Grušaitė, Gabija. Stasys Šaltoka: vieneri metai: romanas/ G. Grušaitė. – Vilnius: Lapas, 2018. – 297 p.

Nerimas sėlina tyliai. Po truputį. Žinai, jog kažkas daugiau uždirba, šių metų biudžetai dar nepatvirtinti, po truputį sensti, jog šiek tiek sukrito paakiai ir nebesi tas vunderkindas paauglys, koks buvai vos prieš kelerius metus. Viskas slysta, reik kažko naujo. Visada reikia naujo. Dar ir dar. Niekada neužtenka. p. 13

Gromuliuoju „Stasį Šaltoka“ nežinia kurį laiką nuo perskaitymo, veik ir antrą kartą peršokau, bevartaliodama ir bandydama išlaužti kažką tookio, atkapstyti giluminius klodus: juk žmonės bėga nuo savęs, ieško savęs, negi tik sėdi restoranuose, ryja įmantrius patiekalus, geria ir gėrisi vienas kito drabužiais, gražiais kūnais ir dairosi ką įmesti į fb ar ig. Tai tokia šių laikų trisdešimtmečių, sėkmę pasiekusių, karta? Netikiu. Niekas neįdomu, nieko nematau, tik tūnau pinigų sukurtoje kapsulėje ir mėtau ciniškus pastebėjimus. „Atrodau žaviai, bet truputį panda“ p. 20. Aleksas bėga iš Peterburgo suvokęs per draugo mirtį ir savo mirtingumą. Patyręs ir postsovietinį skurdą, išgyvenęs komplikacijas mokydamasis Londone Stasys Šaltoka sėkmingai įsitvirtina Niujorke. Pachmielnas bando save įtikinti, kad jis – sėkmės žmogus, vardija, kas tą jo laimės pojūtį turėtų atspindėti: pirmiausia, žinoma, pinigai. „Nedaug. Pakankamai, kad nesijaudinčiau, jog ryt poryt ištuštės sąskaitos“ p. 29; antra, daugybė draugų, pažįstamų, sekėjų ir gerbėjų (aišku, ig), regis, apie vienatvę negali būti nė minties. Trečia, puiki išvaizda; ketvirta, jau parašęs vieną romaną.

Beveik prieš 100 metų (1927) skaitytojų sąmonę ir sielą užkrėtęs (dis)harmonija, protestu ir noru suprasti ir išgyventi ne tik paviršinį, bet ir slaptųjų klodų pasaulį, pasirodė intelektualusis vienišius Haris Haleris. Biurgeriškas pasaulis ramina ir traukia – laiptinėje rūpestingai prižiūrėtos azalija ir araukarija byloja ne tik tvarką, aiškumą, bet ir paviršiaus, gyvenimo paviršiaus, grožį ir paprastumą. Besiartinant penkiasdešimtmečiui nuolat reflektuojantis savąją savastį ir egzistencijos prasmę, tetrokštantis vienatvės ir asmeninės laisvės Haris Haleris temato vieną išeitį – savižudybę. Konfliktas tarp biurgerio ir kūrėjo, geidžiamos vienatvės ir įgimto poreikio artumo su žmonėmis, praradus ankstesnės epochos idealus ir tradicijas, atitrūkus nuo humanistinės ideologijos, trokštančią individualumo asmenybę daro apimtu disharmonijos autsaideriu, jo aš suskilęs į nesutaikomas priešybes, neleidžiančias prisitaikyti prie vyraujančios pseudokultūros, bet ir žengimas vien į save – pavojingas.

Aišku, atsiremti į H. Halerį norint perskaityti Stasį Šaltoką iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti absurdiška, juolab, kad autorė pabrėžtinai vaikšto paviršiais: svarbu gražus treniruotas kūnas, aukščiausios kokybės drabužiai, skanus maistas ir viskis, savo vertės ir ego palaikymas istagrame, bet kokio jausmingumo eliminavimas ciniškais komentarais. Toks tas Stasys Šaltoka – šių dienų sėkmės vyrukas, pasiekęs materialinę gerovę ir vidinę tuštumą, o nuvykęs į Rytus jis dar jaučiasi ir savaime privilegijuotu – jis baltasis. Regis, jei galėtų pats atsakyti į klausimą, ko gi trūksta artinantis trisdešimtmečiui, jei skaitytojas galėtų vienareikšmiškai atsakyti, kas negerai su žmogumi, turinčiu viską, o besijaučiančiu vis tiek duobėje, iš karto palengvėtų ir savaime pasidarytų aišku, kaip toliau gyventi. Bet autorė sako: „Geras tekstas yra labiau gairės vidinei kelionei, o ne sufasuotas informacijos paketas.“ http://370.diena.lt/2017/07/23/vieneri-metai-vienatves/

Taigi kiekvienam teks nukeliauti į save, savimi pamatuoti ir išsiaiškinti Stasio Šaltoka, o gal ne vien jo – krizę. Ar tai eilinė psichozė, ištinkanti artinantis trisdešimtmečiui, penkiasdešimtmečiui ir t. t., ar tai kartos diagnozė – einančios šuoliais, atkakliai ir be svyravimų į užsibrėžtą tikslą ir, jį pasiekus, staiga pasijunta lyg be oro? O gal protagonistas tiesiog bastosi ir apsimetinėja (juk dvasiniai kankiniai visada madingi, be to reikia vis surasti ką nors savo ig imidžui) ieškančiu, o iš tikrųjų švaisto pinigus ir mėgaujasi išskirtinėmis pasiturinčio žmogaus galimybėmis. Prasisiekėlio, savotiško naujojo Frank Kruk, tik negrįžtančio finansinės sėkmės pademonstruoti į tėvynę, o darančio tai per socialinius tinklus, įvaizdis? Labai gali būti, juolab, kad riba tarp kultūros ir pseudokultūros, biurgerio ir kūrėjo, pagaliau kūrybos ir pseudokūrybos darosi vis labiau punktyrine, ne tokia bold ir matoma kaip Hario Halerio epochoje. Bet esmė klasikinė – asmenybės skilimas.

Stasys Šaltoka persisotinęs ir išsėmęs save: darbas, straipsniai, vakarėliai, moterys, gėrimai, šiek tiek narkotikų, kita diena ir vėl tas pats, ir vėl, ir vėl. Jis ig žvaigždė, gebanti save pateikti patraukliai ir pelnyti dėmesį, besimėgaujantis nevaržytu gyvenimu ir savęs reklama. Tai jo saviraiška ir kūryba. Ir kaip įprasta vakariečiams protagonistas leidžiasi į Rytus, tik ne į Indiją, kur jogai, ajurveda ir pan., nuo seno žinomi veiksniai atsinaujinimui ar net prisikėlimui, – Tailandą, Malaiziją, Honkongą. Nors keičiasi geografinės platumos, klimatas, vaizdai, bet pinigai ir internetas faktiškai leidžia išlikti Stasiui Šaltoka ir į jį panašiems pseudoieškotojams savo įprastinėse dimensijose: prabangos ir medijų teikiamuose patogumuose. Ar didelis skirtumas, kur valgyti gerą maistą, gerti viskį ir stebėti like paspaudimus prie postų? Lyg ir neįmanu nutraukti vieną etapą ir pradėti naują, nes suskilusi ne tik asmenybė, suskilęs ir pasaulis: realųjį ir medijų. Kuris tikresnis ir svarbesnis vienareikšmiškai atsakyti neįmanu: jie persipynę, įtakojantys vienas kitą: gali paskelbti ir išgarsinti patikusį dalyką, gali atkeršyti už padarytą skriaudą (taip apkaltina niekuo dėtą vietinę merginą, atimant jai teisę į mokslą JAV universitete, įsiutus ant jos tėvo už sukapotus šuniukus). Dar daugiau: Stasys Šaltoka – pasaulio žmogus, nekompleksuojantis ir nepasimetantis neįprastose erdvėse, atvirkščiai bet kurioje šalyje geba ne tik leisti laiką, bet ir uždirbti pinigų. Ir nors skiriasi šalys pragyvenimo, ekonominiu ir demokratijos lygiu, vis dėlto turint pinigų ir gebėjimus prasisukti, tie skirtumai neįtakoja pragyvenimo kokybės, o svarbiausia – veikėjų jausmų ir požiūrio. Nebūtina išmanyti ar turėti tam tikrus įsitikinimus, norint rašyti apie Tailando, Malaizijos ar kitos šalies problemas, svarbu tik žinoti publikos lūkesčius ir mokėti padaryti piarą.

Pasauliui patinka nedidelė kančia, choreografiškai suorkestruota tiesa, kurioje aiškūs blogi ir geri vyrukai. p. 224

Gana plačiai pagvildenta ir viena aktualiausių šių dienų temų: žurnalistikos ir moralės. Norint prasimušti į eterį, pelnyti reitingus, reikia ne aktualiausių naujienų, bet šokiruojančių akimirkų: tam negaila nei laiko, nei jėgų betykojant įspūdingiausių vaizdų iš potvynio panoramos ir ieškant prapuolusio vaiko. Viskas imidžas: tiek fb, ig, tiek ir tv. Asmeniniai įsitikinimai, juolab jausmai, nereikalingi – svarbu pramušti sensacijomis konkurentus ir pelnyti masių dėmesį.

Stasį Šaltoka, amerikietį Kenį ir rusą Aleksą galima traktuoti kaip tris skirtingus asmenis, panašius savo materialiąja savastimi, bet įkūnijančius skirtingus vidinius ego: garbėtrošką, sentimentalumą ir cinizmą. Jie visi avantiūristai, pasitikėjimą ir lengvumą suteikia pinigai ir emocijų, atminties bei tradicijų eliminavimas. Jų nesaisto jausmai su kitais žmonėmis. Aišku sąlyginai: medijų draugai ir draugės nuolat seka jų pateikiamus gyvenimus ir spaudžia like. Vienareikšmio požiūrio į aktyvaus savęs fiction ir realaus tuo pačiu – kaip kūrinio – pateikimo fb, ig vertinimo tikrai negali būti, nes vis dėlto virtualaus bendravimo pasekmėms nusakyti dar mažoka laiko: net neįmanu numatyti iki kokio laipsnio keisis virtualybės ir realybės santykiai. O kiekviena naujovė priimta traktuoti daugmaž kaip blogį, bet kirba mintis, labai gali būti, kad daugelis minusų pavirs pliusais: ar kuriami virtualūs įvaizdžiai neskatina siekti kažko panašaus ir gyvenime, o gal jau geriau kalbėtis virtualioje erdvėje, negu sprogti iš vidinio nerimo tūnant užsiklojus galvą kaldra, jau nekalbant apie visas kitas patogybes: keliaujant, pasiklydus ar užplaukus ant finansinės seklumos (esu išbandžiusi daugybę kartų, pasirodo, virtualus draugas, niekada nematytas, negirdėtas, esąs netoli ir nieko prieš suteikti nakvynę ar paklaidžioti kartu nežinomo miesto gatvėmis).

Galima tris gražius, sportiškus ir madingus vyrukus: lietuvį, rusą ir amerikietį traktuoti ir kaip tos pačios suskilusios asmenybės skirtingas dalis: praktiškoji, parodomoji ir jausminė, sentimentalioji. Kenis ir Aleksas. Išnykus vienai, būtent amerikoniškajai pusei, gal netgi Trumpo eskaluojamajų pažiūrų kopijai – tos, agresyviosios Amerikos baltojo – tik tada atsiranda galimybė metamorfozei. Ir atradimas paprastas – gijos tarp žmonių. Nuo amžių amžinųjų tas pats per tą patį: mirtis atskleidžia gyvenimo paprastumo paslaptis, užaštrina smulkmenų ir šalia esančių žmonių svarbą.

Galbūt jaučiuosi taip, kaip kažkada Aleksas, kai neteko Dimos: viduje po truputį gimsta nenumaldomas gyvenimo troškimas mylėti, kurti, džiaugtis ir duoti. p. 272

Suvokus mirtingumą, atsiranda noras gyventi, persekiojęs paranojinis Jos vaizdinys – Mirties, gal ir Tikro gyvenimo baimė – savaime užleidžia vietą erdvės spalvingam atsivėrimui ir jausmų išlaisvinimui.

Žmogaus nuostabumas yra kažkas visai kita, tikrai ne apdovanojimai ir prime time eteris – galbūt ramus susitaikymas su realybe. p. 229

Ko pritrūksta Stasio Šaltokos vieneriems metams, kad patikėčiau, jog tai sukurtas personažas, o ne paprasčiausiai apgalvotai padarytas? Menkniekių: lyties, asociatyvinės atminties (ko gero, per daug skaičiau Mysliwskio), smalsos, o viską sudėjus, sakyčiau – tiesiog gyvybės. Ar moteriai rašytojai, turbūt stebint analizuojant draugus, pažįstamus įmanu prasiskverbti iki vyriškos prigimties ir psichologijos? Ko gero, įmanu, bet šiuo atveju stengiamasi nuo daug ko atsiriboti ir nueiti paviršiumi: ar daug ką knygoje reikėtų keisti, jeigu vietoj Stasys Šaltoka, įrašytume Stasė Šaltoka, Kenį perkrikštytume į Kenę, o Aliošą į Alą? Antraeiliais vaidmenimis apdovanotos romano moterys atrodo kur kas įdomesnės ir gyvesnės, o jų problemos iškart supulsuoja kaip pažeistas nervas. Apskritai elektroninėje erdvėje, tą pastebėjau daugybę kartų, egzistuoja mada, ypač tarp merginų, rašant blogus, kūrybinėse svetainėse apsimetinėti vyrais, tą reiškiant daugybe keiksmažodžių, nihilistiniais pasakymais ir pan. Kodėl? Galbūt jose slypintis vyriškasis pradas bando prasiveržti ir realizuoti save? Noras pabūti kitokiame kailyje? Bet visada greitai išsiduodama: lytiškumas per daug charakteringas asmenybės komponentas, kad taip lengvai galima būtų jį apeiti.

Stasys Šaltoka – mankurtas. Ne ne, jis prisimena Vilnių, daugiabutį, Londoną, bet kaip erdves, be jokių artimųjų, su kuriais sietų pareigos ar jausmai: meilė, neapykanta, ne taip svarbu kokie. Rusas Aleksejus seilėdamasis pasakoja apie įstabią savo motiną, jos grožį, sunkią vaikystę, apie tėvo finansinę sėkmę perestroikos metu; apie Kenio praeitį irgi nemažai sužinome: išlepintas uždaroje turtingoje aplinkoje užaugintas vaikas. Norom nenorom kyla klausimas, ką be jokių skrupulų atmetė Stasys Šaltoka? atrodo, kad jis tikrai atneštas ir numestas gandro apšiurusio Vilniaus daugiabutyje. Juk net netikėčiausiu momentu švysteli atmintis ir jos neužpilsi nei viskiu, nei suktinės dūmais neuždusinsi, o artimųjų, na, buvusių artimųjų – gyvų ar mirusių – irgi neatsikratysi kaip bemėgintum. Valgant, meldžiantis, medituojant, kalbantis – kiek visokiausių inkliuzų galvoje atgyja ir net nespėji suvokti, kodėl, kaip, bet žmogiškojoj planetoj nuolatinis vyksmas. Ir šiuo aspektu Stasys Šaltoka panašus su „Odilės“ pasakotoju – žmonės be asociatyvinės atminties.

Nežinoma, egzotiška šalis vis tik norime ar nenorime, bet priverčia atsimerkti ir nustebti, nesvarbu gėrintis ar piktinantis – kitokia gamta, architektūra, žmonės ir t.t. „Stasio Šaltoka“ veikėjai su užtamsintais akiniais, blokuojančiais bet kokį smalsos žvilgsnį ir, regis, eleminuojančiais Rytų erdvės savitumus, tiesa, pabaigoje knygos atsiveria stulbinančių horizontų vaizdai, bet tai jau neįtikina – nei tas Stasys buvo toks beviltiškas, nei jis tiek šast ir pasikeitė, tiesiog vienpusiškas pateikimas… gal. Kita vertus, jei ne pabaigos virsmas, svarstymais ir vyksmu primenantis „Vienuolį, kuris pardavė ferarį“ ar kitas panašias saviugdos knygas, romaną būtų galima apibūdinti kaip parodiją, hiperbolizuotai atskleidžiant tam tikros socialinės grupės iškreiptą (ar tikrai?) santykį su realybe.

Dar vienas niuansas, iš pradžių nekliuvęs, tiesiog Stasys Šaltoka puikiai skamba ir tai tenkina. Bet kažin, ar rasime nors vieną lietuvį trisdešimtmetį tokiu vardu. Stasiams tikrai per penkiasdešimt, o gal ir šešiasdešimt ar daugiau. Tai ne tos kartos vardas. Ar autorė specialiai parinko veikėjo būdo ir metų neatitinkantį anachronizmą, ar tai aliuzija į jo keistus ar trenktus tėvus, kurie savo vaiką stengėsi užprogramuoti senamadiška žyme. Seneliai, giminės tradicijos? Ne, tik ne Stasio vardu. Ar įmanomas derinys Stasė Grušaitė?

Vos ne kiekvienas skaitęs knygą atkreipia dėmesį į anglicizmų srautus, vieniems jie itin patinka, kitiems gal nelabai, turbūt kai kur perspausta, skamba nenatūraliai, kitur tiesiog organiškai įsilieja į lietuvišką sakinį ir atrodo, kad kitaip net būti negali, na, vienaip ar kitaip pasakojimo kalba atitinka veikėjo konstruktą.

Ir kas per rausvų finalų mada? Ar taip „Stasys Šaltoka“, o ir „Šulinys“ bando išsiveržti iš niūrios ir realybės paženklintos pesimizmo tradicijos ir lygiuotis į holivudinę produkciją: kas beįvyktų, bet pabaiga, nesvarbu kad pritempta, turi būti kaip pasakoje?

Ir pagrindinis klausimas sau kaip skaitytojai: kaip vertinčiau „Stasį Šaltoką“, jei parašyta būtų ne lietuvių autorės, sakykim, net bestseleris kurioje nors šalyje? Ar iš viso skaityčiau? Kartos atspindys? O jėga, gyvybė?

Vertinimas: 4/ 5 (lietuvių autoriui), bendru mastu 3/ 5