Radvilavičiūtė, Giedra. Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones/ G. Radvilavičiūtė. – Vilnius: Apostrofa, 2018. – 233 p.

Yra pavardės, kurios asocijuojasi su intelektu, originaliu požiūriu, juoduoju ar kokiu ten humoru – vnžo, svoriu. Netikėtumais ir naujų dimensijų atvėrimais ne tik literatūroje ar apskritai mene, bet ir vartotojo sąmonėje, ne, greičiau pasąmonėje. Būtent tokie lūkesčiai ištinka pamačius G. Radvilavičiūtės tekstą, o naują knygą – veik ekstazė. Kokie gi tie lūkesčiai? Patirsiu nepatirtą, čia kaip naujos meilės ilgintis – nu dabar tai jau bus; praleisiu skaitydama (ir ilgai po to) puikiai laiką ir, gal ir labai naivu, tikrai tikiuosiu: gausiu iš tekstų nė kiek ne mažiau negu iš gyvenimo. To gyvenimo, kurį regėjau ir vis dar regiu iliuzijose, arba kai ilgai vaikščioju, vis vaikščioju ratais ratais ir staiga – galimybė patekti į patį epicentrą. Och, praregėti.

Iš tikrųjų skaitant nesimėgauti neįmanu: kiekvienas sakinys, regis, ne iš žodžių – iš plieno nulietas: stiprus ir prasmingas. Kalbėjimas užtikrintas. Vargu, ar net labai šniukštinėjant tekstus, pavyktų rasti tik kalbėjimo dėl kalbėjimo. Autorė pasitikinti ir užtikrinta tuo, ką sako. Visažinė? Kyla ne kartą tokia mintis, bet, sakykim, žanro specifika, kur lemenimui ir dvejojimams nepaliekama vietos. Kita vertus, akivaizdu ir tai, kad G. R. provokuoja, netgi šaiposi, o gal koketuoja: tarp tų ir tų, apsimestinės kultūros ir kultūros, apsišaukėlių ir grynuolių.

Bet skaitant ir besimėgaujant, netgi žavintis, užvertus knygą, ištinka savotiškas kartumo pojūtis. Neskanumo. Kodėl? Gavau ne tai, ko tikėjausi? Lyg ir ne. Juk ir taip buvo aišku, kad dauguma tekstų spaudoje publikuoti, daugmaž girdėti regėti, taigi ne romanas ar slapti memuarai, kurie šast ir nuraus stogą.

Tai kas?

Vis dėlto tikiesi kažko ypač ypatingo: negirdėto, neregėto, o kad patirtum nepatirtą, kaip ištiko skaitant ankstesniuosius G. R. tekstus, reikia vis daugiau. Ir ne tik. Super netikėto. Ta pati dozė panašios medžiagos kaip narkomanui nedaro trokštamo įspūdžio. Ir ką? Ir nieko, viskas savo vietose, ar gero teksto tikslas stebinti ir kelti euforiją? Kur jau čia, aišku, ne, jeigu… autorė taip akivaizdžiai nesistengtų stebinti. Radvilavičiūtė būtų tiesiog Radvilavičiūtė. Bet toks įspūdis, kad nauja Radvilavičiūtė stengiasi ne atsilikti nuo jau žinomos Radvilavičiūtės, bet gerokai pralenkti. Taip, ji tikrai stengiasi: mėto bajerį po bajerio, intertekstus, rodos, ne priderina prie savojo teksto, tiesiog įskiepija kaip ūglius, o ir bravūros pakankamai, vienžo, popsiukas šoka pasiutpolkę su elite lyg ideali pora… lyg Bridžita Džouns su K. N.

Bet bajeriai kažkodėl nelabai stebina, nelabai juokina. Girdėta. Visagalės viešpatės balsas užgula ausis, o akys vis taiko prašokti ir tą pastraipą, ir aną, ooo ir vėl apie Stilių, Žmones, ach, užkalnis užkalnis, tai ką čia tiek pliurpti, kai ir taip aišku, ooo ditirambai kai kuriems, bet ir tie kelia ne žavėjimąsi garbinamais, o savotišką gailestį. Ypač D. Kalinauskaitei: ir kam gi ją suporuoti su tuo H. Murakami ir smūgiuoti viena kryptimi? Kokia prasmė būtų lyginti G. Radvilavičiūtę ir P. Coelho? Jeigu su kuo lyginasi, savaime, ne dirbtinai, tai D. Kalinauskaitė ir G. Radvilavičiūtė. Nušautas ir nenušautas siužetas – hmm…

Be išlygų patraukliausi ir sudominę spaudoje, o ir vėl perskaityti su malonumu – apie A. Munro ir V. Nabokovą: šiuos tekstus įdomu skaityti ne tik dėl pačių rašytojų keliamo domesio, bet pirmiausia, kaip G. Radvilavičiūtė įaudžia juos į istoriją, laiką ir priartina prie realios akimirkos: Munro kūrybos aktualumą sulygindama su lietuvių literatūros sentimentaliąja tradicija ir archaiškumu, o V. Nabokovas, atrodo, autorei žinomas iki smulkmenų ir gali lukštenti įviairiais aspektais – žmonos irgi. Kaip ir daugumoje ankstesnių esė moteris priešpastatoma vyrui: šiuo atveju kūrybinėmis galimybėmis. Bet ta didžioji neapykanta vyrams, regis, atslūgusi ir nekaltinama vyrija kaip lytis, kas itin ryšku “Suplanuotose akimirkose“ ir “Šiandien miegosiu prie sienos“. Bet… Strėlės lekia ir sminga kitomis kryptimis. Ar tikrai kitomis?

Vis dėlto stebina, kai atsiranda besistebinčių glamūriniais žurnalais, popsine televizija, grafomanija ir pan. Aha, facebookais, internetinėmis visokiomis naujovėmis, dievulėli, argi taip seniai tvirtino, kad kompiuteriu rašytas tekstas ne toks prasmingas kaip ranka, o atsiradus TV, elektrai turbūt panašūs superpanikieriai piktinosi tųjų naujovių poveikio baubais. O atrodo, taip paprasta: nevienalytėje visuomenėje egzistuoja įvairūs reiškiniai, deja, ir kurie gali būti nepriimtini. Bet jeigu vyrauja atsirinkimo principas: ar būtina pirkti Playboy ir piktintis amoralumu ar žiūrėti parnografiją ir nuolat šnekėti, kokion bedugnėn ritasi pasaulis? Kokie paviršutiniški ir kvaili žurnalistai ir t.t. Ooo… vis dar yra žmonių kurie skaito laikraščius? Ne, yra žmonių, kurie dar rimtai žiūri į spaudą? Na, kita vertus, buvo laikai, kai neegzistavo nei geltonoji, nei poniškoji, nei dar kokia kitokia rašliava, bet ar tai buvo aukso amžius? Aišku, paradoksas komiškas: aktyviai vis dar kovojama prieš slavizmus, bet anglicizmai lyg ir prestižo reikalas.

Jau prologe rašytoja tarsi pranašauja sau aukos dalią ar bent jau tokia poza: “kapstymasis prie ideologiškai nepatogių tiesų išmintingus žmones paverčia marginalais, išlieka tik tylintys. Jei jie nori gyventi komfortabiliai ar turėti įtakos“. Įtakos? Kokios ir kam? Ji prabyla ir apie Garliavos skandalą, kurio tiesa ir netiesa jau niekada nebus aiški, na, po šimto metų turbūt; apie kalbos netausojimą, primityvų spektaklį ir t.t. Drąsiai išsako savo požiūrį ir netgi neapykantą. Klausiu savęs, ar svarbi man ta G. Radvilavičiūtės drąsa ir pilietiškumas?

Ne.

Kieno, kokio rašytojo, menininko pasisakymas skaudžiais visuomenės ir kultūros klausimais priverstų suklusti?

Kažkada – kažkada kažkada – daugelio. Dabar gi… Nežinau.

Gal per daug daugelis šnekėjo, o gal apskritai tikėjimas matomais ir žinomais žmonėmis – atgyvena. Gali pasikliauti tik savo stebėjimų tiesa ir savo artimųjų. Labai artimų artimųjų. Autoritetų kalbą nesąmoningai, bet vis dėlto norisi versti į išvirkščią pusę.

Perskaičiau, deja, būtuoju kartiniu, kažkaip lieka atskiros frazės, bet tekstai atmintyje ne tik nevirto būtuoju dažniniu, bet kažkur plaukė ir nuplaukė pro šalį, neišprovokuodami nei teigiamos, nei neigiamos emocijos, tik sukeldami vieną kitą klausimą, na kam tos skambios frazės apie R. Gary, jis per daug žinomas lietuvių skaitytojui, kad šmaikštūs sakiniai apie jo gyvenimą skambėtų kaip taiklus pastebėjimas, o ne banalybė – daugybos lentelės mokėjimas nestebina.

Prieš tai skaityta S. de Beauvoir apysaka padarė stiprų įspūdį: atvira, nuoga, negailestinga ir paprasta. Pacituosiu, nes būtent ši mintis neapleido skaitant “Tekstų persekiojimą“.

Kokia apgavystė toji pažanga, tas kilimas aukštyn, kuriuo aš svaigau, – nes ateina kritimo akimirka. Kilimas aukštyn buvo viliojantis. O dabar viskas riedės labai greitai ir labai lėtai… p. 70 ( “Santūrumo amžius“)

Ir vis dėlto norisi svajoti, kad kūrėjas visada turi galimybę. Kaip R. Gary mesti iššūkį ir kritikams, ir skaitytojams, nušvisti naujomis spalvomis ir neatpažįstamu talentu, atgimti Ajaru ar dar kuo ir nustebinti, o ir pasišaipyti net iš piktybinių nihilistų.

Vertinimas: 4/ 5