Le Clezio J. M. G. Bado šokis: romanas/ J. M. G. Le Clezio; iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 205 p.

Prancūziškas nostalgija pulsuojantis romanas apie laiką, istoriją ir likimus. Preciziška kalba: pasakyta tiek, kad liktų ir paslaptis, spurdanti ir pasakotojo žodžiuose ir dialoguose, o, regis, laiko dvasia nepavaldi nei norams, nei istorijai – ji, kaip prisiminimai persiduoda iš kartos į kartą ir nuolat plevena kažkur netoliese, nors neapčiuopiama, bet bylojanti savo nuotaiką ir žinią.

Autobiografinis pasakojimas apie rašytojo motinos Etelės išgyventą laiką ir patirtis: meilės badą, draugystės, karo meto badą, romantikos ir tikrumo badą. Tai ir šeimos romanas, ir moters brandos istorija nuo vaikystės turtingoje, legvabūdiškoje aplinkoje iki pavojų ir nepriteklių karo metais, kai jaunai merginai reikia stengtis ne tik pačiai išgyventi, bet ir rūpintis tėvais, primenančiais vaikus.

Jai buvo aštuoniolika. Ji dar nieko nebuvo patyrusi, nieko nepažinusi, tačiau suvokė viską, viską suprato, o Aleksandras ir Žiustina buvo kaip vaikai. Savanaudžiai, aikštingi paaugliai. Su savo aistromis, pavydu, menkais ir juokingais poelgiais, žodžiais, išsprūdusiais pro duris, užuominomis, gaižiais, pagiežingais įžeidimais, smulkiu kerštavimu, niekingais sąmokslais. p. 103

Kūrinys įrėmintas autoriaus požiūriais į badą (prologe) ir į praeities laiką, tėvų laiką (epiloge), tarsi suriša praeitį ir dabartį, senelių, tėvų ir vaikų kartas, kraupius istorinius įvykius, jų perdavimą ir perėmimą, atkarpinį laiką sujungia į vientisą nuolat tekančią srovę, į kurią neįbrisi pakartotinai ir neužtvenksi mintimis, bet žiūrėdamas į tą nenutrūkstančią tėkmę atidžiai įsistebeilijęs tiesiog ryškiau pamatysi ir labiau pažinsi save.

Skaitant apgaubia melancholiška (viskas kinta, negailestingai praeina), o ir slėpininga atmosfera: artimiausi žmonės bendrauja, kalbasi, bet tarp jų tarsi įsiterpusi lemtis ir laikas, kuris dar jiems besijuokiant ir švenčiant jau niokoja ateitį.

Mergaitės ir senelio prisirišimas ir tikėjimas vienas kitu: jis nuolat vedasi mažąją Etelę į žemės sklypą, kuriame ruošiasi statyti alyvinį namą. Senelis – „žmogus milžinas, kuris gali praskirti kelią per bet kokią pasaulio sumaištį“, o jo namo vizija – nepaprastos ateities ir šviesos ruožas Etelės vaikystėje, nors sočioje ir turtingoje, bet niokojamoje tėvų barnių, piktų žodžių vienas kitam, klyksmų, tėvo Aleksandro neištikimybės ir motinos Žiustinos tulžingos meilės jam. Į tą alyvinio namo sklypą Etelė atsiveda ir draugę rusaitę Kseniją, kur jos nuošalėje plepa, dalijasi patirtimis, tiksliau sakant, Etelė įsimylėjusi nepaprastą, įžūlią, gražią, patyrusią revoliucijos tragedijas ir turto praradimą – ar ne dėl tos juodos praeities ją ir traukia Ksenija? – tarsi iš kitos planetos nukritusią mergaitę, pataikauja jai ir leidžia reikštis, mano apie save net neturinti ką pasakoti: išlepusi mergiotė kas ji, Etelė, daugiau? Nors meilės ir harmonijos badas ją tiesiog plėšo. Dviejų paauglių draugystė, neišsirutuliojanti į kažkokias amžinas sąsajas kaip E. Ferrante knygose, tiesiog augant, bręstant mergaitės natūraliai išsiskiria, ko gero, gavus tam tikras pamokas – Etelė: suvokimą, kad dėl gyvenimo reikia kovoti visomis jėgomis, ir, aišku, prisiminimus.

Daug vietos užima saloniniai pokalbiai, kurių dar būdama vaiku Etelė jau nekentė ir laikė tuščiais, ji tiesiog juos užrašinėjo kaip absoliučias nesąmones. Bet, regis, visiškai nereikšmingos, banalios, nuolat besikartojančios frazės, istorijai ritantis į bedugnę, įgyja ypatingą prasmę: skleidžiasi prieškarinio Paryžiaus tam tikrų sluoksnių lengvabūdiškumas, trumparegiškumas ir nenuovoka fašizmo akivaizdoje, žavėjimasis klestinčia Vokietija ir jos tariama demokratija. Antisemitizmas.

Trys knygos dalys: „Alyvinis namas“, „Žlugimas“ ir „Tyla“ atskleidžia turtingos šeimos paviršinio blizgesio, žlugimo ir merdėjančios egzistencijos atskirtyje karo metais istoriją, tapatybės ieškos kelią, nuo vaikystės Etelės pagreitinto brendimo ir atsakingo požiūrio į pasaulį formavimąsi.

„Bado šokis“ – autobiografinis romanas apie sudėtingą ir įvairių nepriteklių ribojamą merginos Etelės, tapusios rašytojo motina, gyvenimą. Jos gyvenimas – lyg M. Ravelio „Bolero“ kūrinys, pasakojantis pykčio ir alkio istoriją, kur grožio ir stiprybės ne mažiau negu liūdesio ir sunkio, kur žmonių santykiai ne tik džiugina ar žeidžia, bet ir skleidžiasi kaip lemties išdaigos (Etelės susitikimai su skurstančia, sena tėvo buvusia ilgalaike meiluže).

Vertinimas: 4,3/ 5