Starnone, Domenico. Raišteliai: romanas/ D. Starnone; iš italų k. vertė Pranas Bieliauskas – Vilnius: Alma littera, 2018. – 158 p.

Dar viena knyga apie santuoką, greičiau poros santykių anatomiją, ir amžini klausimai: kiek žmogus aukoja apribodamas (apdovanodamas) save šeima, kur laisvės ir pareigos ribos, ar (ne)ištikimybė gali suteikti gyvenimui pilnatvę ir kūrybiškumą ir pan. Vos ne kiekviename kūrinyje paliečiamos temos, vos ne kiekvieną realiame gyvenime ištinkančios kolizijos. Paskaičius apie ką kūrinys, norom nenorom reflektuoji – banalybės neišvengiamos. Ir mano, kaimyno/ės, draugo/ės, knygų veikėjų patirtys individualios, bet ir panašios: emocijomis, impulsais, pasąmonėje ir sąmonėje liekančiomis pasekmėmis ir, ko gero, vyksmo ir baigmės akcentais.

Dar viena istorija (po E. Ferrante) apie itališką meilės, pareigos, pagarbos, paniekos ir neapykantos kupiną poros kelią. Pirmyn ir atgal, su matomomis ir baltomis dėmėmis ir įsivaizdavimais, kas slypi po tomis dėmėmis, kas pasakyta aiškiai ir paprastai, bet jokiu būdu ne banaliai, metaforomis ir vaizdinėmis priemonėmis: epitetais, palyginimais – neperkrauta, bet papasakota sklandžiai ir įtikinamai (vertėjas Pranas Bieliauskas). Ir paprastai. Ką primena? Kąą?

Skaitant dalis, kur veiksmas vyksta Neapolyje, norom nenorom galvoji ir apie „Neopolietišką sagą“, nors „Raišteliuose“, regis, visai nesigilinama į socialines ir politines peripetijas, bet vaizduojamo laikotarpio – septintojo, aštuntojo dešimtmečio Italijos geopolitinis aktualijų atspindys akivaizdus: vystantis ekonomikai iš periferijos žmonės migruoja į didmiesčius, kur aukštesnis pragyvenimas, kur skleidžiasi ir griaunančios tradicijas naujovės, įprastą santuokos instituciją – irgi. Kai skaitai „Neopolietišką sagą“ apima įsitikinimas, kad skaitai autobiografinį pasakojimą, nors įvardintas kūrinys kaip fiction – romanas, tas pats ištinka ir su „Raišteliais“, regis, rašytojas turėjo patirti ir išgyventi pats visus skyrybų, taikymosi, vaikų artumo trikdžius ir jų nebuvimo trūkumą, kitaip argi įmanu taip niuansuotai atskleisti vilties ir nusivylimo peripetijas, tuštumą esant kartu ir praeities ilgesį, santykius kaip bausmę ir kaip kūrybą skatinantį impulsą.

Įdomu, kad kurį laiką Domenico Starnone buvo įvardijamas kaip E. Ferrante, kurios tikrojo gyvenimo faktų žinoma tik keletas: vienas iš jų – gimimo metai 1943–ieji, kaip ir D. Starnone. O ir įvairūs stilių lyginimo metodai ne kartą Ferrante tapatino su Starnone. Bet iškilus lyties prieštarai, kad „Neapolietišką sagą“ galėjo parašyti tik moteris, vyrui tiek prasismelkti į moterų psichologiją ir kasdienes specifines smulkmenas neįmanu, prisidėjus ir tiriamosios žurnalistikos atstovo Claudio Gatti neva išvadai, kad po Elena Ferrante slepiasi Anita Raja, Romoje gyvenanti vertėja, ištekėjusi už garsaus romanisto Domenico Starnone. Vienaip ar kitaip vis tiek kalba susijusi su Italijoje žinomu rašytoju, scenaristu, gimusiu 1943 netoli Neapolio, siuvėjos ir geležinkelininko šeimoje, išleidęs trylika fiction kūrinių, 2001 m. apdovanotas prestižine italų literatūrine Strega premija.

Jau pats knygos pavadinimas „Raišteliai“ – aliuzija į sąsajas tarp žmonių, gijos, kad ir kur ir su kuo atsidurtų anksčiau buvę artimieji, primirštos, užgožtos naujų įvykių ar veidų, išlieka, sunaikinti negrįžtamai kaip ir atminties jų neįmanu.

Po ketverių metų vaikai: Sandras ir Ana – susitinka su šeimą palikusiu ir pas kitą, vienuolika metų jaunesnę moterį, išėjusį tėvą. Kalba nesimezga, jis perdėtai stengiasi, vaikai žiūri įtariai ir per atstumą: juose užkoduota ir motinos pyktis, neapykanta tėvui. Ar nieko iš tikrųjų nėra tarp tų žmonių, ar barjerai per aklini, kad įstengtų vienas prie kito per juos prasibrauti. Ir staiga nereikšmingas vaikiškas klausimas: „Ar tu varstaisi batus kaip aš? Tu juokingas, bet gal pamokysi ir mane?“ p.98 Ir visi trys susikišę narsto kilpas, juokiasi ir mokosi, ko gero, vėl būti kartu. Pasirodo, kad tą nekaltą frazę apie batus vaikus išleisdama į susitikimą su tėvu pakišo būtent motina. Psichologinė įžvalga, kaip atkurti artumo atmosferą, ar tik noras vaikų lūpomis išreikšti dar kartą panieką ją įskaudinusiam vyriškiui: tu nieko nedarai kaip reikiant, net batų negebi susiraišioti kaip kiti, dar kartą priminti vaikams, koks nevykėlis jų tėvas?

Ir minčių, atminties, meilės ir pykčio, noro atleisti ir vis iš naujo atgyjančių nuoskaudų gijos – nuolat varstomi vienokiu ar kitokiu būdu batų raišteliai – ne tik suriša ir pritvirtina žmogų su žmogumi, prišaukia iš tolumų, bet ir apriboja jų laisves, padaro apsimetinėjimo ir nutylėjimų meistrais. Nuoširdumas ir tikras artumas lieka neįmanomas bendrame šeimos gyvenime.

Batų raišiojimas – tekste itin natūraliai įsikomponuojantis, nieko lyg ir ypatingo nenusakantis, puikiai tinka ne tik pavadinimui, bet ir pasakojimo būdui nusakyti: atspindi rašytojo gebėjimą pasakoti itin paprastai, bet įtaigiai, kasdienybės smulkmenas paverčiant reikšmingomis detalėmis ir siaurą – šeimos temą – išgvildenti įvairiais požiūriais, nedidaktuojant, nedalijant veikėjų į teigiamus ir neigiamus, komiškąjį pradą perpinant su dramatiškuoju, pastarąjį taip prislopinant, suliejant įvairiausias emocines būsenas į bendrą tėkmę.

Struktūriškai knyga meistriškai suręsta ir leidžia rašytojui pasireikšti ne tik kaip talentingam pasakotojui ir įžvalgiam psichologui, bet ir išvystyti intrigą, netgi tam tikrą detektyvinę giją. Prieš skaitytoją veriasi tragikomiška, na, gal pakaktų apibūdinti dramatiška – įprastos situacijos – kas šiais laikais nesiskiria, nesitaiko, nesipeša dėl vaikų ir pan. – teatrą primenanti vyro, žmonos, vaikų gyvenimo istorija, išoriškai tvarkingus namus sprogdina emocinis chaosas. Į tuos pačius tarpusavio vienos šeimos santykius žvelgiama iš skirtingų veikėjų ir laiko perspektyvų: pirmoje: paliktos moters įžeidūs laiškai ir psichoze virstanti neapykanta: „tikėjau, kad tikri jausmai niekada nesikeičia, ypač susituokusių žmonių. Tai atsitinka, tariau sau, tik paviršutiniškiems žmonėms, o juk jis ne toks.“ p.11 Antroje – atostogauti vykstantys senukai, kurie atrodo kaip katė su šuniu, o ne artimi žmonės.

Kartu išgyvenom penkiasdešimt dvejus metus, ilgą, susiringuliavusį laiko vėrinį. Vanda apsimestinai energinga septyniasdešimt šešerių metų ponia, o aš – apsimestinai išsiblaškęs, septyniasdešimt ketverių ponas. p. 33

Pasakojama iš sutuoktinio Aldo perspektyvos, regis, seniai praeityje likę santuokos nesklandumai, skauduliai ir dviems senukams belieka atsiremiant vienam į kitą kuo geriau išnaudoti jiems skirtą laiką. Bet bendrystė, pasirodo,  tik išorė, bendro gyvenimo patirtis išmokiusi vienas kitą perprasti, kad palengvintų buvimą kartu: jie tapo nutylėjimų meistrais, slėpynių nuolatiniais žaidėjais; Aldas išmokęs atsiriboti nuo žmonos priekaištų ir amžino ujimo, žmona gi atsikeršydama už kažkada patirtą kančią ir išdavystę – manipuliuoti vyru, kad tik labiau jį pažemintų.

Ir trečioji dalis – jau subrendusių, savo gyvenimo vidurį pasiekusių vaikų: laisvus, neįpareigojančius santykius pasirinkusios dukters ir pastovios šeimos negebančio ir nenorinčio kurti sūnaus – perspektyvos. Jeigu pirmoji dalis pulsuoja apviltos moters neurozėmis, antroji – vaikus primenančių senukų kapstymusi po praeities gyvenimą kaip kokioje antikvarinėje parduotuvėje kilojant ir vertinant išlikusius įvykius, tai trečioji dalis – žiauroka, švelniai tariant. Dukra ir sūnus tėvus vertina tiesmukai ir niekinančiai: tiek despotę motiną, tiek jai nuolaidžiavusį tėvą. Iš jų pokalbių skleidžiasi šeimoje vyravęs chaosas ir nuolatinė įtampa, apie draugiškumą ar savitarpio supratimą nėra ką nė kalbėti.

Ir amžinas klausimas „argi eiti paskui savo likimą – nusikaltimas? Ar kovoti prieš institucijas ir dusinančius įpročius – nusikaltimas?“ O sukeltas artimiesiems skausmas ir netgi pavojus ar pateisinamas bėgimu paskui lemties padovanotus naujus santykius? D. Starnone, regis, išvarto santuokos krizės aspektus kaip tik įmanu, nesistengdamas piršti, kas teisus, o kas savanaudis, aišku, tik viena, kad net artimiausi žmonės, metų metus gyvenantys kartu, turi daugybę paslapčių ir jų tariami žodžiai, kasdieniai veiksmai ir imituojami santykiai nebūtinai yra tai, ką jaučia viduje ir stengiasi išsaugoti kaip esmines patirtis. Kita vertus, net įsivaizduojantys vienas kitą pažįstantys žmonės nepajėgūs pajausti, kiek jų poelgiai gali neatitaisomai įskaudinti ir pažeisti kito esatį.

Vis dėlto vaizduojami vyrai šioje knygoje – mergišiai, nepastovūs, lyg ir neatsakingi – žymiai patrauklesni ir netgi keliantys simpatiją, gal jų elgesys geriau motyvuotas ir atrodo pateisinamas, o moterys, na, moterys tai jau visai: isterikės, pagiežingos, netgi primityvios, savotiškai gadinančios gyvenimą ne tik vyrams, bet ir vaikams. Ar tai lemia vyro rašytojo požiūris ir patirtys, ar mano, skaitytojos pozicija ir noras matyti moterį, dūžtant iliuzijoms, bent jau įvairesnę, ne vien isterikę.

Knyga įtraukia, o detalūs šeimos narių jausmų narstymai netampa nuobodūs ar sentimentalūs, atvirkščiai jie dažnai ne tik dramatiški, bet ir komiški tuo pačiu, o skaudūs išgyvenimai atmiešti geroka ironijos doze: net katinas Labis paverčiamas jausmų iliustratoriumi, o suaugę vaikai už patirtą vaikystėje ir paauglystėje disharmoniją atsikeršija itin savitu būdu – nuniokodami butą, pagrobdami katiną, taip priversdami ir motiną, ir tėvą tvarkant praeities laiškus ir nuotraukas dar kartą patirti ir įvertinti savo gyvenimus ir santykius, o ir padeda suartėti broliui ir seseriai.

Vertinimas: 4/ 5