Treichel, Hans–Ulrich. Pražuvėlis: romanas/ H. U. Treichel; iš vokiečių k. vertė Kristina Sprindžiūnaitė. – Vilnius : Sofoklis, 2018. – 128 p.

U. Treichel (1952) – vokiečių literatūros profesorius, rašytojas, pelnęs daugybę apdovanojimų, 2005 m. įvertintas H. Hesės premija. „Pražuvėlis“ (1978) – pirmasis romanas, susilaukęs skaitytojų domesio ir palankaus kritikų vertinimo. Šiandien rašytojo kūriniai išversti į daugiau nei 28 pasaulio kalbas.

„Pražuvėlis“ – karo baisumus patyrusios šeimos romanas. Ašis, apie kurią sukasi visas siužetas ir įtampa, nulemianti kitų asmenų psichinę būklę – realiai lyg ir neegzistuojanti, nuotraukoje telikęs besišypsąs kūdikis Arnoldas. O pasakojama iš vaiko, jaunesnio sūnaus, Arnoldo brolio, pozicijų, augusio liguisto liūdesio ir netikrumo atmosferoje, kur jis buvo lyg ir vienintelis vaikas, lyg esąs, bet ir nesąs tuo pačiu: jis buvo ne tas, kurio ilgėjosi ir ieškojo tėvai, tarsi nematomas, daugiau – netgi kaltas.

<…> nemirusio brolio Arnoldo vaidmuo šeimoje buvo svarbiausias, o man liko šalutinis. Suvokiau ir tai, kad dėl Arnoldo aš nuo pat pradžių augau kaltės ir gėdos užnuodytoje atmosferoje. Nuo pat mano gimimo dienos šeimoje tvyrojo kaltės ir gėdos jausmas, nors ir nežinojau, kodėl. p. 12

Autoriui pavyksta prasiskverbti į vaiko baimes, nerimą, nuojautas, neužtikrintą praradimų laike įklimpusių tėvų elgseną, kiek intuityviai, kiek vis didėjančia pasaulio pažinimo patirtimi suvokti savo padėties absurdą ir visos šeimos savotišką pasmerkimą. Uždaras nevilties ratas, iš kurio nėra būdų ištrūkti, tiesa, motina ir tėvas viliasi laimingo gyvenimo… tik reikia surasti dingusį vaiką, o pasakotojui tai atrodo ne naujo pradžia, bet katastrofa. Taigi pavydas, neapykanta, konkurencija su ieškomu broliu, nuoskauda dėl antraeilio vaidmens šeimoje.

Ironiškai, dramatiškai ir žaismingai tuo pačiu H. U. Treichel pasakoja autobiografine patirtimi paremtą istoriją, paauglystėje patirtus psichologinius išgyvenimus dėl karo metu dingusio ir galbūt atsiradusio vyresniojo brolio. Žmogaus netikrumo tema kataklizmų paženklintame laike. Motiną ištikusi dvasinė krizė: ji gamina valgyti, tvarko namus, netgi augina kitą vaiką, bet jos mintys praeityje, kai traukiantis iš Rytų atidavė palaikyti savo kūdikį svetimai moteriai, besišypsančio kūdikio nuotraukoje ir ateityje – kai atras pirmagimį. Lyg ir gyva, bet iš tikrųjų negyvena esamo laiko, su šalia jos esančiais artimaisiais. Kas jai yra antrasis sūnus? Į šį klausimą bando atsakyti tik protagonistas pasakotojas, kuriam jo užimama vieta šeimoje atrodo itin skaudi ir netgi netikra. Kas bus, jeigu brolį suras? Besijaučiąs nereikalingu ir nemylimu, tikisi dar sunkesnės padėties susitikus su broliu.

Veiksmingiausias ir gebantis eiti į priekį atrodo tėvas: jis išlaiko šeimą, netgi praturtėja ir sunkiomis pokario sąlygomis: nauja mašina, parduotuvė, materialiai aprūpintas ir sūnus, ir žmona. Bet sūnui atgrasus ir gąsdinantis jo primityvus elgesys, diktatas namuose, nuolatinis įsakinėjimas ir, aišku, jo, mėsininko, kalbėjimas ir gėrėjimasis mėsa, smegenimis, kiaulių galvomis ir pan. Tėvo jis nepažįsta, bet stengiasi paklusti ir įtikti. Nors baimė ir nesupratimas toks didelis, kad berniukas net nesuvokia, kad jo tėvas tiesiog žmogus, kaip jis, kaip kiti.

<…> tėvui esant gyvam niekada nemačiau jo kaip žmogaus, kurio krūtinė ir pilvas nepaliaujamai kilsteli ir leidžiasi. O dabar, kai jis buvo negyvas ir nebekvėpavo, tegalėjau matyti tik nepaliaujamai kvėpuojantį tėvą. p. 98

Bet motina su tėvu vieningi prapuolusio Arnoldo klausimu: vaiką reikia surasti. Bet kokiomis sąlygomis. Ir kai paaiškėja, kad gal rastinukas 2307 ir yra ieškomasis, tik reikia atlikti daugybę ekspertizių, pasirodo, ir rasistine ideologija paremtų, panašias taikė Hitleris, makabriškas susitikimas su laidotuvininku viename iš vizitų, daugybė lyginimų ne tik su tėvo, motinos pėdomis, pirštų atspaudais, ausimis, nosimi ir t.t., bet ir brolio, kuris, pasirodo, dažnai nieko bendro neturi su savo tėvais. Taip visus apima dar didesnis netikrumas: o gal ir šis, realus vaikas, ne jų, juk motiną traukiantis karo pabaigoje iš Rytų išprievartavo?

Aš buvau sutrikęs, nebesupratau, ką tėvai kalba, o galvoje man sukosi tik viena mintis, kad dabar ir pats darausi toks pat mažai tikėtinas, koks mažai tikėtinas buvo tapęs Arnoldas. Vis dėlto su kiekvienu tyrimu Arnoldas grėsmingai tapo vis labiau tikėtinas, o aš su kiekvienu tyrimu buvau tikėtinas vis mažiau. p. 44

Labiausiai apsunkina susvetimėjimą ir ryšio tarp tėvų ir vaiko nebuvimą, kad jie tik save laiko nukentėjusiais ir sužeistais, jiems nešauna mintis, kad kenčia ir šalia jų esantis sūnus, nes jis nesijaučia vertas jų dėmesio, dar blogiau – slegia kaltė dėl visko, ką turi: valgio, namų, drabužių, knygų, pasivaikščiojimų, pasivažinėjimo – kad prapuolė Arnoldas, o ne jis. O tėvui mirus motina žiūrėdama į jį susigraudindavo, ir ne dėl to, kad jis buvo storas, apsileidęs paauglys – ji prisimindavo tėvą, Arnoldą.

Bet pakeisti jos Arnoldo negalėjau. Jei būtų priklausę nuo manęs, kaip niekur nieko būčiau pakeitęs jos Arnoldą. Juk suvalgyti galėjau už du. Žiūrėti televizorių – irgi. Ir blogų pažymių parsinešdavau pakankamai. Tiems dalykams Arnoldo nereikėdavo. Bet manęs jai buvo negana. Aš buvau tik tai, ko ji neturėjo. p. 101

Istorija papasakota gan paprasta, bet taiklia kalba, greitu tempu, meistriškai perteikta paauglio psichologija ir tragikomiškas stengimasis suvokti suaugusių elgesį ir jausenas, tuo pačiu suvokti ir savąją tapatybę. Karo kataklizmų sujaukta tikrovė išderinusi ne tik žmonių psichiką, bet, regis, ir laiko apibrėžimą: praeitis prasiskverbia ir išstumia dabartį, kurioje turi augti ir bręsti, pasaulį atrasti vaikas, niekuo dėtas dėl suaugusių abejingumo ir liūdesio, negebėjimo džiaugtis tuo, ką turi. Karo traumų padariniai persiduoda iš jas patyrusios kartos jų vaikams, ko gero, jų vaikystės išgyvenimai paveiks ir sekančią kartą, pasibaigęs realus reiškinys nereiškia pabaigos žmonių gyvenimuose.

Kondensuotai perteikta pokario šeimos istorija ne tik atspindi ilgalaikius karo padarinius žmonių psichikai, praradusių vaikus tėvų išgyvenimus, trumpai tariant, rimtus dalykus apie tragiškus potyrius, bet vaiko lūpomis įvardijami ir vertinami dalykai skamba gan žaismingai ir, svarbiausia, gyvai. Ir itin vykusi pabaiga: pasakyta viskas, bet nepasakyta per daug.

Vertinimas: 4,6/ 5