Caso, Angeles. Prieš vėją: romanas/ A. Caso; iš ispanų k. vertė Eglė Vaivadaitė–Kaidi. – Vilnius: Baltos lankos, 2013. – 213 p.

Trys mėnesiai, kai neskaičiau jokios knygos, veik nesustodama kažkur ėjau, važiavau, skridau, atsibudus visada sutrikusi sukdavau galvą kur aš: kokiame mieste, ką veikiu ten ir kur būsiu kitą rytą, kitą dieną, kitą savaitę, tiesą sakant, kai bėgi nuo savęs, nuo aplinkybių, nuo ko niekur nepabėgsi, nes viskas, kas slegia ir skaudina kaip išpūstas balionas sugrūstas viduje ir neleidžia katapultuotis sėkmingai vienoje vietoje ir lyg niekur nieko įsilieti į savaime tekantį laiką, argi svarbu kur ir ko? Akmenėje ar Stambule? Ne. Nebent, kad Akmenėje laukia didesni išbandymai negu bet kuriame megapolyje: vargu, ar rasi, kur permiegoti ir pavalgyti. Bilietas ten, kur tą akimirką šauna į galvą, ką rodo tablo ir leidžia piniginė. Ir gyveni, rodos, tik tuomet, kai vos pavelki kojas, kai skauda nugarą – nuo kuprinės, besikaitaliojančių šilumos šalčio, saulės lietaus, nepatogių ar per daug patogių viešbučių lovų, nemigos, velnias žino, nuo ko – o galva svaigsta nuo vis naujų vaizdų, spalvų, ne, nesugeriamų ir neįkvepiamų, tiesiog lyg būnant visada šalia, netgi šalia savęs – tos, žiūrinčios, einančios ir bandančios kažin ką sustverti ir suturėti. Arba išleisti iš savęs. Lyg be perstojo žiūrėtum TV.

Ir staiga pajunti, kad kažkas keičiasi. Jau pasikeitė. Laikas meta savo kortas: skaitau traukinyje ankstesnę D. Kalinauskaitės knygelę ir jaučiuosi laiminga: kad žmogus taip geba matyti, geba, regis, prasmukti į slaptingiausias būties kertes, iššniukštinėti jas, viską perleisti per save, apvilkti kalbos drabužiu – ir puošniu, ir paprastu – ir įlieti tuos žodžius ir likimus kaip tikrus į pasaulį, mane ir laiką. Nes skaitau tuos apsakymus tikrai ne pirmą kartą, o džiaugiuosi ir mėgaujuosi lyg būtų dar stipresni ir įtaigesni, kaip konjakas – vis didesnę vertę įrašant laikui.

Bet D. Kalinauskaitės kūrybos neaprašinėsiu, nes neįsivaizduoju kaip tai įmanu padaryti, per daug žaviuosi jos žodžiu ir esu dėkinga, kad vėl pažadino mane skaitymui.

„Prieš vėją“. Nieko ypač: viena iš daugelio istorijų, pernelyg tikroviška, kad pajustum kaip meno kūrinį, apie moters vadavimosi kelią: iš atkampios Žaliojo Kyšulio vietovės, iš skurdo, smurto, nuolankumo, pagaliau kova už teisę auginti savo vaiką. Kelių moterų likimai, skirtingi požiūriai į gyvenimą ir padedanti išsilaikyti sunkiomis akimirkomis moteriška draugystė.

A. Caso pristatoma kaip žinoma ir populiari ispanų rašytoja, gimusi 1959 m., diplomuota meno istorikė, dirbanti įvairiose kultūros institucijose ir žiniasklaidoje, „kaip didi romanistė, turinti nagus, jaučianti, koks turi būti romanas ir pasakojimas, ir puikiai jį papasakojanti.“. Bet tai nuo knygos viršelio, kur visada būna tik panegirikos. Taip, emigrantės moters istorija papasakota patraukliai ir šimtu procentų įtikinamai, gal net per daug, nes manaisi skaitanti žurnale ar stebinti per kokią TV pokalbių laidą pasakojamą dar vieną į gyvenimą gebėjusios įsikibti moters istoriją. Na, gal sakyti pernelyg įtikima – nesąmonė, tai pliusas ne minusas, bet bėda, kad panašių lemčių (gyvenimuose ir knygose) nors vežimu vežk ir jau skaitant nejauti jokios smalsos siužetui, nes, aišku, kaip baigsis, neatsiranda ir domesio rašytojos fantazijai: atrodo, jos neturinti, nors kalba, bent jau verstinė pakankamai vaizdi ir meniška, nors… neišvengiama ir klišių (vertimo?). Bet pasakojimo maniera vis dėlto nėra stebinanti ar atperkanti ypač nuoseklų ir nuobodžiai paprastą pasakojimą.

Įdomus gyvenimo nepakankamumą patiriančių dviejų moterų sugretinimas: materialiai apsirūpinusi, gerą darbą turinti ir depresiškai į viską žvelgianti pasakotoja, ir aktyvi, prieš vėją turinti nuolat eiti atvykėlė iš Žaliojo Kyšulio. Kurgi tas Žaliasis Kyšulys? Įrašius į google, išmetė nuostabaus paplūdimio, žydrų vandenų ir laimės pojūtį žadančių nuotraukų šūsnį, regis, tik kraukis lagaminą ir tuoj pat skrisk ten. Turistams ir lieka nepastebimas nei vietinių skurdas, nei badas ar vergystė, tiesiog gebama parodyti ir pamatyti daugumai kas gražu ir malonu.

Protagonistė Sao – nuo pat vaikystės vargą ir nepriteklius patirianti mamos palikta svetimai senei auginti kreolė mergaitė. Sugebanti svajoti. Žavėtis savo mokytoja, mokytis tik gerais pažymiais ir tikinti, kad gebės išsiveržti iš uždaros salos kasdienybės, kur moterys patiria gimdymus, sunkius darbus, vyrų prievartą ir amžiną skurdą. Tapti gydytoja ir padėti daugybei sergančių ir kenčiančių. Jos svajonę ir viltį palaiko mokytoja, pati pasirinkusi panašų, svetimiems neturtingiems vaikams skirtą gyvenimą.

„Prieš vėją“ – pasakojimas apie emigrantės gyvenimą, kai patiria ir rasistinius įžeidinėjimus („pirmą kartą ją įžeidė, nes buvo negrė, pirmąkart ją paniekino, nes buvo gimusi Afrikoje. Grįžusieji iš Europos nekalbėdavo apie tai. Nepaaiškindavo, kad būti negru tarp tiek baltųjų yra tas pats, kas nešiotis nuolat užžiebtą žibintą, kurį žmonės nori užmėtyti akmenimis“), ir skurdą, alkį, nedarbą, o pasidavus jausmams – vyro terorą. Nuo vaikystės – egzistencijos paribys. Kas padeda jaunai moteriai nepalūžti, o tarsi stiprėti ir eiti pirmyn kad išgyventų? Kai nesiseka veik visur: darbe, šeimoje, tiesa, sveikata, atrodo, geležinė, šis klausimas kyla, gal net pakišamas autorės, kai paraleliai, tik žymiai mažiau dėmesio skiriant, atskleidžiama palūžusios, tiesiog bijančios nuo vaikystės gyventi pasakotojos savastis. Nuo mažens visada matė „šešėlių liga“ sergančią motiną, kurios likimu ir pradedama knyga, kai ištikusi pogimdyvinė depresija užgniaužta, negydoma ir tik stiprėjanti nuo vyro nesupratimo, perduodama vaikams: jiems pritrūksta jėgų, o gal pasitikėjimo įsikibti į realybę ir joje jaustis gerai. Pasekmės, atrodo, pražūtingos: neapykanta tėvui, pasakotojos vienatvė ir baimė, vieno brolio mirtis nuo adatos, kito – problemos su alkoholiu, trečio nelaimingos skyrybos. Bet baisiausia iš atminties nenykstantis mamos nepagydomas liūdesys.

<…> gyvenau užsidariusi, nugrimzdusi į savo baimes, beveik bežadė ir kurčia, darydama viską, kad tik nereikėtų susidurti su nerimu dėl pokyčių, baime dėl pavojaus. Šalta ir išblyškusi kaip statula. Lyg mano kraujas būtų kietas. Nešvarūs akmens gabalai, kliudantys bet kokiam judesiui. p. 33

Ir būtent skurstanti, be namų kreolė padeda atsistoti ant kojų stiprios depresijos ištiktai moteriai. A. Caso Sao prototipu pasirinko realią asmenybę – emigrantę iš Žaliojo Kyšulio, padėjusią autorei prižiūrėti vaiką. Nors tuo pačiu rašytoja ir paneigia, kad tai biografinis kūrinys – turinčių eiti prieš vėją moterų daug. Išsilaikyti, ne pasiekti ką nors, bet išlikti –tų daugybės nuo skurdo ir bado bėgančių į Europos šalis moterų tikslas ir gyvenimo prasmė. Ir romane nesukuriama kokia nors nepaprasta ar bent neįprasta asmenybė, Sao – kasdienybėje bandanti išsilaikyti moteris, auginti savo vaiką ir nepatirti prievartos. Pasirodo, toji kasdienybė ir yra pats didžiausias iššūkis tiek pasiturinčiai gyvenančiai, bet dvasios stiprybės stokojančiai pasakotojai, tiek skurdo slegiamai Sao.

Tikrų istorijų seriją, išsiskirianti tik vaizdingesne kalba, primenanti knyga, kuri galbūt ir padės kai kam nuolat nepatenkintam: oi blogai, oi kaip blogai – bet šiais laikais štai kaip būna: ir alkis, ir skurdas, ir teroras, rasismas ir t.t.  

Vertinimas: 4/ 5