Ferrante, Elena. Apie tuos, kurie pabėga, ir tuos, kurie lieka: romanas/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė–Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 400 p.

Trečią dalį ėmiau skaityti be didelių lūkesčių: dvi pirmosios, nenuneigsi, puikios knygos, bet ne tiek, kad prarastum amą ar užvertus paskutinį puslapį negalėtum ilgai atsipeikėti: čia tai bent.

Bet būtent ši dalis ir įtraukė, įtikino veik 100 procentų, o mintis, autorei tikrai pavyko, neapleido kurį laiką. Pasakojimas paprastas, ypatingų vaizdybių, metaforų, sintaksinių viražų – ne. Tiesa, ko gero, išlaisvėjo ir įdrąsėjo vertėja: kalbiniu požiūriu jau tikrai gali suvokti, kuris veikėjas kokio sluoksnio atstovas. Taigi aiškus, gana greitas siužetas, paprasta kalba: norminės ir gatvės kalbos mišinys atveria ne tik plačią aštunto dešimtečio Italijos erdvėlaikio panoramą, bet ir tarsi molekulėmis, gal net atomais išaižo protagonistės pasakotojos Elenos ir jos draugės Lilos ne tik sielos, bet ir kūniškus kismo virpulius. Natūraliai, gyvai, paprastai. O per dviejų jaunų moterų gyvenimą veriasi ir politinės, ekonominės, socialinės peripetijos.

Neapolio sagos trečios dalies veiksmas rutuliojasi svarbių politinių ir socialinių įvykių ne tik Neapolio, bet ir visos Italijos fone. Dviejų moterų Elenos ir Lilos draugystė tęsiasi stebint ar ir pačioms dalyvaujant kontraversiškuose judėjimuose: studentų protestai, profsajungų susibūrimai, komunistiniai, fašistiniai susirėmimai, o dar mafijų ir teroristų veiksmai. Tai jas ir grūdina, ir brandina, tuo pačiu padeda atsirinkti žmones ir asmeninius įsipareigojimus.

Charakteriai ir gyvenimo keliai dviejų draugių dar labiau išsiskiria: Elena, sėkmingai baigusi mokslus, parašiusi ir išleidusi populiarumo susilaukusį romaną, suartėja su įtakinga intelektualų Airotų šeima, kurios gyvenimo būdas, veikla atitinka jos lūkesčius: ji laiminga ir patenkinta galinti ištekėti už vyro iš tokios šeimos. Viskas kaip iš pasakos: važinėja pristatinėdama knygą, skaito laikraščius, kad orientuotųsi įvykiuose, gebėtų viešai kalbėti, kaip pati mano – būti įdomi ir sėkmingai įsilieti į aukštesnio sluoksnio gyvenimą. Ir ne tik: „norėjau padaryti įspūdį vyrams, pasiekti jų lygį“ p. 268. Bet grįžusi pas tėvus į Neapolį išgirsta apie save varinėjamas nešvankybes, tapatinimą su knygos veikėja, jeigu taip rašai, vadinasi ir pati tokia esi, žodžiu, gimtajame mieste tarsi niekas ir nesikeičia: moteris turi žinoti savo vietą.

Gabioji, kūrybingoji Lila, regis, sėkmingai smunka žemyn, vis Neapolyje, taip pat besiblaškydama, nepanaudodama savų gabumų, bet svarbiausia – na, toks įspūdis, nelabai suauganti ir bręstanti – vis dar nežino ko nori. Išskyrus vienintelį dalyką – jokio sekso ir artumo su vyrais. Kategoriškai išmokta pamoka. Fiziškai ir psichiškai išsekusi, ji vis dėlto stipriai įsikibusi savo principų – savarankiškai išlaikyti sūnų.

Belieka žavėtis, o kartu baisėtis atskleidžiama realybe, kai E. Ferrante aprašo darbą dešrų fabrike, vyrų elgesį su moterimis – nors, abejoju, ar nepanašūs santykiai neišsilavinusių žmonių kolektyvuose mūsuose ir dabar: vulgarūs pajuokavimai, pliaukštelėjimai, gnybtelėjimai ir pan., tam tikram sluoksniui neatrodo, kad tai gali būti ne tik nepadoru, bet net įstatymiškai nusikalstama – jaunimo sambūriai ir diskusijos, žavėjimasis komunistinėmis idėjomis – kelintas dešimtmetis? aštuntas, kai Sovietų Sąjungoje komunizmo visiems jau iki kaklo, italai dar deda iliuzijas – keistai skaitosi, kažkokia karštakošių ir nesusivokėlių šalis, kartais net skauda skaityti ir sekti tuos beprasmiškus pastangų švaistymus, bet viena aišku, autorė puikiai žino tai, apie ką kalba, atrodo, pati visa patyrusi ir perėjusi. Nepasakoja diletantiškai, o kaip čia pat ir realiai vykstančius įvykius.

Jeigu Elenos pasakotojos charakteris atskleidžiamas nuosekliai ir priežastingai: susižavėjimas intelektualų galia ir aukštesniu gyvenimo lygiu: aš noriu televizoriaus, gražaus buto, vairuoti automobilį…. o koks malonumas jaustis nuo jų įtakos ir pačiai įtakingai, vien telefono skambučiais, straipsnio brūkštelėjimu gebėti išspręsti ir draugės problemas, o dar tikėjimas, kad su išsilavinusiu ir švelniu būsimu vyru patirs šeimyninio gyvenimo pilnatvę. Tuo pačiu stiprėja ir feministinės Elenos ambicijos: vartoti kontraceptines tabletes, kas tuo metu net nebuvo legalu, kurti, tobulėti ir dalyvauti visuomenės veikloje. Ir kaip visos viltys greit žlunga, gimus dukrai: laikas čia ir ne sau išsunkia ir užmuša bet kokį kūrybingumą.

Lila – tarsi pats Neapolis: suvargęs ir modernus, ji kaip feniksas iš pelenų vėl pakyla – pagaliau jos pastangos ir gabumai pastebimi ir įvertinami, čia jinai tik tik skurde besimaklina, čia jau vėl ant pjedestalo – novatorė, skaičiuotuvų kūrėja, pažangos ir naujovių gamybos sferoje nešėja. Pinigų srautas, regis, užpila ją, galvotum, kad gal ir paskandins, jei ne išankstinė autorės užuomina: su sūnumi gyveno (senatvėje) savo tėvų bute. Nors… kas žino, kur nuves autorės ar gyvenimo logika.

Kaip draugės lyg ir artimos, bet ir vis labiau tolstančios: galbūt labiau vaduojasi Elena iš stiprios Lilos primetimų – net ir vaiką prižiūrėti – geba pasakyti ne.

Tapom vien kitai balso fragmentais be žvilgsnio patikrinimo. Vis dėlto troškimas, kad ji mirtų, liko kertelėje, aš jį variau, o jis nedingo. p. 213

Moteriškas Elenos blaškymasis ir vidinis konfliktas vaikams gimus tarp savo norų ir realybės, kūrybinės abejonės, noras būti laisvai kaip moteriai ir kaip žmogui, reikštis kaip rašytojai daro jos charakterį ne tik įtikinamą, bet ir gan įvairiapusį – ir pažeidžiamą, ir stiprų. Bet… Užtenka švystelti vėl tam pačiam jaunystės meteorui ir visa, kas sunkiai pasiekta – pastovumas, respektabilumas lieka kažkur. Aistra ir vėl viskas iš naujo. Ar iš naujo? Na, intriga pačiam aukščiausiam taške užbaigiant trečią dalį. Ar ji atkartos jau praeityje likusią Lilos patirtį su Ninu? Įdomu, belieka kol kas spėlioti. Drąsus lūžis Elenos gyvenime ir charakteryje, ko gero, pirmas toks galingas, o Lila, regis, laužoma ir laužoma: pabėga nuo vyro ir gyvena skurde; vėl posūkis tik kitu kampu į gerovę; ir vėl atgal – Mikelė Solara.

Apie Lilos charakterį kalbėti sunku: jis be tolesnio tęsinio visiškai neaiškus; nors uždirba daugybę pinigų, įsivelia vėl į Mikelės Solaros biznį (o gal ne tik) – dėl artimųjų priklausomybės nuo jo, savotiškos didybės ir pagyrų paveikta – sunku pasakyti, bet ir toks įspūdis, kad abi moterys ne tik pirmyn į kalnelį lipa, bet vis kūlversčiom verčiasi ir žemyn, kur kuri susigriebs ir prisikels ir kuria kryptimi patrauks.

Abi viena kitai buvome tapusios abstrakčiomis esybėmis, taigi dabar galėjau ją išsigalvoti tik kaip skaičiuotuvų specialistę, tiek kaip ryžtingą ir nenumaldomą miesto partizanę, o ji galimas daiktas, galėjo mane įsivaizduoti tiek pat sėkmingos intelektualės stereotipą, tiek kaip išsilavinusią, pasiturinčią poniutę – vien vaikai, knygos ir protingi pokalbiai su vyru akademiku. Mums abiems reikėjo naujos reikšmės, kūno, tačiau mudvi atitolome ir nebegalėjome to viena kitai suteikti. p. 299

Abiejų pirmų dalių labiausiai nuvylė struktūra: greitas linijinis bėgantis pasakojimas, kai, atrodo, nėra nė už ko užkliūti, kad stabteltum ir susimąstytum. Šių laikų kūrinį skaityti tokios elementarios chronologiško pasakojimo formos, na, šiek tiek vis užbėgant į future prologuose, kažkaip keista: gal dėl to, atrodo, kad „Neapolio saga“ ne dvidešimt pirmo amžiaus, o žymiai anksčiau parašyta. Kas užkliuvo – dirbtinė Lilos istorijos – gan ilgos – kaip išpažinties draugei forma. Tas dirbtinis prilipinimas neįtikina, o ir tam tikra prasme ir gan primityvus komponavimo būdas.

Vertinimas: 4,5/ 5