Whitehead, Colson (1969). Požeminis geležinkelis: romanas/ C. Whitehead; iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 324 p.

Jeigu norit pamatyti šios šalies esmę, visada sakau, turit važiuoti geležinkeliu. Žiūrėkit laukan traukiniui lekiant ir išvysit tikrąjį Amerikos veidą. p. 75

Ne kartą pakartojama, regis, paprasta mintis, savaime aiški, kad pro langą plaukiančios pakelės atspindi ir pačią šalį, ir jokios ypatingos išminties lyg ir nėra. Jeigu ne paradoksas: protagonistė Kora papuola tik į slaptus požeminius traukinius ir jos matoma spalva – juoda. Juodaodį kelionėje supa tik tamsa.

Požeminio geležinkelio tinklas buvo suformuotas 1700–ųjų pabaigoje, ir tęsėsi į šiaurę iki Kanados, aktyviausiai naudotas tarp 1850 ir 1860 m., iki 1850 m. pabėgo apie 100 000 vergų.

Colson Whitehead (Kolsonas Vaithedas) yra romanistas, eseistas, Pulitzerio premijos laureatas, MacArthuro ir Guggenheimo stipendininkas, gyvena Niujorke. Mintis sukurti romaną apie vergiją buvo kilusi seniai, bet sustabdė per maža patirtis: jam atrodė, kad reikia paaugti kaip rašytojui, įgauti patirties ir tik tada grįžti prie tokios sudėtingos ir traukiančios temos. Kaip prisimena mokykloje įgytos žinios apie vergiją Amerikoje daugiau negu apgailėtinos: penktoje klasėje tam skirta 10 minučių, o Abraham Linkolnui – 40 minučių, o 10–ojoje klasėje 10 minučių – pilietinėms teisėms ir 40 minučių – Martin Luther Kingui. Taigi C. Whitehead tikslas buvo kuo daugiau išstudijuoti medžiagos, atsiminimų, romane perpinti maginį realizmą su istoriniais įvykiais ir, svarbiausia, pasiekti, kad būtų pasakojimas įtikinamas.

Skaitant „Požeminį geležinkelį“ nuolat persekiojo klausimai: kokių žiaurumų nėra pasaulis patyręs, kokių tik genocidų formų nėra buvę? Rasiniai, tautiniai, klasiniai, kastiniai – na, sunku turbūt ir išskaičiuoti, nes kiekvienas laikas ir skirtingi regionai turėjo, o gal ir dabar dar, savitus naikinimo ar išnaudojimo metodus, norom nenorom sulygini žmogaus ir gyvūno lemtį. Vienur klestėjo vergija, kitur baudžiava, padėtį lėmė turtinė padėtis, odos spalva ar dar nežinia kas.

„Požeminis geležinkelis“ – visų pirma, knyga apie juodaodžių padėtį įvairiose Amerikos valstijose, paradoksas, bet ir laisvi afroamerikiečiai ypač Pietų valstijose negalėjo jaustis saugiai, juolab lygiateisiais kasdieniniame gyvenime su baltaisiais. Per pabėgusios iš aršia priespauda ir žiaurumais garsėjusios Džordžijos medvilnės plantacijų protagonistės Koros patirtį parodoma, kad įstatymas ir realybė du skirtingi dalykai, prieštaraujantys vienas kitam kiekvienoje valstijoje skirtingais mastais, vis aršiau kuo labiau į pietus.

Nepriklausomybės deklaracija buvo aidas kažko, kas egzistavo kažkur kitur. Dabar, kaip pabėgo ir pamatė šiek tiek šalies, Kora nebebuvo tikra, kad tas dokumentas atspindi ką nors tikra. Amerika buvo dvasia tamsoje kaip ir ji. p. 190

Korai lemta būti verge: ji gimė vergijoj, tiesa, kiek jai metų nežino tiksliai nei ji, nei šeimininkas, gimtadieniai vergų neminimi, o ir vertė moters vergės priklauso nuo jos reprodukcinės funkcijos ir fizinės sveikatos; jos senelė vergė, motina vergė, bet, kaip visi mano, gebėjusi pabėgti. Ir Kora nuolat jaučia ne tik nuoskaudą, bet ir pyktį, kad ji, visai vaikas, buvo palikta, kad motina jos nepasiėmė su savimi, nes kiekvienas vergas apie laisvę ir pabėgimą, kaip sakoma knygoje, galvoja nuolat, kad ir kaip tai būtų nerealu. Džordžijos medvilnės plantacijos savininkai parodyti kaip tikri išsigimėliai, nieko panašaus su Scarlet šeimos rūpinimusi savo vergais, netgi savotiškai šiltais santykiais ir užuojauta vieni kitiems „Vėjo nublokštuose.“ Kyla klausimas, ar juodaodis buvo laikomas žmogumi? Kitas klausimas, susijęs su baltaisiais amerikiečiais netgi ne sąmoningumo ir ne moralės, bet paprasčiausios empatijos bet kokiai gyvai būtybei.

Rendalo svečiai gurkšnojo prieskoniais pagardintą romą, o Didysis Antonis buvo apipiltas alyva ir kepamas. Liudytojai jo riksmų negirdėjo, nes pirmą dieną jam buvo nupjautas vyriškumas, sukištas į burną ir užsiūtas. Stulpai rūko, anglėjo ir degė, medyje išraizgyti padarai raitėsi liepsnose it gyvi. p. 52

Šiaip romanas, galima sakyti, idėjų lygmens, kiek plačiau psichologinės ar jausminės būsenos ištransliuojamos tik protagonistės įvaizdyje, bet ir Kora daugiau kaip laisvės, drąsos ir sąmoningumo simbolis, o ne gyvas ir įtikinantis moters charakteris. Baltieji dviejų stovyklų: naikinantys ir gelbstintys, niekšai ir didvyriai, bet nei vienų, nei kitų elgesys psichologiškai nesistengiama pagrįsti: kodėl plantacijų savininkai tokie žiaurūs, ne tik jie, prievaizdais tapę vergai parodo nepaprastus išradingumus baudžiant ir žalojant saviškius; dar nesuvokiamesnis vergų gaudytojo Rendalo užsispyrimas ir uolumas persekiojant pabėgusius, lyg ir neturint prieš juos nieko tokio, gan draugiškai šnekučiuojasi su surakinta Kora, net tos dvidešimties – penkiasdešimties dolerių paskirtos premijos jam nesvarbios, vien principais pagrįsta medžioklė ir būti taikliausiu – irgi tam tikro tipažo, gan vienpusiško, greičiau ne žmogaus, o mechanizmo įvaizdis.

Gan plačiai aprašomas vergų darbas, santykiai su šeimininkais, o ir tarpusavio Džordžijos medvilnės plantacijoje. Kora – atstumtoji, niekinama ir savų, tik nelabai aišku kodėl ir kaip atsiranda hierarchija ir tarp pasmerktųjų, galbūt tai šeimininko elgesio mėgdžiojimas, gal toks moralės lygis: tik niekinant ir skriaudžiant kitą, gali jaustis nors kiek viršesnis. Bet po trapia ir niekinama išore, slypi jėga, gal net jai pačiai netikėtai pasireiškianti lemtingais momentais: ryžtingai stoja ginti savo miniatiūrinio žemės sklypelio, užstoja kankinamą berniuką, pagaliau atvykėlis vergas Cezaris pasirenka ją pabėgimo partnere kaip sėkmės talismaną. Be abejo stebina jaunos merginos (pati mano, kad jai gali būti septyniolika ar aštuoniolika metų) ištvermė ir nuovokumas, noras mokytis ir tobulėti, tapti ne tik laisva, bet ir susivokti, kaip reikės ta laisve naudotis.

Per protagonistės patirtis ir žvilgsnį veriasi įvairių Amerikos vietovių nuostatos į žmogaus teises, jų sąmoningumas ir empatija. Vos papuolusi požeminiu geležinkeliu į Pietų Karoliną, bėglė negali atsistebėti matydama parduotuvėse, gatvėse skirtingų rasių atstovus, laisvi juodieji atrodė pakankamai integruoti į vietinį sociumą, netgi įtraukiant juos į švietimo programą. Tik tas mėgavimasis žmogiškumu trunka neilgai: Korai pasiūloma kaip ir kitoms juodaodėms merginoms sterilizacija, kad negimdytų savo rasės vaikų, dar blogiau – daugeliui atliekamos operacijos net neklausiant, ar jos sutinka.

Makabriška ir itin žiauri tikrovė pasitinka Korą atgabenus traukiniui į Šiaurės Karoliną, kur juodaodžio nepamatysi nei gatvėj, nei parduotuvėj, nebent kadaruojant pakaruokliais Laisvės tako medžiuse. Sudaryti patrulių būriai įsiveržia į bet kuriuos namus, pakaria ne tik sugautus pabėgusius vergus ar laisvus juodaodžius, be abejo, ir juos rėmusius baltuosius.

Įdomi, veik utopiška pateikta Indianoje Valentainių ūkyje susitelkusi pabėgusiųjų ir persekiojamųjų bendruomenė, grindžiama gan aukšto lygio bendravimo nuostatomis, stengimusi padėti kiekvienam reikalingam pagalbos, savišvieta ir sąmoningumu. Deja, vieta, kur Kora pasijaučia ne tik saugi, bet ir laiminga sutikusi mylimą vyriškį, tampa baisia atviro teroro erdve.

Baltųjų miestai tiesiog susivienijo siekdami atsikratyti tarp jų iškilusios juodaodžių tvirtovės. Girdi, taip veikianti europiečių padermė: jei neįstengia ko nors valdyti – sunaikina. p. 238

Daug dėmesio skiriama požeminio geležinkelio vaizdavimui, nors apie jį itin ribotai žino net pabėgėliams padedantys ir vienoje ar kitoje stotyje koordinuojantys veiksmus žmonės. Kad nebūtų susekta. Kad nebūtų išduota.

„Požeminis geležinkelis“ – istorinis romanas, ne tik turintis pažintinę reikšmę, bet ir keliantis daugybę klausimų, į kuriuos atsakyti bandoma autoriaus, bet tenka būti sąžiningu ir pačiam skaitytojui, pirmiausia pačiam sau: kas yra laisvė ir ar tikrai esame pakankamai tolerantiški, ypač gyvenantys tokioje vienspalvėje šalelėje kaip Lietuva, juk rasinė diskriminacija, ko gero, sudėtingiausia, nes tautybę, religiją gali nuslėpti ar nedemonstruoti viešai, bet odos – niekaip.

Kūrinyje daug pateikta žiaurių scenų ir žmogiškumą praradusių ne tik vergų savininkų, patrulių, pabėgėlių medžiotojų, bet ir eiliniai gyventojai, rodos, tiesiog netoleravo ir baugiai bijojo kitokių negu jie. Suvaidinę lemiamą vaidmenį Koros pabėgime abolicionistai plačiau neprezentuojami, na, padėjo, na, rizikavo, na, pakorė už slapstymą, regis, nieko čia tokio, juodaodžių ne tiek nukankinta. Taigi kovotojai prieš vergiją nesureikšminami, žmogiškumas ir pagalba nesulaukia tiek dėmesio, kiek knygoje skiriama tamsai.

Literatūriniu požiūriu: tiek struktūros, tiek stiliaus kažin kokių ypač neatsiskleidžia: pasakojama gan nuosekliai ir chronologiškai, paprasta kalba, širdis nuo vaizdumo skaitant tikrai nevirpa. Kliūva ir vertimas: daug kur reikia stabtelti ir bandyti suvokti, kas bandoma pasakyti, kaip galėjo skambėti angliškai ir kokia tikroji sakinio reikšmė.

Vertinimas: 4/ 5