Nadal, Rafel. Giminės prakeiksmas: romanas/ R. Nadal; iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 335 p.

Ispanų rašytojo R. Nadal 2015 metais išleistas romanas „Giminės prakeiksmas“ susilaukė didelio populiarumo, ypač Katalonijoje. Istorinis romanas apie karų atneštas netektis ir sielvartą paprastiems pietų Italijos gyventojams, fašizmo ir Musolinio įsigalėjimą šalyje, jo poveikį žmonėms ir tekusius patirti žiaurumus. Daug dėmesio vietovių, kaimų, kalnų aprašymams, buities ir nuotaikų vaizdavimui ir ypač – karo padariniams. Tikri istoriniai įvykiai rutuliojami per dviejų išgalvotų šeimų likimus: turtingųjų Konvertinių ir valstiečių kilmės Palmizanų. Koks bebūtų skirtingas materialinis ir socialinis statusas – Pirmasis pasaulinis karas dvi jaunas moteris padaro našlėmis ir dar labiau suartina. Jos bando ne tik išgyventi ir vaikus užauginti be vyrų, bet ir pasipriešinti likimo prakeiksmui: Palmizanų giminės žuvo visi vyrai, liko tik moterys. Norėdama išsaugoti nuo blogos lemties gimusį žuvusio mylimojo sūnų tarsi atsisako jo, draugei suteikiant Kavertinio pavardę ir auginant dviejų draugų vaikus kaip dvynius. Na, tokia serialams būdinga siužetinė linija ir nereikia nė spėlioti, kas nutiks toliau: brolis ir sesuo įsimylės, bėgs nuo neteisėto jausmo, o pagaliau – koks netikėtumas! – sužinos, kad jie ne giminės.

Vos spėjus suaugti vaikams prasideda Antrasis pasaulinis karas su aktyviu Italijos prisidėjimu prie fašizmo. Vyrai ir savanoriais, ir šauktiniai vėl eina į žūtį. Ar pakeista pavardė apsaugos jaunuolį nuo nelaimės? Motina maldauja sūnaus slapstytis kalnuose ir taip laukti ramesnių laikų.

Pažintine prasme romane tikrai nemažai galima rasti įdomių dalykų: slapti urvai kalnuose, specifiška ten gyvenančių buitis, pasipriešinimo kova prieš Musulinio režimą, na, ir itin žiauri karo pabaiga: vokiečiams traukiantis naikinami ištisi kaimai, miesteliai, pagaliau susprogdinus sąjungininkų laivus uoste žmonės, tarp jų ir Vitantonijaus motina, apnuodijami amerikiečių atgabentu cheminiu ginklu – iprito dujomis. Ironiška, bet sūnų saugojusi nuo karo, pati motina miršta nuo karo pabaigoje sąjungininkų neteisėtai atgabentų ir slepiamų nuo vietinių nuodingų cheminių medžiagų.

Vis dėlto apie dešimt paskutinių puslapių liko neperskaityti: tiesiog neįmanu, viskas išvirsta į skystą pliurzę ir banalybių samplaikas. Šiaip, jei įsivaizduoti vizualiai, tai būtų nuotykių ir veiksmo filmas su meilės melodramos intarpais. Arba atvirkščiai: banali klasikinė melodrama su kariniais intarpais.

Veikėjai yra siužeto elementai, kuriais fiksuojamas vienas ar kitas veiksmas ir istorinis buitinis faktas susiejamas, bet charakteriai nesukuriami, psichologiškai neatsiskleidžia nei vyresniosios kartos vaizduojami atstovai, nei jaunuoliai – tiesiog jie netampa gyvais žmonėmis, o nuo pradžios iki pabaigos išlieka tik autoriaus pasakojamose karo istorijose manipuliuojamomis marionetėmis – pagal populiariųjų serialų scenarijų.

Vertinimas: 3,4/ 5