Kalanithi, Paulas. Įkvėpti tylą: memuarai/ P. Kalanithi; iš anglų k. vertė Eglė Podčašinskienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2016. – 136 p.

„Įkvėpti tylą“ – skaudus ir sukrečiantis liudijimas apie sudėtingą jauno žmogaus lemtį. Paul Kalanithi, indų kilmės 36–erių vyresnysis neurochirurgijos rezidentas,  įkopęs į pačią galimybių viršūnę, kai po kojomis atsivėrė plytinčios „pažadėtosios žemės vaizdas“ parašo memuarus apie… Apie neurochirurgo darbo specifiką, gyvenimo prasmės ir savo esaties ieškojimą, gydytojo etiką ir sudėtingą bendravimą su sunkiai sergančių ir mirštančių artimaisiais, reikalingą chirurgui fizinę ir psichinę ištvermę, aišku, meilę ir santykius su žmona, o vėliau ir dukrele.

Nuo plaučių vėžio mirštančio žmogaus memuarai.

Sunku skaityti tokio pobūdžio knygą, sunku apie ją ir rašyti. Bet vis dėlto tai knyga kiekvienam. Nes kiekvienas ne tik gyvena, bet ir miršta.

Jis stengėsi ne paversti mirtį kažkokia sensacija ar ją romantizuoti, bet parodyti, kas mūsų laukia ateityje. Žinoma, jis padarė gerokai daugiau – ne tik įteikė kelio, kuriuo ateityje mums teks eiti, žemėlapį. Jis pats drąsiai tuo keliu praėjo. p. 128

Karjeros, išgyvenimo ir prasigyvenimo laikais – o kada kitokie buvo? – mirtis ignoruojama. Kol ji neištinka artimųjų arba pačių. Ignoruojama netgi mirus šeimos nariams – ką gi gyvas į žemę nelįsi, turi gyventi ir išlikti įprastame kasdienybės ritme – mėgstama sakyti, lyg ir nepridera verkšlenti ar net rodytis sielvartingai atrodant. Bet gyvenimo prasmės klausimas, tapatybės norint nenorint iškyla ar paaštrėja.

Pagrindinis klausimas – dėl gyvenimo, mirties ir prasmės – su juo susiduria visi be išimties ir būtent sveikatos kontekste. p. 53

P. Kalanithi žodis tikslus ir tik apie esmę, nėra laiko nei smulkmenoms, nei ilgiems filosofafimams: nuo jaunystės dominęs prasmės klausimas ne tik užaštrėja, bet iš teorinio lygmens tampa tiesiog ribas užbrėžusiu pačiu gyvenimu, kuris nebeatitinka nei autoriaus planų, įsivaizdavimų, nei jo norų, ne visada paklūsta ir jo valiai. Bet valia ir užsispyrimas likusį laiką praleisti prasmingai ir sąmoningai jį stiprina ir palaiko, nors ir priverčia viską permąstyti ir priimti naujai: nuo vieno aistringo pašaukimo – neurochirurgijos pereina prie kito – literatūros, nuo vyro prie tėvo, nuo gydytojo prie paciento, kaip ne kartą sako – iš veiksnio išvirsta į papildinį, galiausiai nuo gyvenimo prie mirties.

Jis rinkosi tarp literatūros ir medicinos, būtent neurochirurgijos, sunkiausios ir daugiausia jėgų iš gydytojo pareikalaujančios srities. Nes atsakymus į dominančius sąmoningo gyvenimo klausimus tikėjosi rasti knygose ir moksle. Dešimties metų perskaitęs Orvelo „1984–uosius“, gebėjo justi kalbą ir išmoko ją puoselėti. Jis žavėjosi Vitmeno poezija, rusų klasika ir apskritai knygos buvo jo akiniai į gyvenimą.

Pirmoje dalyje – gan optimistiškoje „Pradžia ir jokių bėdų dėl sveikatos“ P. Kalanithi pasakoja apie šeimą: tėvas, dėdė ir brolis medikai, mama ypatingą dėmesį skyrusi vaikų auklėjimui ir išsilavinimui, jų atsakomybės bei pasirinkimo galimybių ugdymui. Iš pradžių Paulas pasirenka literatūrą, kaip jam priimtiniausią būdą pažinti ir įprasminti gyvenimą, vėliau studijuoja dar ir biologiją, bet, nusprendęs, kad literatūroje per mažai mokslo, meta ir imasi medicinos, būtent neurochirurgija atrodo ta sritis, kuri gali atsakyti į visus klausimus.

Neurochirurgai ne tik gydo ligas, bet tenka dirbti su indu, kuriame glūdi tapatybė. Kiekviena smegenų orperacija – tai neišvengiama manipuliacija su mūsų esybe. p. 53

Be pagražinimų ir patetikos atskleidžia virsmą gydytoju, ne tik gelbstinčiu gyvybes, bet nuolat susiduriančiu ir su mirtimis, sunkių ligonių artimaisiais, pervargusiais ir dažnai su kaltės jausmu kovojančiais bendradarbiais, pagaliau nuo darbo ir nuovargio komplikuotais santykiais su žmona, artimaisiais. Būna dienų, kai neurochirurgas rezidentas neišeina iš ligoninės 36 valandas, dirba 100 valandų per savaitę, o pervargimas toks, kad pasiekęs šiaip taip mašiną, krenta į sėdynę ir iš karto užmiega, ir tik po kiek laiko gali parvažiuoti namo ir pasiekti lovą. Ir ne tik fizinė sveikata turi būti geležinė, stabili psichika, treniruoti tenka ne tik protą, reakciją, kad suvoktų žaibiškai situaciją, gebėtų apimti ir sintezuoti visų med. sričių ypatumus, bet treniruoti ir akis, rankas – išmokti naudotis abiem rankom, operuoti ir greitai, ir tiksliai.

Ir kai praėjęs jau sunkiausią rezidento kelią – paskutiniai metai, atsiveria visos įmanomos perspektyvos ir kaip chirurgui, ir kaip mokslininkui, viskas verčiasi aukštyn kojom – Paulas iš gydytojo virsta pacientu, nors jo kaip gydytojo patirtis ir žinios, vargu, ar palengvina tekusią lemtį.

Antroji dalis „Nepasiduok iki pabaigos“ – tai jau ketvirtos stadijos vėžiu sergančio žmogaus patirtys, gydymo eiga, bandymas iš pradžių išsaugoti tą pačią tapatybę – kaip neurochirurgo, sužinojus, kad liga progresuoja – virsmas iš aktyvaus gydytojo tik į pacientą ir memuarų rašytoją, taip stengiantis įprasminti kiekvieną minutę. Stebina tas amerikietiškas konkretumas: gydoma tuo, daroma tai, treniruojamas kūnas, kad įgautų stiprumo, vėl grįžtama didžiulių pastangų dėka į operacinę, ir jau patikiu – kaip romane – kad viskas baigsis sėkmingai, vėžys neįveiks tokio stipraus ir kryptingo žmogaus.

Paulas grįžta prie jaunystės aistros – knygų ir rašymo. Gyvenimo ir mirties prasmei suvokti, pasirodo, pirmasis pasirinkimas literatūra, nebuvo laiko švaistymas, o tiesiog pasiruošimas lemtingo laiko įamžinimui.

Sunki liga tiek gyvenime, tiek romanuose tampa meilės ir žmonių santykių išbandymu. Paulo žmona, vidaus ligų gydytoja Lucy ne tik padeda išgyventi sunkų laikotarpį, bet jų santykiai iš gan neaiškių – abu beprotiškai daug dirbę – tampa itin artimi ir prasmingi: jie džiaugiasi kiekviena akimirka, augina dukrelę ir stoiškai priima lemtį. Lucy parašytas knygos epilogas – tai ne tik skausmingo išsiskyrimo įvardijimas, bet ir himnas meilei – ir miręs žmogus čia pat, jis tarsi likęs net ore, kuriuo kvėpuojama.