Pastaruoju metu galvojasi, kad gyvenimas – kelių skilčių lentelė, kuriose pagal antraščių pavadinimus susigrupuoja viskas, kas įmanu ir net tai, kas neįmanu įvardinti. Pvz.: Naminis Darbinis Knyginis Filminis Kelioninis Sapninis Muzikinis Transportinis ir t.t. Viską galima racionaliai suskirstyti ir bandyti atriboti, oho, netgi skyrium įvertinti ir išvesti vidurkį. Bet… ištrynus linijas susilies į bendrą chaosą – netvarkingą, o kartu kraupiai harmoningą.

Ar knyga skaitytoją, o skaitytojas knygą susiranda atsitiktinai, o gal itin racionaliai paskaičiuojant, ką verta savin krauti, o ko ne? Vis labiau ima atrodyti, kad tai, kas parašyta ir tai, ką išgyvename, mistiškai persipynę, ir fikcion įvykiai atkartoja realius, keista, bet realybė linkusi kopijuoti knyginius puslapius gal net labiau.

Per laidotuves galvojau apie „Svetimą“. Tiesą sakant žinojau tik knygos pradžią, gal dėl to ir sukosi sąmonėje (Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau.) kažkada bandžiau skaityti, bet pasirodė per nyku ir tolima – na, kam man tos egzistencinės juodybės? O gal  su vis platėjančia šypsena prie karsto stovinčio brolio kužtelėjimas – mes kaip Mersas. Koks dar Mersas, baik šypsotis, trinkis akis, kumšteliu į šoną. „Svetimas“

Knyga labai paprasta – struktūriškai dvi aiškiai atribotos, nors tais pačiais įvykiais susietos dalys: pirmoji – kasdienybės prezentacija, niekuo ypatingos, elementarios, galima sakyti, visos paprastos žmonijos monotoniška buitiška kopija, be refleksijų ir emocinių išgyvenimų pabrėžimo. Antroji – žvilgsnis į protagonistą iš šalies įprastų (apsimestinių) moralės normų kontekste, kai žmogų galima apkaltinti viskuo, t. y. neleistinu nuoširdumu – kaip galima neverkti per motinos laidotuves? kaip galima kitą dieną lyg niekur nieko eiti maudytis ir netgi mylėtis su mergina?

Iš šiandieninio laiko beemocis Mersas atrodo kaip sunkia depresija sergantis žmogus, nes taip įprasta traktuoti, jei asmuo neturi ambicijų, niekuo nesidomi, nesistengia per daug prisitaikyti prie populiarių elgesio raiškos formų, vienišas ir mažai kalbantis. Nors lyginant su kito prancūzų rašytojo Michelio Houellebecqo“Kovos lauko išplėtimo“ veikėju, kuris ne tik klausia, kodėl jis nelaimingas, bet ir  konkrečiai atsako – nepakankamai gera išvaizda jau savaime daro žmogų nelaimingą ir išstumia iš seksualinės rinkos, – A. Camus Mersas tėra pasyvus eilinis žmogelis, kurio tikrai nepavadinsi nelaimingu, nesilipina ir laimingojo etiketė – tiesiog jis gyvena akimirka ir nesvarsto, ar tai tenkina jo lūkesčius ar ne. Klausimas kodėl jam nekyla. Man vis vien – atsakas į bet kokį vyksmo vertinimą ar galimybę: siūlo darbą Paryžiuje – man vis vien, mergina siūlo susituokti – man vis vien, nors į klausimą, ar myli ją, atsako, turbūt ne, bet koks skirtumas. Pradinį natūralų protagonisto paprastumą padeda atskleisti stilistinis paprastumas. Nors vis tiek norisi vertinti kaip įprasta šiais laikais: labiau psichologiškai ir lįsti į praeityje veikėją abejingu subjektu pavertusias aplinkybes, juolab, kad ir pats Mersas į priekaištą, negi neturi jokių ambicijų, nors ir abejingai, o ir tik pats sau atsako:

Studijuodamas turėjau daugybę ambicingų svajonių. Bet, priverstas nutraukti mokslą, greitai supratau, jog jos iš tikrųjų neturi jokios reikšmės.

Knyga baigta rašyti 1940 metais, o išspausdinta 1942. „Svetimas“ itin niūrus ir totaliai beprasmybę kaip absurdo filosofiją įkūnijantis kūrinys. Visiškas neveiklumas, pasmerkimas ir galų gale – nusiraminimas, galbūt susitaikymas, daugiau įsivaizduojamu nei realiu maištu, kuris nieko nekeičia. Nors vienas iš dažniausių per visą romaną atsikartojančių šviesos įvaizdžių atrodo turėtų praskaidrinti ir netgi padėti veikėjui išsiveržti iš absurdiško ribotumo, bet atvirkščiai – šviesa žlugdanti, naikinanti, netgi paverčianti jį žudiku. Ta pati deginanti kaitri saulė  smūgiuoja jam per motinos laidotuves (jei eini lėtai, gali gauti saulės smūgį. O kai eini greitai, suprakaituoji ir bažnyčioje gali persišaldyti), ta pati ne teikianti energiją, bet sekinanti ir naikinanti saulės šviesa išmuša jį iš suvokimo ribų ir, atrodo, spinduliai, o ne Mersas nukreipia pistoletą į nieko blogo jam nepadariusį arabą ir šauna, nes jam vis vien šauti ar ne.

Tai buvo ta pati saulė kaip ir tą dieną, kai laidojau mamą, ir lygiai taip kaip tada man baisiausiai skaudėjo kaktą, smilkiniuose tvinkčiojo kraujas. p. 60

Kita vertus, kiekvienas kūrinys tampriai surištas su savu laikmečiu. Jeigu vienu metu tai traktuojama kaip protestas prieš susvetimėjimą ir individo laisvės stoką, valstybinių institucijų (teismų) ir visuomenės požiūrio ribotumą, tai šių dienų pasaulinio terorizmo epochoje nuoširdusis Mersas, atsukęs pistoletą į kitą žmogų ir suvaręs penkias kulkas ne iš noro žudyti ar keršyti, tiesiog iš abejingumo, sulauktų panašaus nuosprendžio: kaip pavojingas visuomenei – jeigu nušovė vieną, kas garantuos, kad tai nesikartos – žudikas psichopatas, kurio elgesio motyvų surasti ir suprasti neįmanu.

A. Camus priklauso tarpukario kartai, tekusiai susidurti su absurdiškais, niekuo nepaaiškinamais ir nepateisinamais dalykais, , patyrusiai ir išgyvenusiai moralinę krizę. Absurdiškumą sąlygoja nuo žmogaus nepriklausanti mirtis, absurdiškumą sukelia ir socialinis žmogaus pavergimas. To meto literatūrai – ir ne tik: pažinimo, socialiniams mokslams – būdingos nusivylimo nuotaikos (J. P. Sartre “Šleikštulys). Atsiradęs tarsi neįveikiamas barjeras tarp asmens – daiktų – gamtos – visuomenės. Svetimumas. Šalia egzistuojantys reiškiniai  neprasibrauna vienas į kitą, kaip lentelės skiltyse atskirti ir sudėlioti įvairiausi pasaulį ir individą ištinkantys dalykai, kuriems susilieti ir tapti bendrybe trukdo griežtai užbrėžtos nepramušamos linijos.

Žmogui išsiveržti iš absurdo vienintelė galimybė, kaip teigia egzistencializmo filosofija, per maištą. Bet ne smurtinį, naikinantį ir žalojantį, – kūrybinį. Merso stiprybė ir šviesos pergalė slypi gi jame pačiame, gebėjime išlikti savimi iki pat galo, net sužinojus, kad jį giljotinuos ir vis dėlto suvokus, koks puikus buvo jo tas pilkas monotoniškas gyvenimėlis.

Mane užplūdo prisiminimai apie gyvenimą, kuris man nebepriklausė, bet kuriame aš buvau patyręs pačius paprasčiausius ir pačius pastoviausius savo džiaugsmus: prisiminiau vasaros kvapus, priemiestį, kurį mylėjau, vakarėjantį dangų, Mari juoką ir sukneles. p. 102

Viskas vienos banalybės. Gyvenimai ir mirtys. Kaip ir naktiniai ar ankstaus ryto skambučiai – jie reiškia tą patį: atsitiko. Brolis: mamai labai blogai, parvažiuok. Taigi neseniai buvau, atrodė šiek tiek pavargusi, bet visai normaliai. Viliuosi, kad jis perlenkia.

Skambinu mamai. Atsiliepia. Dar atsiliepia. Mama, ar tikrai grįžti? Taip.

Ir keturios savaitės – mėnuo, viso labo mėnuo, kuris, manau, mane subrandino. Kokias tris minutes. Kitas laikas ir mintys rėkte rėkia, kad niekada netapsiu nei suaugusi, nei gebanti valdyti situaciją, nei atlikti viską kaip pridera. Gailestis ir egoizmas, pastarasis totalus, regis, gali dėl artimiausio žmogaus padaryti viską, absoliučiai viską, kad tik jam būtų lengviau, o miegas smogia kaip kūju: brolis atlėkęs iš kito kambario stebisi, kurčia tu ar ką, negirdi, kad mama gert prašo? Jis sąžiningai savo nakties dalį atsėdėjo ant kėdės turbūt nė nepagalvojęs apie snaudulį, nors kas žino, kas apie ką mintija.

Iš pradžių meldžiuosi, kad mama išgyventų dar… na, metus, vienerius metus – ar tai daug? Nu nesąmonė, kokios kvailos šnekos apie mirtį – ko tie gydytojai neprigalvoja, negali būti, nu negali… kelis mėnesius, grynas juokas, nors iki žiemos. Arba lapkričio pilkumos ir nykumo, kai dingsta spalvos.

Meldžiuosi, kad mirtų, kuo greičiau, būtent šią akimirką, kai negaliu pasitraukti, bet ir  padėti niekuo negaliu, įsikimbu į greitosios sieną ir bandau nematyti ir negirdėti, o tas medikės balsas: paraminkit, kaip jūs nesuprantat, čia ne iš skausmo – vaistus tipo suleido – iš baimės dejuoja ir blaškosi. Pagaliau nei meldžiuosi, nei verkiu, vienu metu apima toks juokas, kad niekaip negaliu tramdytis. Man iš tikrųjų juokinga. Nežinau kas, bet juokinga. Pati sau juokinga. Laukimas juokingas. Dar kažkoks kažkas. Juokiuosi ir juokiuosi, brolis sako, jau visai kvankt, kiba opijatų susistūmei. Aha, mama blaškiusis, dejavus vienu momentu pakelia galvą ir klausia, kodėl radijas neįjungtas – ji mėgo, kad nuolat kas tarkštų erdvėje – o kai pasklinda garsai, kiek jėgos leidžia užtraukia kažkada močiutės mėgstamiausios partizaniškos dainos fragmentą. Brolis sako, matai, jai gerėja. Aišku, jei sugeba juokauti kaip anksčiau. Mama po kelių žodžių susmunka ir sunkiai alsuodama lyg užmiega, o aš juokiuosi ir juokiuosi, kuo toliau, tuo labiau juokas įsibėgėja lyg traukinys ir taip stop – akimirksniu nesustabdysi. Kas juokinga? Viskas: opijatai, žvėriškas miego norėjimas, taigi mane nemiga amžinai kamuodavo, l a i s v ė s troškimas – skelsiu kur niekada nebuvus ir net be jokio plano, nosies tiesumu, juk kuo mažiau artimųjų, tuo daugiau vienatvės, laisvės ir mažiau rūpesčio. Ach… brolis. Dirstelėjusi į jį, dar kartą įsitikinu, kad jam bus itin sunku, jis ne tik pastaruoju metu gyveno su mama, ne tik šešeriais metais jaunesnis už mane ir cinizmo jame kažin ar ne per mažai, jo ryšys su mama labai artimas – kartais galvodavau, kad jie suaugę, ar taip iš dalies ir likęs mamoje – neišgimdytas iki galo. Sakau jam tai. Jis rpasukioja apie smilkinį ir sako: juk reikia kam nors likti namuose – ne ne, namai ir jam, ir mamai tai ne butas mieste, kuriame iš tikrųjų gyvenome, o sodyba kaime. Aha, bandau patraukti per dantį, net ančių pulką užsiveisti, kačių, šunų, velnias žino, kokių gyvių ir nuolat su jais terliotis. Nu, kuo tau blogai ančiai? pastebėjai jie į krokodilus panašūs.

Kai juokas dingsta ir pradedu be perstojo zuiti po didžiulį senovišką kambarį – vėsų lyg šaldyvas – susijuokia jis: net negalvok, kad su tavim kur nors trenksiuos, tu baigi ir lietuviškai užmiršti, kas kad skaitai vien lietuviškas knygas, tai tik principas, ne išeitis. Vėl juokiuosi. Iš jo ančių, iš sauskelnių, kurias liesutei mamai vos abu gebam pakeisti, iš pagaliau besirangančio iš jos begalinio dvokiančio juodo žvėries – kiek? kiek nevalgęs tris savaites žmogus savyje gali talpinti to prakeikto nesibaigiančio mėšlo? Atrodo, kad mama apsimetinėja, specialiai taip daro, kad tokiu būdu iš mūsų pasijuoktų: aha, buvau gera, graži šitiek metų jums, o dabar, va, žiūrėkit, kas iš tikrųjų manyje. Jau kai taip ima darytis, pabaiga netoli, sako brolis kaip koks senis. Iš kur žinai? Baik, čia viskas netikra, spektaklis, žiūrėk žiūrėk – užmigo. Matai? Suskaičiuok iki dešimt ir išgirsim: pakelkit, apverskit, pasodinkit.

– Geert.

Ir tas nuolatinis: kur aš? ar tikrai namuose?

Kas iš tų namų? Juk nepasiimsi nė mažiausio kambariuko.

Baik juoktis. Baik juoktis. Nuolat sako kažkas ir sako. Aš sakau. Nesijuokiu, bet sakau – baik juoktis.

– Tik jau niekada nerašyk, pasakoti tikrai nepasakosi, kaip tampėm mamą lovoj tuose šūdų kalnuose ir kaip kvatojaisi jai mirštant.

Nieko nesuprantu. Ir prasmingų dalykų nebelikę. Atvažiavę aplankyti giminaičiai iš pradžių palingavę galvomis, bandę pakalbinti, sėdi ir plepa apie savo sėkmes ir nesėkmes, karštą orą ir žiniasklaidos skelbiamas naujienas: ten vaikas nuskendo, moteris gelbėjo įsūnį ir dingo Neries srovėje, kalnuose lėktuvas nukrito. Jiems visai smagu tarpusavyje pabendrauti, gal seniai matęsi. Stumiuosi kėdę prie lovos taip, kad užstočiau mamos pražiotą burną, sunkiai besikilnojančią krūtinę ir bandymą išstumti iš savęs tą žiaurų vis tiek joje besirangantį slibiną. Padėk padėk, duok laisvinančių, gal išlėks tas sunkumas iš manęs.

Neįsivaizdavau, kad turiu tiek kantrybės ir ištvermės. Nuo 7 ryto iki 4 po pietų viename priimamajame. Pagaliau jaunas sportiškas gydytojas su tyrimų lapais: ar, ponia, geriau? Na va, ir atsisėdat, taigi namo, o po švenčių (kokios šventės buvo? Mindauginės?) – pas šeimos gydytoją. Mama gan džiugiai nusiteikusi: va, matai, kaip greit pagerėjo: dvi lašelinės ir tvarkoj, ach, tie tulžies akmenys.

Klinikų priimamasis kitą rytą nuo 4 iki 13. Mama merdi. Kraujas veržiasi pro kiekvieną įmanomą atrastą angą, pažiūriu, ar nekraujuoja plaukai.

Lyg ir diagnozė.

Greitąja vėl krato ir tempia į kitą, jau paskirtą ligoninę: visi langai ir liukai atdari, vėjo sūkuriai draiko ant mamos užmestą paklodę ir jos išdrikusius šlapius plaukus. Jauni paramedikai (du vyrukai ir mergina) kvatoja ir pasakojasi kažkokio vakarėlio nuotykius, tranki muzika, regis, ir iššaukia tą vėją. Aš gūžiuosi nuo šalčio ir skersvėjų, o ir taip sustingusi ir atšalusi mama, pririšta prie lašelinių, vis klausia, kur veža, ar jau čia laidotuvės su muzika? Vis dėlto ji šiek tiek atsigavo.

Iki nakties 3 val. išsėdžiu ligoninėje prie mamos lovos, matau, kad ji gyva, bet, aišku, negyvena. Diagnozės po diagnozių, jų tikslinimas, pagaliau tik laukimas. Galiu sėdėti ir sėdėti, laikas praranda matus ir prasmę. Be kavos, be valgio – taip, vandens turiu – be knygų, be jokių minčių. Ar tai laukimas? Tai kad nėra ko laukti. Aplink žmonės: kalba bet ką, visiems šypsausi, linksiu, šypsausi, viena pusamžė moteris be paliovos telefonu aiškina, kiek druskos, prieskonių dėti į marinatus, kiek kaitinti – spiegiantis balsas pjausto palatos erdvę ir kelia nerimą: po galais, ir kušli tie vyrai, sugadins šitiek marinatų, tai kaip reikės gyventi. Linksiu galva, pritariu jai, šypsausi ir turbūt atrodau gan laiminga. Toji dar paguodžia: ooo, judviem pasisekė, papuolėt pas jauną daktariukę, tai nė pinigų kišti nereikės, padarys visus tyrimus ir vaistus profesionaliai parinks, tai ne tos senės, o tarp kitko, kaip jūs pas ją papuolėt, iš anksto susitarėt? Man įsižiebia viltis, jeigu jau ta daktariukė tokia gera, gal tikrai mama išsikapstys, kas tos diagnozės, kompiuterinės tomogramos, magnetiniai rezonansai – apgaulingi šešėlių šokiai.

Iš tiesų nežinau, ar laiminga, ar nelaiminga, bet kai mamai pagaliau užsnūdus ir seselei primygtinai tvirtinant: eikit pailsėti, nieko gi nepakeisit, o jeigu reikės vaistų nuo skausmo, suleisiu, tikrai nekentės, įbrukusi chalato kišenėn banknotą už gerumą, sliūkinu aidinčiais tuščiais koridoriais ieškodama išėjimo – Entrance – ir patenku į smarkų lietų, kurio nei girdėjau, nei pro langą mačiau, regis, prapliupo būtent tą akimirką, pasijaučiu godžiai laiminga: tik lietus, o kaip pasaulio didžiausias stebuklas. Atrodo, kad tas įstrižas įnirtingas lietus ir yra tikrasis gyvenimas, gal net aš pati, mama, brolis, kažkur tolumose su kitais žmonėmis tėčio vykstantis gyvenimas.

Pusė dienos laisva. Mama jau mirusi, viskas suderinta su laidojimo biuru, užsakyta, visiems ,išskyrus, žinoma, tėtę (brolio ambicija ar negebėjimas atleisti ar suprasti) pranešta, vėl belieka laukti. Nuvažiuoti į miesto butą, pasiimti juodus drabužius, dar nupirkti broliui juodus marškinius (manau, kad tokių jis tikrai neturi).

Kur taip išsipuošei, sutiktas kaimynas laiptinėje stabteli ir iškelia nykštį, tipo klasiškai atrodai. Žinau pati, kad perlenkiau lazdą, išsiruošiau lyg į vakarėlį: su makiažu ir aukštakulniais, nors juoda suknelė klasikinė ir santūri, bet gal per daug aptemta ir šiek tiek virš kelių, ai, pasiunta – nenardysiu po parduotuves ar turgų dar ieškodama ir kokio plataus ir padoraus ilgio sijono, koks skirtumas – juk beliko tik spektaklis, atlikti vaidmenį – nuoširdžiai? Geriu barbitūratus, ir nežinau, kas yra nuoširdumas ir padorumas. Akis stipriai prisidažiau pačiu prasčiausiu, klaikiai graužiančiu tušu, kad neištižčiau ir nepradėčiau ašaroti. Nenoriu verkti per mamos laidotuves. Noriu statiško vaidmens: sėdėti kampe be žodžių ir judesių. Taip, tuštybė irgi sustiprėja. Aha, išsipuošiau ne dėl mamos. Ar  mamos? O kodėl laidojimo biure nepadaviau jos rožančiaus, kad įspraustų tarp rankų? Gal kad liktų mums. Jos maldos ir pirštai. 

Užjaučiu, laikykis, puikiai atrodai.

Labai derantis žodžių junginys.

Taip norėjau: šalta, tvirta, neišmušama iš vėžių, racionali, ech, kas ta mamos mirtis – mes juk jau suaugę. Aha, lyg perskaitęs repetuojamas mano mintis, atitaria brolis, mes jau visai suaugę, net peraugę: išmokyti, viską gavę, atsimeni, kaip tėvas pasakė mus palikdamas. Nenoriu su juo ginčytis, nenoriu įrodinėti, kad ne taip viskas buvo ir yra, bet jo sugalvota rolė išmuša ir mane iš vėžių – besišypsantis pajacas. Nusitempiu į užkampę, liepiu susičiaupti ir baigti krizenti. Pagaliau abu išmetam po pora taurelių ir gan rimti sugrįžtam prie karsto. Aš – Mersas, sako brolis, bet tu – didesnis Mersas. Išvažiuosim, sakau ir sakau. 

Man vis vien, sako jis.