Zingeris, Markas. Aš sėdėjau Stalinui ant kelių: romanas/ M. Zingeris. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 421 p.

Och, ta gimtoji literatūra: besivaikydami madų, rekomendacijų ir pasaulinių tendencijų tiesiog prašokame savus. Ypač vyresnės kartos rašytojus. Ant knygos viršelio skaitau: rašytojas, poetas, dramaturgas, vertėjas Markas Zingeris – trijų poezijos rinkinių, apsakymų rinktinės, pjesės ir keturių romanų autorius, už kūrybą ne kartą apdovanotas literatūrinėmis premijomis. Taigi, lyg ir solidus kraitis, bet kad nieko nežinau. Ne, vis dėlto vieną apsakymą „Troleibusų istorijose“ skaičiau – „Iliuzioną“. Ir įsidėmėjau kaip labai nebūdingą tai knygai – specifiniu humoru, nepikta ironija ir atida detalei. Kitoks, visai kitoks lietuviško apsakymo kontekste. Ir atmintyje įstrigęs „Iliuzionas“ iš dalies lėmė, kad bibliotekoje nusičiupau pastarąjį M. Zingerio romaną. Plius intriguojantis pavadinimas. Ir, aišku, dar labiau intriguojanti pradžia: istorijos, laiko ir žmogiškųjų faktorių viražai, trys laiškai: Stalinui, Hitleriui ir Markui, visi trys – taiklūs, šiek tiek juokingi ir liūdnoki, bet informatyvūs istoriškai ir būties atsiskleidimo prasme.

Protagonistas miuziklų vertėjas Jaša Bliuminas, atsidūręs akistatoje su mirtimi, perverčia visą gyvenimą, ponarkozinėje būsenoje iš dabarties pozicijos peržiūrėdamas senus kalendorius ir juose įsispaudusius laiko ženklus, lemtingus savo šeimos ir istorijos įvykius, kartais kaip filme tik prasukant vaizdinius epizodus, bet skaudžius ar įsimintinus nutikimus reflektuodamas ir dar kartą pasinerdamas į praeities išgyvenimus, savotiškai juos ir vertindamas.

Svarbiausias dalykas, įvykęs po širdies operacijos, buvo tai, kad laikas buvo sustabdytas kaip traukinys, truktelėjus už stabdžio rankenėlės. Gal tai ir primena kiną, bet ligšiolinis gyvenimas buvo tarsi bėgiais dundantis traukinys: jo gyvenimo laikotarpiai susodinti į vagonus, o jis pats su savąja kasdieniška sąmone važiavo kupė, už jo – vagonai su būtuoju kartiniu ir būtuoju dažniniu laiku, o priešais lokomotyvą dūlavo ateitis. p. 199

Kas gi glūdi pono Bliumino nuo gimimo nesveikoje širdyje, geriausiems gydytojams modernios medicinos pagalba bandant ją rekonstruoti – pakeisti defektuotą vožtuvą – ir suteikti gyvenimui tarsi dar vieną šansą? Atveriant krūtinės ląstą, atidaroma ir užtvanka, pro kurią pradeda veržtis nugyventas laikas, sutikti žmonės, netgi turėti daiktai ir patirtos emocijos. Kiek tame gaivališkame sraute pats ponas Bliuminas gebėjo įtakoti savo gyvenimą ir veiklą, kiek tai lėmė politika, istorija, o kiek baimės, savisaugos instinktai? Jau knygos pradžioje viena iš epitafijų gan aiškiai nusako ne tik autoriaus poziciją, bet ir veikėjų priklausomybę nuo aplinkybių:

Niekas, kas gyvena pakankamai ilgai, nenustebtų suvokęs, kad jo biografiją nulėmė tolimi įvykiai, kitų žmonių valia, jo paties sprendimams vargu ar beturint įtakos (D. G. Vasquez. Taip skamba krintantys).

Laisvės alėjoj – Stalinskij prospekt – Laisvės alėjos 64 bė susitinka tos pačios šeimos skirtingos kartos su kardinaliai skirtingomis patirtimis. Kauno gelžkelio stotyje senasis Bliuminas dryžuota pižama ir lapę ant peties persimetusi išsekusi Anita išlipa iš traukinio: parvažiavo namo iš Kazachstano – buvę turtuoliai, garsiojo “Versalio“, kino teatro „Triumfas“ savininkai – buržujai, pasmerkti ir toliau drebėti dėl savo likimo ir baimės dėl ant sūnaus Mikos metamo nešvaraus giminės šešėlio. Tai kas kad sūnus grįžta iš kitos trąsos – karo, komunistinėmis idėjomis užsipildęs ir tikintis, tiksliau sakant, suvokiantis, kad vis dėlto verta tikėti komunistais – kuo gi daugiau – „rusai mus išgelbėjo“.

Nepaneigiamas teiginys. Kaip Mozės Įsakymai ant akmeninių lentų.

Rusų karininko, jų viešbutyje apsistojusio, žmona iš „Versalio“ portjerų pasisiuvo suknelę. Kone anekdotas! Bet – jie mus išgelbėjo. p.121

Močiutė Ana Albertovna nuolat viską dezinfekuoja, verda silkę, tremtyje įgyta baimė užsikrėsti neišnyksta grįžus ir į Kauną. Tarybinį. Ne į savo Kauną, kur žinojo savo vertę ir užėmė Kauno ponios padėtį. Laikas ir aplinkybės nemalonios ir nepriimtinos, jos tikrąja tėvyne tampa knyga.

Senelis Jaka, atgavęs „Versalio“ palėpėlę, tampa „gembininku ir durininku“‘

Reikėjo gyventi, flanelės pižamą, su kuria parsigavo iš Rytų (komendantas, nematęs net apelsino, manė, kad čia vasarinis kostiumas, o Bliuminai drabužius išmainė į ėdalą), reikėjo skubiai keisti į storą rūbą, mat artėjo žiema. p. 48

Kiekvienas stengiasi įsikibti į neįprastą gyvenimą ir buitį, naktimis sodinant kaimynus ir pažįstamus į varonokus ir gabenant juos Sibiro kryptimi, rezga mintyse išlikimo strategijas: sūnus Mika, mokyklos direktorius, stengiasi, kad jo įstaiga būtų tarp geriausių ir taip tarsi apsidrausti, o senelis Jaka didžiausias viltis susieja su vaikaičiu Jaša: išmoko atmintinai jį Nekrasovo rusišką poemą ir netgi prisimuša su juo į mažųjų skaitovų konkursą Maskvoje, kur laimi pirmą vietą ir – svarbiausia, nusifotografuoja sėdėdamas ant Stalino kelių, gaila, kad neleido užsidėti tiubeteikos, bet tas mažiaus laimėjimas, tai laimėjimas visiems Bliuminams, per garsaus vaiko įvaizdį likti nepaliestiems to paties Stalino režimo.

Atrodo, laimingas ne tik Jaša, basomis lakstantis su kitais vaikais po svarbiausią Kauno gatvę, bet ir jo nuolat besijuokianti linksmuolė motina Dida. Ir kas nežino jos praeities, nežino ir to, kad juokas slepia koncentracijos stovyklos išgyvenimus Lenkijos pajūryje, o išvadavus karo pabaigoje ir jos, išsekusios ir leisgyvės, sunkią kelionę į Kauną, stabdant pakeleivingas mašinas, graibstomai uniformuotų rusų, jaučiantis ne ką saugesnei negu lageryje. Tas jos linksmumas ir tam, kad paslėptų nerimą ir dėl sūnaus Jašos, gimusio su širdies yda, taip sunki istorinė tėvų praeitis vis dėlto persidavė ir taikos kartai.

Nors pagrindinis veikėjas Jaša Bliuminas, vis dėlto man kažkaip labiau užkabino senoliai: ypač moterys, radę būdą išvengti negeidaujamos tikrovės: užsidarę į savo vidines kertes, kur pašaliniams neįmanu nė žvilgtelti, o ir artimiausiems neaišku, kas ten iš tikrųjų slypi.

Socialistinis Kauno erdvėlaikis veriasi per paauglio Jašos Bliumino išgyvenimus: futbolo komandą, meilę repatrijuotai brazilų mergaitei – įnešančiai į pilką kasdienybę spalvų, chaoso ir pietietiškos magijos, tai dar vienas absurdas, kai patikėję propaganda užsieniečiai atvažiuoja į soc. rojų ieškoti laimės. Realybė, fantazija, absurdas, juodasis humoras – viskas susilieja į linksmą, melancholišką ir gan įtikinamą – kiek įtikinamas gali būti socializmas iš laiko perspektyvos – visumą. Kauno bachūrėlių – Jaša mokėsi Pavyzdinėje mokykloje, garsioje tuomečio miesto grietinėlės sluoksniuose – savitumą ir kaunietišką kietumą puikiai atspindi dialogai, regis, pabudinantys ir to meto laiką.

Vis dėlto kad ir koks įtikinamas gyvenimo perkratymas lemtingu gyvenimo – mirties susidūrimo atveju, bet, reikia pripažinti, tai pabodęs, gan dažnas metodas. Nelabai skaitėsi ir nuokrypiai, o pabaiga, ne, nebūtina, kad įtikintų, bet, kaip čia pasakius – staigiai nusmailinta, sudedant taškus kur tik įmanoma, ir nėra visiškai adekvati ilgam veiksmo rutuliojimui prieš tai.

Jumoras, nostalgija – kaip saksofono muzika – saviti, laiką ir erdvę atgaivinantys dialogai, atida ir gebėjimas išryškinti detalę, atkurta soc. epochos aplinka ir netgi kaunietiškas socialistinis mąstymas daro kūrinį ne tik gyvą, įtaigų, bet ir informatyvų, ypač ką domina Kaunas.

Žanriniu atžvilgiu tai ir šeimos romanas – išlikusių karo metu gyvų žydų likimo knyga; žmogaus brendimo romanas, Jaša auga įtakojamas senelių – turtingų Kauno žydų atminties; galima sakyti komunistinės tėvo patirties ir koncentracijos stovyklos siaubą išgyvenusios motino juoku maskuojamao nerimo. Kita vertus, tai ir su muzika, draugų ir ypač repatrijuotų brazilų kitoniškumu besiskverbiančio uždrausto gyvenimo troškulys verčia Jašą Bliuminą ilgėtis ir bandyti išsiskirti.

Keistai mes paveldime praeitį. Per vaikystės pasakojimus, senas drumzlinas stiklines, gelstančias fotografijas. Juk tai irgi genai kaip fiziologijoje, tik, sakytume, dvasiniai. O dar keisčiau, kad mes nepaisydami to, kas paveldėta, sugebame pasikeisti ar net atgimti. Aprėpti visa, kas buvo, ir gyventi toliau – nepažįstamame pasaulyje. p. 194

Vertinimas: 4/ 5