Kasdienybės išmintis atskirties erdvėje

Jacobsen, Roy. Neregimieji: romanas/ R. Jacobsen; iš norvegų k. vertė Nora Strikauskaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos l–kla, 2018. – 262 p.

„Neregimieji“ – dvidešimto a. pradžios atšiaurios ir itin atokios norvegų Bariojos salos gyventojų – vienos šeimos irgi Bariojos vardu – gyvenimo buitis, ištvermė ir diena iš dienos vykstanti tyli, bet atkakli kova dėl išlikimo.

R. Jacobsen šių metų Vilniaus knygų mugės svečias, populiarus, įvairių apdovovanojimų pelnęs rašytojas ne tik Norvegijoje, bet su pirmąja trilogijos dalimi „Neregimieji“ susilaukęs susidomėjimo ir kitose šalyse.

Net žmonės, kurie neturi patirčių, apie kokias rašau knygose, nesunkiai gali suprasti mano personažų lemtį, mintis, veiksmus. Taip, tai romanas apie vienatvę. Lygiai kaip tai yra romanas apie žmonių drąsą. Kaip ir tai yra romanas apie skirtingus žmonių tarpusavio ryšius, apie atsakomybę, skurdą. Ir, žinoma, tai knyga apie vaiką, kuris suvokia, koks yra gyveanimo grožis ir pavojai. Plačiau

Gali kilti klausimas, kam gi rašytojai bando rekonstruoti praeitį, įsivaizduoti, kaip bebūtų, vis tiek iš savo patirties perspektyvos vieno ar kito erdvėlaikio žmones, jų charakterius, svajones, tarpusavio santykius, žiaurius, baisius, o galbūt tik šiems laikams nepriimtinus dalykus ar romantika dvelkiančius paprastus, bet nuoširdžius ir natūralius tarpusavio ryšius, kurie atrodo jau per paprasti, o tuo pačiu ir neįmanomi: nei nuoširdumo, nei natūralumo ir santūrumo aspektais. Galbūt tai civilizacijos raidos matai – kaip toli nueita nuo skurdo, sunkaus fizinio darbo, rizikos atšiaurios gamtos  sąlygomis ir tam tikro primityvumo žiūrint šiuolaikinėmis akimis: vien darbas darbas, bendravimas vis su tais pačiais žmonėmis ir absoliuti atskirtis nuo pasaulio; svarbiausi dalykai: sužvejoti pakankamai žuvies, pririnkti kuo daugiau pūkų, numegzti naujų tinklų, sulopyti kiek įmanu senuosius ir pan., trumpai tariant – kiek nueita pažangos keliu. Arba atvirkščiai: kas prarasta su globalizacija, pramonės ir kitokia pažanga. Ir čia tiktų citata su apeliacija į ateities gerovę ir dvasinius praradimus tuo pačiu:

Horizontas turbūt svarbiausia, ką jie čia turi, virpantis regos nervas sapne, net jei jo beveik nepastebi ir nemėgina įvardyti. Niekas to ir nesumanys, kol šalis netaps tokia turtinga, kad bus beišnykstanti. p. 28

Specifinė gamta, jūros stichija, gyvenimas prie jūros ir jūroje, gyvenimas iš jūros, netgi atskirties žmonėms būdinga mąstysena – autoriui iki smulkmenų, regis, pažįstami ir artimi. Vargu, ar įmanu įtikinamai, o kartu ir itin paprastai aprašyti, jeigu to nepatyręs. R. Jacobsen sako:

 Mano mama užaugo panašioje saloje, mano giminė iš mamos pusės šimtmečius buvo žvejai ir banginių medžiotojai. Buvo visiškai natūralu, kad aš – vienintelis rašytojas šeimoje – anksčiau ar vėliau turėjau pagriebti šią temą, nes puikiai išmanau tokį paslaptingą gyvenimo būdą. Vaikystėje kiekvieną vasarą būdavau toje saloje, suaugęs daugiau kaip dešimtmetį praleidau šiauriniame krante – buvau žvejys, išmanau jūrą, žinau, kas yra šaltis ir audros. Iki šiol kiekvienais metais kelis mėnesius praleidžiu ten. Plačiau

O ir suaugęs R. Jacobsen daugiau kaip dešimtmetį praleido šiauriniame krante kaip žvejys, savo kailiu pajuto, kas yra jūra, šaltis ir audros.

Gimę saloje ir nematę platesnio gyvenimo veikėjai gali išgyventi atskirties erdvėje natūraliai be liūdesio ir kančios. Atvykusiai iš kitos salos Marijai sunkiau – ji jau atsivežė  savyje kito pasaulio.

Ji salos filosofė, matanti kitokiu kampu, nes kilusi iš kitos salos ir turinti su kuo lyginti, tai galima vadinti patirtimi, bet taip pat tai gali sukelti skilimą, priklausytų nuo to, ar salos labai skirtingos. p. 25

Darbas, gamta žmogų ne tik grūdina, jo gyvenimui suteikia aiškią tėkmę ir prasmę, išvaduoja nuo psichikos problemų ir pasimetimo – Barbros likimas (kad ir gimusi kitokia, ji geba dirbti darbus, prisitaikyti šeimoje ir salos gyvenime), ypač pabrėžtinai ryškus iš aukštesnės materialinės aplinkos, neurotiškų ir net fiziškai silpnų vaikų keitimasis pagyvenus natūraliomis salos sąlygomis, kur iš karto tenka atsakomybė ne tik už save, bet ir už kitus. Gal net kiek neįtikima toji teigiama metamorfozė, nors… kam teko iš išderintos būties mieste pagyventi bent vasaros dalį kad ir ne saloje, o Lietuvos kaime, kur darbai ir kasdiena įstato į griežtą ritmą: ankstus kėlimas, virtinė vienas kitą genančių darbų, kurių negali atidėti,  palikti ranka numojus – palauks, o vakare krenti lyg negyvas į guolį – visos neurozės, esantys nedideli, gal tik išgalvoti negalavimai, ne tai kad išnyksta – persiverčia į pasitenkinimą – aš galiu – savivertės pajautimą, ir tikrai paklusęs griežtesnei dienų eigai kūnas ne paliegsta, o išsitiesia.

Ir būtent per vaikų sąmoningumą, jų virtimą suaugusiais anksčiau negu kūnai subręsta, perteikiama ne tik išgyvenimų natūralios gamtos sąlygomis jėga, bet ir nuo mažens patiriamos žmonių bendrystės įtaka jų savivokai, atsakomybės jausmui ir esminių dalykų atsijojimui nuo smulkmių.

Nėra kito tokio dvylikamečio vaiko, kuris mokėtų daugiau už Ingridą, ji jūrų dukra, kuri, žiūrėdama į besiritančias bangas, regi ne pavojų ir grėsmę, o kelią ir sprendimą daugeliui dalykų. p. 142

 Ingrida nuo kūdikystės būdama šalia visą laiką ką nors dirbančios mamos ir Barbros ne tik mato jų atliekamus darbus, bet  mokoma visokių išminčių ir paslapčių, kurias vėliau ji  perduos kitai kartai: kaip valyti gagų pūkus, rinkti laukinių paukščių kiaušinius, lopyti ir megzti tinklus ir t.t. Barbos sūnus Larsas jūros paslapčių ir vyriškų darbų mokosi iš dėdės Hanso, o jam mirus, jis tarsi tampa svarbiausiu salos vyru, jaučiančiu pareigą prižvejoti, atlikti tai, ką buvo išmokęs Hansas, užbaigti, ką tas pradėjo, bet nespėjo. Jis tampa atsakingu ir už svetimo berniuko išmokymą visa ko, kas būtina salos gyventojui.

Larsas suaugęs nuo pat gimimo. „Aš esu savo tėvas“.

Romano centre Ingridos brandos istorija lyg savaiminė, paliekant svarbiausius dalykus pajusti, o ne kalbomis, auklėjimu lyg druska įtrinti. Subtiliai perteiktos metamorfozės iš vaiko į mergaitę, merginą. Lyg vidinis lietus užklumpa naujos, nepatirtos emocijos, kurias sunku įvardinti, bet nugula į širdį ir pasilieka. Ingrida devynerių: patiria keistą gailesčio jausmą, pilnai nesuvoktą ir apie kurį niekam nesako. Arba po kiek laiko žmonių dvilypumo atradimas.

<…> ji pastebi, kad senelis vienoks, kai jis bendrauja su svetimais, ir kitoks su saviškiais. Ji mano, kad ji taip pat tokia. p. 123

Dar vienas stiprus brandos taškas tarsi užantspauduoja jos tikrąją tapatybę, savivokos raidos kulminaciją – mokykloje būnant visai kitoje aplinkoje tarp vaikų ir gyvenant svetimų žmonių namuose lyg nušvitimas blyksteli aiškumas, kas ji, kam ir kur turinti būti:

Ir per šią žiemą Ingridai dar sykį akivaizdžiai paaiškėjo, kad ji priklauso Bariojos salai, salai, kuri nebeturi metų laikų (kai tėvas namie) ir kuri visada kartu su ja, net kai jos ten nėra. p. 136

Atskirties apibrėžtis vis dėlto ne galutinė konstanta: norėdami išgyventi salos gyventojai priversti ieškoti ryšių su pasauliu, kiekviena karta savaip, bet išorinės tendencijos – Hanso žvejyba tolimesniuose vandenyse sugrąžina jį ne tik su pinigais, bet ir naujomis svajonėmis, kaip patobulinti vietos gyvenseną: pastatyti prieplauką, suderėti kad užplauktų laivas ir į jų salą; vaikai vyksta mokytis į artimiausią miestelį, kur juos užplūsta kitaip matančių ir kitaip vertinančių žmonių patirtys. Užsispyrimas ir būtinybė išgyventi jaunąją kartą verčia ieškoti prekybinių ryšių su krante gyvenančiais verslo atstovais, įgyti patirties ir net išmokti derėtis: kada reikia patylėti, o kada laikas kelti savo sąlygas – įvertinti situaciją.

Pavydėtinas, galbūt utopinis tarpusavio ryšys tarp salos gyventojų: jie, regis, kaip gamtiniai elementai, kad ir pasišiaušia kažkiek vienas prieš kitą, bet savaime ir prisitaiko: Barbros pabėgimas sukelia paniką ir baimę dėl gyvybės, o nėščios grįžimas ir vaiko gimimas priimamas kaip savaime suprantamas; Ingridos parsivežti svetimi vaikai tarsi iš negyvenamo, o tik imituojamo gyvenimo, ne tik priimami, jie tampa (bent jau šioje dalyje) salos ir Bariojos šeimos dalimis. Netgi su tėvo, dėdės, brolio mirtimi jei nesusitaiko lengvai, bet siekdami išgyventi priversti eiti, dirbti, remtis vienas į kitą ir būti stipriais; palūžta iš kitos salos atvykusi ir artimiausiai su Hansu susijusi Marija, nes jos ryšys su sala pirmiausia buvo per mylėtą mirusį vyriškį, netekusi jo, ji praranda ne tik psichologinę tvirtybę, bet ir būtinybę išgyventi atšiauriomis sąlygomis.

Taigi egzistencinio ir filosofinio lygmens aspektas, stipriai užkabintas romane – žmogaus, socialios būtybės – atskirties nuo pasaulio galimybės ir ribos. Kokia bebūtų susitelkusi šeima – ji nepajėgi išgyventi absoliučioje vienatvėje. Ir ne tik tiesiogine materialiąja prasme: norint pratęsti giminę, būtini asmenys iš šalies: Hanso žmona Marija iš kaimyninės salos; Barbrą instinktai stumia prie svetimšalio laikinai saloje gyvenančio darbininko, taip sūnus Larsas tarsi dovana nukrenta į uždarą ir vienišą salą; norom nenorom skaitant kyla mintis, kad ir augantys vaikai vien tam, kad susirastų antrąsias puses turės arba išvykti į svetimą pasaulį, arba svetimas žmogus atsidanginti į salą.

Salos rimtį ir monotoniją sudrumsčia ne tik besikeičiantys metų laikai, audros, gimimai, ligos, mirtys, bet ir nepageidautinas bauginantis pašaliečių veržimasis į jų nusistovėjusią rutiną: atplaukęs agresyvus nepažįstamas vyriškis saliečių skaidrų ir aiškų gyvenimą užkloja nerimo šešėliu – jų nuo krantų nutolusioje saloje kaip ir kitur nėra saugu, jie turi būti budrūs ir atsargūs. Užklystantys svetimi atneša visada kokį nors nerimą: švyturio kaip svetimkūnio iškilimas jūroje, apie nemokėtas skolas ir pan. Kartu sukuriama intriga: koks santykis tarp saliečių ir pasaulio klostysis tolesnėse pasakojimo dalyse, kiek vienatvė ir uždarumas bus priimtina jaunajai kartai.

Skaitant R. Jacobsen pajauti savotišką pasitenkinimą: žmogus jei ne pralenkia gamtos, tai bent jau atsilaiko stichijai, patiri gaivališko tikrumo pojūtį: viskas teka lyg savaime, paprasti kasdienės monotonijos elementai išauga iki filosofinio lygmens ir tampa ne tik išminties, mimikrijos ir natūralizmo konceptais, bet suvoki, kad žmogaus gyvenimas gali būti didingas ir be intelektualinių labirintų, egzotinių patirčių, plačių akiračių – visada su tuo pačiu horizontu prieš akis, be  super technologijų ir pramogų, o sukurta saikingai romantinė atmosfera priverčia sirgti už saliečių likimus. Tik sunku sutikti su skaitytų apžvalgų panegirikomis vertimui: gan dažnai teko stabtelti, skaityti pakartotinai ir sukti galvą,  ką norima pasakyti vienu ar kitu sakiniu, esant tikrai sklandžiam vertimui papratai taip nenutinka.

Vertinimas: 4,3/ 5