Nesovietinė sovietinės kariuomenės dvasia

Solovjov, Michail. Be mitų: sovietų karo korespondento užrašai/ M. Solovjov; iš rusų k. vertė Vytautas Leščinskas. – Vilnius: Briedis, 2017. – 263 p.

– Ale, sakyk tu man, kam tuos visokius prigalvotus romanus rašo ir rašo, nu ir, matyt, skaito, kitap kiba kainuotų šitokius pinigus, – diedukas burba glostinėdamas savo knygas, burba, jeigu pamato, kad išsitraukiu kokią prigalvotą, nugriebęs, pavartęs – tfu, kad tave kur, ale čia apie nieką, nejau ir skaitysi, eik jau tu, vaikel, imk mano, oo dabar įdomių išleidžia.

Ir ištiesia kokią nors iš savų. Taigi pastarąjį kartą net nesitempiau jokios, nors ruošiausi pabūti bent tris keturias dienas. Jo knygos: istorinės, apie karą, tremties, partizanus, na, dar religinės, bet tos kažkur toliau, už tųjų nugarėlių.

– Knygas reikia ne tik skaityti, kas iš to skaitymo, – sako diedukas, – jei nėra su kuo paskui pašnekėti apie viską, sėdi vienas, galvoji galvoji, nu ir nieko: sėdi ir galvoji.

1954 m. Niujorke išleistas nepropagandinis leidinys apie Sovietų Sąjungą turėjo būti kažkas tokio, nors… M. Solovjov santūrus: ne kaltina, ne dergia, netgi nesipiktina pernelyg, šiek tiek ironijos, netgi jumoro ir individuali, bet itin nuoširdumu dvelkianti savų patirčių pateiktis. Kiek įmanoma ramiai stengiasi papasakoti 1932–1948 m. išgyvenimus. Į visus įvykius autorius žvelgia ruso akimis. Kaip pats pastebi, jis vaizduoja keistą, prieštaringą, nesovietinę sovietinės kariuomenės dvasią.

Kas iš tikrųjų slypi po M. Solovjovo pseudonimu? Spėjama, kad tikroji autoriaus pavardė – Michailas Golubovskis. Jis tikrai dirbo laikraštyje „Izvestija“, vėliau, pasirašinėdamas įvairiais pseudonimais, bendradarbiavo vokiečių okupuotų SSRS teritorijų spaudoje. Išlikusiuose pokario interviu M. Solovjov dėl suprantamų priežasčių vengė atskleisti tikrąją savo tapatybę. Plačiau

Baigęs istoriją M. Solovjov įsidarbino sporto korespondentu, bandydamas išvengti istorijos mokymo kaip itin pavojingos disciplinos, bet nepriekaištinga giminės revoliucinė praeitis neleido jam likti nuošalėje: paskiriamas Frunzės akademijos generolų – dauguma pilietinio karo didvyriai, ne tik menko išsilavinimo, bet visiškai nežinantys nei pasaulio, nei Rusijos praeities – istorijos mokytoju, gebėjęs sudominti juos įterpdamas anekdotus, kuriuos dauguma priėmė kaip realybę, o nuo 1932 m. „Izvestijos“ karo korespondentas.

Budionas ilgai man atrodė kaip koks komiškas reiškinys ir jokių ypatingų jausmų – nei meilės, nei neapykantos – nekėlė. Mano tuometinei proto sanklodai buvo būdingas vidinis atsiribojimas nuo to pasaulio, kuriame vyko mano darbas. p. 81

Generolui kalmukui Gorodovikovui į Maskvą atgabendavo gyvus avinus iš Kalmukijos ir pats skersdavo. Kritiškai pasisako ir apie politinius instruktorius: “komunizmui reikia iracionaliai sudaryto proto, o tai pasiekiama į nesutvirtėjusius smegenis kemšant milžinišką politinių žinių krūvį.“  p. 102

Sukrečiantys, nors ir santūrūs pasakojimai, kai su pulku nusiunčiamas 1932 m. (privalomas 3 mėnesių karinis pasirengimas) į badaujančią Ukrainą. Daugiausia iš valstiečių kilę kareiviai su užuojauta ir gailesčiu žiūri į badaujančias minias, dykromis virtusius laukus, nerūkstančius trobų kaminus, bando pasidalinti (atiduoti) savo maisto davinius aplink pastoviai slankiojantiems leisgyviems vaikams, o pulko daina, kurios reikalauja žygiuojant traukti vadas, užstringa ir prapuola. Ne dainų metas. O Kremliuje lyg niekur nieko banketai, generolai nutukę, geriantys.

Lyg siaubo filmo epizodas 1933 m. Kubanėje, kurio vaizdaus, sukrečiančio pateikimo amerikiečiai negebėjo priimti kaip realaus – geras siužetas kinui, anot jų. Iš 20 000 žmonių belikęs vienas beprotis Jerioma.

Nepraslysta pro akis ir Sovietų armijoje vyraujanti dvivaldystė: kariuomenės vadas ir komisaras, kurio funkcija kontroliuoti karininkus, bausti ir skųsti, nors kompetencijos karybos jokios. Paprastas kareivis – niekas, net per manevrus jų nesaugo, jei žūsta, tai laikoma normaliu reiškiniu. Jaučiasi autoriaus empatija papastam rusų kareiviui.

Sovietų Sąjungoje svarbiausia ne technika, o menkais skudurais apvilktas, kerziniais batais apautas sovietinis karys. Pilkos dulkelės – kareiviai, surinkti į kuopą, pulkus, divizijas, įgyja automatinio mechanizmo savybes. p. 139

Po susidorojimo su Bucharinu ir M. Solovjov apkaltinamas kaip bendrininkas, dirbęs jo vadovaujamame laikraštyje, ir įgyja „minus šeši“ statusą, draudžiantį įsikurti arčiau kaip per šimtą km nuo šešių didžiausių miestų. (Pasirinko Kalininą – Tverę, 101 km nuo Maskvos.) Bet tai tik pradžia košmariškų patyrimų ir nusivylimų komunizmo realybe.

Šalčio kaustoma ir pusnuogė rusų armija kare su Suomija. Paskaičius M. Solovjovo trumpus, bet itin tikrus ir gyvus pasakojimus, suvoki, kaip iš tikrųjų vyko didžiulės žmonių skaičiumi rusų armijos puolimai ir mažutės Suomijos išradinga gynyba. Turbūt perskaičius net storiausią istorijos vadovėlį nebūtų taip įsimintina ir emociškai tikra, kaip, regis, visai paprasta mozaikiška dėlionė: epizodas po epizodo – siaubą keliantis žmonių nuvertinimas, logiškai nesuvokiamas komisarų siautėjimas ir visa ko beprasmybė.

Ir karininkų smogiamasis būrys Maskvai ginti… Kai išlikti gyvam jokių šansų: šaudo priešai, o jei apsisuksi – savi. Patekęs į Baltarusijos miškus, pamato ne tik neteisybę atsitraukusių karininkų atžvilgiu, bet ir pats patiria beviltiškus išgyvenimus.

Daug mėnesių gyvenau miško žmogaus gyvenimą. Niūriuose Baltarusijos miškuose mes buvome medžiojami tarsi laukiniai žvėrys. Mūsų pėdomis sekė vokiečių SS, lengvai ir abejingai nušaunantys tuos iš mūsų, kurie jiems patekdavo į nagus. Pilki lauko žandarmerijos mundurai ir juodi – esesininkų buvo mūsų mirties ženklai. Žali vokiečių kareivių mundurai mums reiškė nelaisvę. Bet baisiausia buvo ne tai, o kas kita – kad mes neturėjome draugų, o vien tik priešus. Mūsų tėvynainiai kovojo su mumis taip pat įniršę kaip ir vokiečiai. p. 258

Taigi  bekalbant apie šitą kažkaip ir kažkodėl diedukas nuvairuoja į S. Aleksijevič knygas: „Karo veidas nemoteriškas“ ir „Laikas iš antrų rankų“ …

– Ar jauti skirtumą? – klausia.

– Nu, ale suvoki, kokias pasakas seka ta bielarusė? – klausia

– Патриоты и герои, – sako diedukas, – jo mojo bobos protas.

Vertinimas: 4/ 5