvėmis ar laiku. Kasdienio gyvenimo įprasminimas, eilinių, daugelio patiriamų dalykų pavertimas literatūra.

Skaitant egotekstą vis dėlto mintiji, kiek tokia savimi besiremianti kūryba yra iš tikrųjų tikra: juk pasakojama iš laiko atstumo (vaikystė, paauglystė – su smulkmenomis: peizažo, buities, judesio, žvilgsnio, žodžio; kaip slėpė, kaip sniege ties kokiu posūkiu kasė krepšį su alaus buteliais; ką mokyklos laikų mergaitė pasakė, kaip pažiūrėjo…) Ar tai fikcija, atsiminimo interpretacija ar sena fotografija? O gal pats atsiminimas jau yra fikcija?

Kažkaip linkusi manyti, kad atsiminimai, išpažintinė literatūra – fikcijos ir tikrovės derinys kaip ir įprasta visuose kūriniuose, bet traktuojama itin asmeniškai ir su aukšta tiesos sakymo pretenzija. Ar yra savos patirties – meninės, gyvenimiškos – nenaudojančių kūrybai rašytojų? Manau, ne. Ar tai tik traktavimo skirtumai? Atrankos, interpretacijos, meninio apvalkalo ir formos?

Rašymas – tai traukimas to, ką žinome, iš šešėlių. Tai visa rašymo esmė. Ne tai, kas vyksta, ne tai, kokie įvykiai klostosi tam tikroje vietoje, bet pati vieta. Ta vieta ir yra rašymo erdvė ir tikslas. Bet kaip į ją patekti? p. 182

Kartu tai rašymas į save – nulupant sluoksnį po sluoksnio (G. Grasso Svogūno lupimas) ir štai – šerdis. Esmė. Toks įspūdis, kad savianalizės būdu stengiamasi pažinti save ir išsivaduoti ne iš praeities demonų ar žmonių, bet būtent savęs, padaryti išdidėjusius dalykus mažesniais, o į mini pažvelgti pro mikroskopą. Ypač jei rašoma iš laiko perspektyvos, kai galima matyti panoraminį vaizdą, negaubiamą emocijų.

Skaitydama K.O. Knausgardą nuolat prisimindavau D. Lessing Auksinius užrašus, kur stebėjimas savęs ir siekis viską įvardinti virsta veik beprotybe, o kiekviena emocija ir aplinkos fiksuojama smulkmena tampa lyg sutinusi. Ar tai realybė? Ar siekimas fikciją sulieti su realybe, kad būtų neatskiriamai sulydytos? Ar pastovus siekimas viską nusakyti žodžiais neiškreipia tos realybės ir lupant sluoksnį po sluoksnio, ypač emocinių patirčių, ne tik nepasiekiama šerdis, bet dar labiau užkoduojama?

Kad suprastum pasaulį, reikia atsitolinti nuo jo per tam tikrą atstumą. Tą, kas pernelyg smulkus, kad įžiūrėtume plika akimi, kaip molekulės ar atomai, mes padidiname, o tą, kas per didelis, kaip debesų sistemos, upių deltos, žvaigždėlapiai, – sumažiname. Ir tik pritaikę viską savo ribotiems pojūčiams užfiksuojame. p. 14

Apie rašymą, apie ambiciją parašyti kažką ypatingo, neeilinio, rašymą kaip tikslą ir būtinybę, kad išsivaduotų ne tik nuo praeities, bet ir keisto, nuolatinio, ypač ilgiau vienam negavus pabūti, ilgesio, knygoje kalbama nemažai ir ne vienoje vietoje, taip autorius nusako ir savo kaip kūrėjo credo, o ir kaip žmogaus požiūrį į gyvenimą. Ne veltui pavadinimas, be abejo, kontraversiškas ir drąsus – Mano kova.

Juk laikas bėga nuo manęs, byra lyg smėlis tarp pirštų, kol aš… išties, kol aš darau ką? Plaunu grindis, skalbiu drabužius, gaminu vakarienę, mazgoju indus, apsipirkinėju, žaidžiu su vaikais žaidimų aikštelėse, parvedu juos namo ir nurengiu, išmaudau, pažiūriu iki miego meto, paguldau, išdžiaustau skalbinius, išdžiūvusius sulankstau ir sudedu į spintą, tvarkausi, valau stalus, kėdes, spinteles. Tai mano kova, ir nors ne herojiška, mano priešininkas stipresnis už mane, nes kad ir kiek darbų namie padaryčiau, kambariai vis vien skendi netvarkoje… p. 34

Pagrindinis atsiminimų segmentas, apie kurį sukasi didžioji dalis pasakojimo, kuris provokuoja kontroversišką refleksiją – tėvas. Vaikystėje, kai pasakotojui tebuvo aštuoneri, o tėvui trisdešimt dveji, pasakojama gi iš trisdešimt devynerių, antrą kartą vedusio, trijų vaikų tėvo pozicijos. Būdamas trisdešimt devynerių jo tėvas išsiskyrė, susirado kitą moterį, netgi susilaukė dukters, pradėjo gyvenimą iš naujo. Sūnui tuomet šešiolika. Laikas ne tik tiksliai įvardijamas, bet bandoma tarsi susikeisti su tėvu vietomis, įeiti į jo laiką ir suvokti nesuprastus dalykus tapus suaugusiu ir patyrusiu tėvystės ne tik džiaugsmą, bet ir sudėtingumą.

Kitaip sakant, mano tėvo atvaizdas tą 1976–ųjų vakarą – dvilypis: viena vertus, matau jį taip, kaip mačiau tąsyk, aštuonmečio akimis – nenuspėjamą ir gąsdinantį, kita vertus, matau jį kaip bedraamžį, per kurio gyvenimą skrieja laikas, išplėšdamas vis didesnius prasmės gabalus. p. 14

Vaikystėje siekęs ir negavęs tėvo dėmesio jautėsi ne tik pažeidžiamas, bet ir nevisavertis, ką bepasakydavo tėvas, stengėsi paklusti ir būti geras vaikas, geras mokinys, bet tai nereiškė, kad tapo reikšmingu jo akyse, o tėvo pasišaipymas iš vaikiškų silpnybių skaudino ir kėlė baimę: kai tėvas būdavo šalia, vaikai nustodavo kalbėti, kai būdavo kitame kambaryje, šnekėdavo pakuždomis. Brolis gan anksti ištrūko iš tėvo įtakos ir namų ir, kaip autorius mano, jo padėtis paprastesnė – jis tiesiog niekino tėvą. K. O. prisimena gi ir tuos retus, bet vis dėlto realius epizodus, kai tėvas bandė suartėti su juo: meškeriojimas ankstyvais rytais, nors įsirėžė kaip kančia, bet juk norėta gero; tėvo klausinėjimai gaminant vakarienę, kaip sekėsi, kas mokykloj, kai jo galvoje vienintelė mintis – kuo greičiau sprukti; pagaliau slidinėjimo įranga… Atkapstytos geranoriškos tėviškos pastangos dar labiau apsunkina išsivadavimą iš destruktyvaus savęs vertinimo ir išsilaisvinimo nuo kompleksų. Išrašyti realybę – tai ir susitaikyti su ja, apibrėžti savo vietą joje.

Kita vertus, tėvas – tas stimulas, kuris verčia ieškoti, būti kuo nors – būti ypatingu: paauglystėje per muziką, vėliau per rašymą, noras įrodyti, kad jis yra, kad jis talentingas, kad vertas daug daugiau negu jį įvertino tėvo akis. Per penkerius metus sukurtas antras romanas, o žmogus, dėl kurio norėjo tapti žymus, spausdinamas, vertinamas – miręs. Vėl keistas laiko fokusas, tarsi pavėluota į svarbiausią traukinį. Kaip sako Sartras: neturėdamas tėvo, neprivalai su savimi tampytis ir superego. Neturi tėvo ant kupros, neturi jokio privalomojo reguliuojamojo faktoriaus gyvenime. Neturi kam priešintis, neturi ko nekęsti, neturi kam atsiskaityti už savo elgesį.*

Bet vaizduojami vaikystės epizodai, o ypač paauglystės – alkoholio bandymas, pirmieji įsimylėjimai, muzikos grupė, pirmų Naujųjų metų šventimas ne namuose – nėra slegiantys ar tamsūs, tiesiog tai užsilikusio vaiko sieloje kitokio artumo svajonė. Tėvas neturėjo draugų, nemėgo bendrauti, buvo linkęs į atskirtį: vakarus ir dienas leido vienas pats daržinėje, ateidamas tik vakarienės. Su gyvenimo patirtimi pats pasakotojas pajaučia, kad ir jam vienatvė tiesiog būtina, atskirai išsinuomota patalpa rašymui – biuras – kartu ir asmeninė erdvė, kaip tėvui daržinė prie namo, kuriame gyveno šeima.

Nenoriu su niekuo suartėti, nenoriu, kad kas nors mane matytų, ir tai išsipildė: niekas nėra man artimas, niekas manęs nemato. Tikriausiai tai ir įsirėžė mano veide, padarė jį sustingusį ir panašų į kaukę, ir vargiai galiu jį susieti su savimi, kai eidamas gatve atsitiktinai išvystu lange. p. 28

Kulminacinė dalis – tėvo mirtis: sūnūs važiuoja laidoti tėvo. Natūralistiniai alkoholiko nuvarytos aplinkos itin smulkmeniški aprašai (netgi valiklių vardijimas: “pasiėmėme “Cif“ valiklį vonios kambariui, “Cif“ virtuvei, universalų “Ajax“ ir “Ajax“ valiklį langams, “Klorin“ valiklį, ūkinio muilo… p. 281 p.),  tvarkymas, regis, visai nereikšmingi, pasikartojantys pokalbiai tarp brolių ir nusenusios, apsileidusios, pagaliau abu susivokia – irgi alkoholikės močiutės – sukrečia tikrumu ir to tikrumo paradoksas: rodos, mirė tėvas, turėtų vyrauti, kaip įprasta rodyti, kažkokia pakylėta sielvarto ir mirties išskirtinybės atmosfera, o čia mėžiami namai, juodžiausias darbas, parodomas blogiausioji tėvo pusė: besaikis alkoholizmas ir nužmogėjimas. Nors tai, kas liko iš tėvo gyvenimo, nusipelno tik pasibaisėjimo ir paniekos, pasakotojas nuolat paplūsta ašaromis – mirė tėtis: dualistinė būsena – palengvėjimas, išsivadavimas ir gailestis. Kruopštus namų šveitimas, valymas – tai tarsi noras įrodyti, kad jie gali kitaip, kad jie kitokie negu tėvas, o tuo pačiu tarsi ir vidinis apsivalymas nuo slogių potyrių ir po laidotuvių sukviesti artimuosius į švarius namus kaip į naują pradžią.

O. Knausgard, kaip pats sako, – aproksimacijos karalius, kuris rašydamas, kaip ir skaitydamas Adorną, smulkmeniška tikslia kalba, vis labiau aštrinančia mintį pasiekia savo – priartėja prie realybės ar… atvirkščiai: „ne kalba apgaubia realybę savo aura, bet atvirkščiai, realybė kyla iš tos auros“ p. 309

Vis dėlto klausimas, ar tokio tipo literatūra yra dabartinio laiko poreikis, ar K. O.Knausgardą kas skaitys po dvidešimties, penkiasdešimties metų? Labai gali būti, kad tos buitinės smulkmenos gali likti kaip įdomiausios ir vertingiausios, kaip praeito laiko reliktai ir tiesioginiai liudininkai, o vystantis informacinėms technologijoms, klestint socialiniams tinklams, pažintims, tariamoms ir tikroms išpažintims, ir dar nežinia kur pasukant pasauliui ir komunikacijai – tikri dalykai bus geidžiami, dar labiau geidžiami ar atmesti kaip ne menas.

Kitas klausimas – ar kūrinys būtų mažiau patrauklus, o ir populiarus, jei vietoj tikrų pavardžių ir vardų būtų pavartotos fiktyvios, kaip įprasta romanuose. Juk Mirtis šeimoje įvardintas kaip romanas. Tekstas būtų tas pats, žodžiai ir mintys tos pačios, ar smalsos ir ypatingumo laipsnis pakistų?

Ir klausiu tik savęs: kodėl po K. O. Knausgardo, E. Ferrante paėmusi į rankas C. Nooteboom „Ritualus“ patyriau ne tik skaitymo malonumą, bet ir kažką daugiau: vaizduotės, mintijimo ir nuostabos – ne, to nenusakysi, kaip emocijos, žiūrint į patinkantį ir jaudinantį paveikslą, klausantis patinkančios muzikos – catarsį? Ar užtenka literatūros kūriniui tik gyvenimo? Kad ir kaip subtiliai, įtikinamai ir jaudinančiai perteikto? Ar  skaitydama jaučiau kūrinį, ar nuolat mintijau apie patį K. O. Knausgardą, jo gyvenimą, jį – kaip realų asmenį?

4,7/ 5