Kent, Hannah. Gerieji žmonės: romanas/ H. Kent; iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė–Bernotienė, Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 294 p. –

Prietarai ir jų galia žmogaus sprendimams. Gal net likimui. Pagrindinė mintis, apėmusi skaitant „Geruosius žmones“ ir gerokai po to. Įrašius į google žiniuoniai, ekstrasensai, netradiciniai gydymo metodai, net lietuviškai išmetama daugybė įdomybių. Šiais laikais, dvidešimt pirmame amžiuje, kai vos ne robotai tiria žmones, D3 spausdintuvai kuria naujus organus, informacija sklinda neribotu greičiu ir prieinama net atkampiuose kaimuose, vis dėlto egzistuoja ir netgi klesti burtininkai, raganos, energetikai ir, ko gero, dar daug įvairių. Skirtumas tik tas, kad senovėje profesionali medicina buvo prabanga paprastam žmogui, nuošaliose vietovėse daktaras neprieinamas, o dabar atvirkščiai: reikia turėti nemažai pinigučių, kad išbandytum ir netradicines gydymo ir stebuklų galias. Bet visiems laikams bendras vienas dalykas: žmonės griebiasi kraštutinių priemonių, kai ištinka neviltis, kai reikia susitaikyti su skaudžia padėtimi, nepagydoma artimo liga ar dingimu, tada visos priemonės išbandomos ir visos, atrodo, pateisinamos. Kur tik nenuveža ir kiek nesumoka, jei nelaimė atsitinka vaikui ar jaunam žmogui, o medicina padeda tašką.

(Iš vaikystės kaime atsimenu tikrai nemažai senovinių reliktų, kuriais senolės ne tik tikėjo, bet ir praktiškai taikė gyvenime, o ir aš net neabejojau, kad tai kažkas tokio: keista, pasakiška, bet ir galinga ir veiksnu. Po kaimą blaškėsi beprotė senė: du bepročiai, bet vienas – Zigmas karalius – visi sakydavo, toks gimė, o Ragauskė: ot tai žmonės, aišku, ar jaunam galvoj, ką daro, kad tik greičiau, kad tik savo parodyt: aha, nukirpo marti kaltūną, o kad ir protą kartu – kas jai, dabar laksto Ragauskė per kaimus leliodama visus nuo ryto iki vakaro, tai irgi negerai – girdi į durnamį vešim, nejuokins svieto. Visą gyvenimą, gal šešiasdešimt metų su tais kaltūnais, o matai, negalėjo leisti ir numirt tokiai, vis kiša nagus.

Kitas, man ypač gražus ir tekęs pačiai išbandyti. Jeigu, pakėlus sunkų daiktą, įsimeta skausmas po krūtine, gydymas nuo patrūkimo labai specifinis ir gan ceremoningas. Nežinau, ar ką kėliau, ar paprasčiausiai kažko nuo medžių ar krūmų prisišlamščiau per ne mierą, bet močiutė nusprendė, kad man trūkis, ir savaime nieko gero jau nebus. Na, pas daktarus iš karto irgi nelėksi, reikia daryti ką žmonės nuo senovės darė, jeigu nepadės, tada jau į polikliniką. Buvo vasara, taigi pirmiausia kelionė į paupį, kur drėgnoje pievoje visokių visokiausių augalų. Upelis pločio kaip darbininko vyro plaštaka, o čia pat ir ežeras, iš kurio išteka – vienu žodžiu, pasaka ne kelionė; jau pasiekus upelį, o jame pabraidžiojus, pasikarsčius ant išvirtusių pakrančių kelmų gal jau ir neskaudėjo tos krūtinės ar tiktai pilvo. Bet močiutė,nuosekli ir sąžininga, ieškojo trūkžolės šaknies, išskalavusi ją upelyje, susukus į skudurėlį, kad saulė pripuolus jėgos nesumažintų, namuose sutarkavo ir… Riebiai keptas kiaušinis su trūkžolės šaknimi – garantuotas vaistas nuo patrūkimo. Būtinai riebiai, semi kiaušinio gabalą su taukais ir… reikia nuryti. Ir be duonos. Bet, svarbiausia: vaistas bus vaistu, jeigu suvalgysi tą riebaluose skendintį kiaušinį su šaknimi sėdėdama ant slenksčio. Būtinai.

Ar padėjo? Aišku. Po pirmo kąsnio rėkiau močiutei: jau neskauda, jau nee. Bet liepė nuryti dar vieną, o ant slenksčio pasėdėti bent dešimt minučių. Ant slenksčio sėdėti smagu, galima sėdėti ir sėdėti, juolab, jeigu dar ir gydo.)

H.  Kent „Geruosiuose žmonėse“ vaizduojamas devyniolikto amžiaus, konkrečiai įvardijamos ir datos: 1825, 1826 metų – atkampus Airijos slėnio kaimas su ypač skurdžiai gyvenančiais žmonėmis. Trūksta maisto, trūksta drabužių, gydytojui reikia pinigų, taigi, ištikus bėdai, tenka verstis kažkaip savomis galimybėmis. Iš ko gyvena to kaimo žmonės nelabai bandyta atskleisti, viskas pajungta pagrindinės temos – fėjų arba Gerųjų žmonių įtaka likimui. Dvi scenos, kurios skaitant pasirodė itin beviltiškos ir skaudžios: kai pas Norą, auginančią nesveiką vaikaitį, apsilanko jo tėvas, suvargęs, nusibadavęs žentas Tadis, pasirodo, skurdui ir vargui nėra ribų, kitose vietose yra dar sunkiau besiverčiančių, tą patį byloja ir tarnaitės, jaunos merginos, patirtis. O pati kraupiausia, net sunkiai perskaitoma iki galo – moters gimdymo scena, kur burtai, tamsybė ir kančia baisenė už mirtį. Pavaizduota gan smulkmeniškai ir įtikinamai: visur kraujas, o ant pilvo tepa mėšlą, deda žoles, stebuklas, kad moteris nemirė nuo sepsio.

Prietarai, burtai, įsitikinimai lemtimi ar antgamtiškomis jėgomis birte byra vienas po kito, regis, viskas gali turėti ne realų, bet mistinį paaiškinimą: kodėl karvės mažai pieno duoda, kodėl vištos nededa, orai prasti, vienokia ar kitokia mirtis ištinka ir t.t., autorė atrodo smulkmeniškai išstudijavo to laiko folklorą ir pažiūras. Egzistuoja nematomi, negirdimi, bet į kaimiečių gyvenimą besikišantys Gerieji žmonės – fėjos – savo paliegusį fėjūkštį ar šiaip ligonį mėgsta pakišti žmonėms, o sau pasiimti sveiką. Kaip atgauti sukeistąjį? O atgauti būtina, nes tas skleidžia negandas aplinkiniams: miršta Noros dukra, miršta vyras, o kretinas vaikas vis cypia, alkanas ir apsidirbęs. Kaip beslėptų ligonį, kaimas nerimsta: jis visiems pavojingas.

Kas kuria legendas apie fėjas ir jų piktavališkumą? Reikia rasti atpirkimo ožį, nelaimes ar nesėkmes stengiantis paaiškinti, o kartu ir apsisaugoti nuo jų. Tokiu tampa neveiksnus invalidas berniukas, į kurį suvedamas blogas laikas ir nelemti ženklai, vos jam atsiradus kaime. Nors centrinė figūra neįgalus vaikas, apie kurį sukasi veiksmas, bet jis daugiau kaip detalė, išbandymo žmogiškumu trijų moterų: močiutės Noros, tarnaitės Merės ir suopračio galią savyje turinčios Nensės – segmentas.

Rašytoją sudomino spaudoje užtiktas faktas apie 19 a. pirmoje pusėje nužudytą vaiką ir žudikės išteisinimą teisme: ji tenorėjo gero – išvaryti fėjūkštį ir atgauti pagrobtą vaiką. Įsitikinę vaiko netikrumu moterys praranda empatiją ir netgi žmoniškumą. Suopračio moteriai Nensei tai ir išlikimo galimybė atburiant, gydant ir skleidžiant savo galią, kitaip kaimas ją išvarys. O ir pati save laiko fėjų kilmės:

Aš juos mačiau. Aš juos girdėjau. <…> Mano motina buvo jų numylėtinė. Jie ją lankydavo. Atmušami fėjų ėjo. Duodavo žinią eržilas ir ji su jais jodavo į gražias vietas. p. 213

Kur skurdas didesnis už gyvenimą, pasirinkimas nelaimių atveju ne kažkoks: kunigas arba kapinės. Arba kokia nors Nensė. Pasitelkiami gamtiniai ir antgamtiniai veiksniai žmogui padėti ar pakenkti. Nors sąmoningai kenkti lyg ir nevalia: nes prakeiksmas, blogo linkėjimas su dar didesne jėga sugrįš pačiam linkinčiajam, taigi prasikeiksi save. Augalai tarsi pilnateisiai knygos veikėjai, jų vardais pavadinti skyriai: šalpusnis, dygliakrūmis, žilė, uosis…, jie turi savąją slaptingąją ir gydomąją galią žmonių pasaulyje. Pvz., gudobelė – fėjų medis, jos ten gyvena. Nuodingosios durnaropės užduoda nėščiai moteriai, kad nevaikščiotų naktimis ir nuo jos atbaidytų fėjas, rusmene varo fėjūkštį iš invalido vaiko. Dar didesnės galios, tikima, turi ugnis ir ribų vanduo (kur vanduo susitinka pats save).

Yra žmonės, kurie pamišėliškai mėgsta senovės interpretacijas – filmuose, knygose, gal taip jaučiasi patys itin pažengę civilizacijoje ir kultūroje, o gal praeitis atrodo kaip baugi pasaka vis dėlto peraugusi į gražią dabartį. Bet juk po šimto, dviejų šimtų metų į mūsų buitį ir papročius būsimosios kartos žvelgs, ko gero, panašiai, kaip mes į praeitų amžių gyvenimus, o interpretuos kaip atsilikusias ir primityvias būtybes. O gal…

Praeities vaizdavime, ypač vargingos, visada slypi tam tikri plyšiai: filmuose, spektakliuose gražūs, atletiški aktoriai, kurie tiktų vaidinti aristokratus, bet išsekusius iš bado, skurdo – deja, paverčia komiškais šaržais. Literatūroje sunkumų irgi pakankamai: ne tik susirinkti medžiagą, sudėlioti siužetą, papasakoti istoriją įtikinamai ir gyvai (ką H. Kent puikiai sugeba), bet ir nesusimauti su dialogais. Vis dėlto K. Sabaliauskaitė labai išmintinga, pirmose trijose dalyse atsisakydama veikėjų kalbos. Kokia ji turėtų būti?

O kaip kalba „Gerųjų žmonių“ veikėjai, devyniolikto amžiaus pradžios atstovai: neraštingi, uždaro slėnio, vargo ir alkio išvarginti žmonės.

– Ak, Nora, – sukuždėjo, pasikeldama ant kojų. Nėščiosios pilvas pūpsojo, keldamas sijono priekį ir prijuostę, kad net kulkšnys kyšojo. – Labai užjaučių dėl nelaimės. Martinas buvo šaunuolis. Kaip laikaisi? p. 19

Bent jau mažų mažiausiai turėtų dvelkti, bent jau dvelkti liaudiškumu. Neįsivaizduoju net savo kaime, kai nesklido žodžiai iš TV, internetų, kad kokia bobutė sakytų: oo, na ir šaunuolis. Va tai žmogus. Tik tiek. Gal dar kažkaip. Tik ne šaunuolis. Jeigu perskaitytum tik dialogus, tai diagnozuotum veikėjus kaip viduriniojo sluoksnio dvidešimto, dvidešimt pirmo a. asmenis. Ir ne kaimiečius. Vertimo trūkumai? Gal. Bet vertėjas nesukurs spec. liaudiškai kalbai būdingą intonaciją, ritmą, neatliks už rašytoją namų darbų. Vienas kitas senovinis žodis šiuo atveju nesumažina atotrūkos tarp veikėjų apibūdinimų, pasakojamos istorijos tamsos ir primityvumo, netgi magiškos gamtinės, paslaptimi alsuojančios atmosferos ir paprastų kaimo žmonių šiuolaikiškos kalbos. Prieštara. Tai buvo akivaizdu ir „Paskutinėse apeigose“, ypač ilgame ir veik filosofiniame protagonistės monologe.

Pats pasakojimas gyvas ir nuoseklus, atrodo, net treška nuo burtų ir antgamtinių poveikių svarbos atkampaus kaimo gyvenimui. Kalba sukasi apie Geruosius žmones, vienas kitą kaimiečiai įtarinėja irgi bloga akimi, kenksmingu žodžiu ir t.t. Moterys lyg nieko ir neveikia tik užsiima tuščiomis gąsdinančiomis kalbomis, kaimo buitis pakankamai gerai atskleista, bet darbinė ir socialinė pusė, psichologiniai ryšiai tarp artimųjų neišplėtoti, lyg žmogus ir nebūtų savarankiška būtybė, o labiau pasikliaujanti lemtimi ir burtais.

Vertinimas: 4/ 5