Ferrante, Elena. Istorija apie prarastą mergaitę: romanas/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė-Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 454 p.

E. Ferrante papasakoja dviejų draugių – Elenos ir Lilos, aišku, ne tik jų, daugybės su jomis susijusių veikėjų – gyvenimus nuo pradžios iki pabaigos, ir paskutinėje tetralogijos dalyje – brandos ir senėjimo amžiuje, blėstant jaunystės iliuzijoms, dar stipriau ir įtaigiau pasireiškia autorės gebėjimai ne tik matyti gyvenimą, bet ir jį apibendrinti, įtaigiai parodant charakterių raidą, laiko slinktį, tarsi praeinant visus etapus – kaip scenos kūrinyje: įžangą, kulminaciją, atomazgą – kur bebūtų kuri veikėja, sėkmės ar nesėkmės taške, privedama prie filosofinio susitaikymo, gal net abejingumo tarpsnio.

Toliau vystomos ir apibendrinamos ankstesnėse dalyse gvildentos temos. Viena iš pagrindinių – moters vieta modernėjančioje visuomenėje arba kitaip formuluojant – moters kelias į save, atmetant patriarchalinės praeities tradicijas ir stengiantis išsivaduoti nuo materialinių, emocinių priklausomybių ir apribojimų: tiek vyrų, netgi dažnai draugysčių, aplinkos, nuo vaikystėje patirtų nuoskaudų ir susiformuotų kompleksų. Kaip nugyventi, kad senatvėje nesijaustum tuščiai praleidusi laiką? Naratorei, žinomai, daug knygų parašiusiai ir sėkmės pasiekusiai Elenai, regis, šis klausimas neturėtų būti aktualus. Juk lieka kūriniai, parašyti straipsniai, o ir puikios trys dukterys, bet jis smogia su depresijos bangomis kaip senatvė, akivaizdžiu santykio su aplinka pokyčiu: vyrai nepastebi, dukros į jos rašymus žiūri ironiškai, komentuoja su juokeliais, o knygų niekas nebeperka.

Sustorėjau, išpliurau, pasijutau sena ir įbauginta skurdžios senatvės be jokios šlovės. Man teko įsisąmoninti, kad ir dirbu vadovaudamasi mąstymu, suformuotu prieš keletą dešimtmečių nors viskas jau pasikeitę, aš taip pat. p. 442

Visos temos: asmeninio gyvenimo, karjeros ir kūrybos, draugystės, tėvų ir vaikų santykių, vyrų ir moterų ryšių gvildenamos iš naratorės Elenos pozicijos, bet, kaip ir ankstesnėse dalyse, per dvi patirtis: savo ir Lilos, priešingo likimo moters. Platus politinis ir kultūrinis kontekstas atspindi ne tik atskirų moterų, bet ir visuomenės tam tikrame erdvėlaikyje padėtį ir pastangas išgyventi, tapti kažkuo, paversti gyvenimus prasmingais.

Nuolat besistengianti įvardinti savo ir draugės santykius, Elena, regis, nepasistumia į priekį: tos pačios dvejonės kaip ir vaikystėje: Lila protingesnė, gabesnė, Lila ją smukdo, ne, Lila jai suteikia polėkio kūrybai ir siekiams, stiprybės, čia draugystę noris nutraukti, čia kuo labiau suartėti, ypač, kai abi kartu laukiasi kūdikių, kai viena kitai padeda prižiūrėti vaikus ir gyvena tame pačiame name: jau, atrodo, tapo artimos lyg būtų bendra šeima. Ir vis dėlto likimas palankesnis atkaklesnei ir nuolat savo realizacijos siekiančiai, išsilavinusiai Elenai, pagaliau susivokia, kad jos misija ir yra įamžinti vis labiau nykstančią ir trinančią save Lilą – talentingą, gabią, kūrybingą, nuo mažens išsiskyrusią iš bedraamžių intelektu ir minties aštrumu. „Lila batsiuvė, Lila, mėgdžiojanti Kenedžio žmoną, Lila menininkė ir interjero dizainerė, Lila visad toje pačioje vietoje ir visad ne vietoje.“ p. 453 Be išsilavinimo taip ir likusi, ką bedarytų, tame pačiame kvartalo lygio taške.

Aš visada ją pervertinau: iš jos nesiras nieko įsimintino – tai mane ramino, bet kartais būdavo ir nuoširdžiai gaila. Aš myliu Lilą. Noriu, kad ji išliktų. Bet noriu, kad išliktų per mane. Manau, tai mano užduotis. Esu įsitikinusi, kad ji pati paauglystėje man ją priskyrė. p. 445

Lila nė sykio neskrido lėktuvu, jos patirtis ypač ribota. Rodos, ir likimas ją baudžia labiau nei įmanu: dingusi dukra, besibadantis veltėdis sūnus, praradimo tema stipriai įsiterpia į ketvirtą „Neapolio sagos“ dalį ir tampa svarbiu svertu apibendrinant veikėjus ir jų aplinką.

Per ją bėgo metai, jos bjaurus būdas dar pablogėjo, ji aplinkui sėjo nejaukumą ir baimę, seno rėkaudama, riedamasi. p. 324 <…> iš gailestį žadinančios motinos virto siaubą sėjančia beprote. p. 350

Kaip ir kiekvieną kūrėją, naratorę Eleną kamuoja dvejonės: kiek vertos jos knygos, kaip vėl sučiupti įkvėpimą ir parašyti kažką, kas būtų populiaru, ji tampa puikia savo kūrybos prezentatore ir vadybininke, važinėja po visą šalį pristatinėdama naujus kūrinius, kalbėdama apie moters teises, politiką ir visa kita. Kita vertus, pančioja ir laiką ryja šeima. Nors įsitvirtinusi materialiai su vyru Pjetru, gimus dukroms, užgulus rūpesčiams vaikais ir namais, pasijaučia tarsi papuolusi į spąstus: ta, kuri parašė knygą, rodos, buvo visai ne ji. Persipina poreikis rašyti, ambicijos su asmeninių pozicijų stiprinimu.

Sau pasakiau: pasiimsiu tai, kas priklauso, neturiu gyventi drebėdama, kad prarasiu Niną, neturiu jaudintis dėl Dedės ir Elsos. Man šypsosi laimė, jis visada mane mylės, mano dukros yra mano dukros, viskas susitvarkys. p. 25

Taigi Elena lyg ir turi drąsos ir jėgų eiti širdies šauksmo kryptimi: patirti skraidinančią meilę su Ninu, netgi tam tikra prasme apleisti dukras, nepaisyti viešos opinijos, tapti laisva, keliaujančia, neribotų erdvių žmogumi. Regis, išsivadavusi iš visų slegiančių priklausomybių, vos spėja pasidžiaugti trumpa laime, ir vėl susivokia, kad reikia viską keisti.

<…> atstūmusi Lilą nebemokėjau būti vientisa, nebent lipdydama save pagal Nino modelį. Nesugebėjau pati sau būti modeliu. Be Nino nebeturėjau jokio branduolio, iš kurio galėčiau plėstis už kvartalo ir į visą pasaulį, buvau tik nuolaužų krūva. p. 88

Neapolis – tarsi vienas iš veikėjų, kuris ne tik foną sudaro, bet lemia ir protagonisčių likimus: Lila lyg perėmusi savotiškos kvartalo valdytojos vaidmenį, jai paklūsta netgi mafijozai Marčelos, savotiškai – norėdama gero artimiesiems, bet ir savanaudiškai (perkurdama Alfonso ir vieno iš Marčelų tapatybes) nepajunta, jog manipuliavimas žmonėmis gali itin skaudžiai atsisukti ir prieš ją. Elenos santykis su gimtuoju miestu dar sudėtingesnis: ji grįžta paskui Niną, dėl Nino, bet ar įmanoma, jei buvai išvykusi, visiškai sugrįžti?  Kvartalas, jo žmonės ir toliau jos kūrybos donoras ir vis dar pavyksta pateikti taip, kad būtų skaitytojams įdomu.

Taso gatvėje ir keliaudama po Italiją jausdavausi gana garsi ponia, o žemutiniame Neapolyje, ypač kvartale, netekdavau viso subtilumo, apie mano antrąją knygą ten niekas niekada nežinojo, jei piktnaudžiavimas padėtimi priversdavo mane įtūžti, griebdavausi tarmės ir šlykščiausių keiksmų. p. 147

Taigi klausimas, kiek žmogus pajėgus nutolti nuo savo šaknų, būti savimi, išsivaduoti iš priklausomybių nuo disbalansuojančių santykių, sugebėti motyvuoti bet kokiomis aplinkybėmis save kūrybai ir savarankiškumui – visos tetralogijos klausimas, į kurį tenka veikėjoms atsakinėti vos ne kasdien, kaip ir dalinti save tarp darbo, vaikų, buities, vyrų, draugių, tėvų.

Subrendus, tapus motina, patyrus įvairiausių ne tik pakilimų, bet ir stiprių nusivylimų, kitaip Elena pradeda žiūrėti ir į savo motiną, nuo kurios stengėsi kuo labiau nutolti, kurios gėdinosi ir didžiausia baimė buvo – netapti panašia į ją.

Tomis lėtomis valandomis aš išties jaučiausi jos mylimiausias vaikas. Kaip apkabindavo mane prieš man išeinant, atrodė, kad stengiasi įsliuogti į mane ir ten pasilikti, kaip kadaise aš buvau joje. Sąlytis su jos kūnu, kuris jai esant sveikai mane erzino, dabar man patiko. p. 194

Na, ir vyrai… galima sakyti irgi tie patys per visas keturias dalis: broliai, tėvai, vaikystės ir paauglystės meilės, peraugę į suaugusiųjų aistras ir neapykantas. Centrinė figūra Ninas, elgesiu ir lovelasišku elgesiu atkartojantis tėvą, išoriškai patrauklus, iškalbus, intelektualo imidžo apgaubtas ne tik traukiantis, bet ir uždegantis ambicijoms ir kūrybai: Elena ryžtingai pasuka su juo, palikdama rimtą ir nuobodų vyrą ir atrodo tampa laimingiausia moterimi pasaulyje. Kol neatsiskleidžia nekintanti lengvabūdiška ir savanaudiška Nino esybė. Kita vertus, jis irgi turi teisę gyventi, kaip jam patinka, juolab, kad nenusisuka nuo dukters, pasiryžęs retkarčiais ja ir kitais savo vaikais pasirūpinti. Ir naratorė, neretai kartojanti frazę „šiandien, jau nugyvenusi gyvenimą“ į praeities aistras, o ir į dukrų meilės istorijas žvelgia lyg su šypsena, lyg ironiškai, bet atlaidžiai, be pykčio:

 <…> su vyrais tik šitaip ir galima – truputį pagyventi, pasigimdyti vaikų, ir baigta. p. 376 “ištikimybės ir tvirto gyvenimo kartu laikai tiek vyrams, tiek moterims jau baigėsi. p. 376

Ne veltui sakoma: gyvenimas keliauja apskritimu – vaikystė ir senatvė ne tik panašios bejėgiškumu ir priklausymu nuo aplinkinių, bet ir gebėjimu atrasti paprastus dalykus kaip stebuklus.  Ir “priešingai nei apsakymuose, tikras gyvenimas, kai praeina, atveda ne į aiškumą, o į tamsą.“ p. 455

Skaitant „Neapolio sagą“ ne kartą prisiminiau T. Dreizerio „Genijų“, kuris kažkada mokykloje atrodė itin gyvenimiškas ir išmintingas, atskleidžiąs slapčiausias moterų ir vyrų aistras ir emocijas. Tik ten vyravo vyriškasis ego, atsimenu, kaip šiandien, pirmoji žmona visiškai susitaiko, kad ją palieka vyras: sėkmės lydimam vyrui ji jau per sena, pavytusi ir pernelyg bespalvė, Ferrante knygose – garsus moterų balsas: rėkiantis, įrodinėjantis, bet ne maldaujantis, ne sižeminantis ir jokiu būdu ne susitaikantis su primestomis aplinkybėmis. Tai stiprios knygos apie stiprias moteris, dar stipresnius laiko grybšnius, o dažnai ir likimo posūkius lyg eitų ne pirmyn, o atgal.

Vertinimas: 4,7/ 5