Decoin, Didier. Karpiai imperatoriui: romanas/ D. Decoin; iš prancūzų k. vertė Valdas V. Petrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 264 p.

Nesugaunamas pasaulis

Kartą žmogus degino smilkalus.

Jis pastebėjo, kad nei kvepia,

nei nekvepia;

Kad kvapas nei randas, nei dingsta.

Tas menkas įvykis tapo keliu

Į Nušvitimą.

Buda Šakjamunis

Kaip ir eilutės pradžioje, visa knyga (2017) prisodrinta rytietiškos kultūros, paslapties ir filosofijos. Skaitant haiku, apie japonų, kinų senovę visada egzistuoja tikimybė perskaityti savo ribotumą, o ne tai, ką stengiasi pasakyti autorius. Viskas, ką mato akys ir suvokia protas, atrodo itin paprasta, tiesą sakant, per paprasta, ypač įpratus prie visokiausių psichologinių ir struktūrinių įmantrumų. Nors tame paprastume ir slypi išminties kodai.

Turbūt neveltui autorius, romaną rašęs dešimt metų, į pasakojimą įveda budizmo pradininko budos Sidhartos (Šakjamunio), pasiekusio nušvitimą ir suvokusio kančios prigimtį ir būdą iš jos išsivaduoti, sutra, tarsi kiekvienas kasdienybės ritualas turėtų tapti Keliu į nušvitimą, kai pasidaro aišku, kad tuštuma ir reiškiniai, absoliutumas ir santykinumas yra visiškai vienas ir tas pats. O tikrovės tikrumo išgyvenimas yra niekas kitas, tik šio vieningumo patyrimas. Laisvė ir ramybė numarinus savąjį ego.

Ar protagonistės Mijukės kančia ir jos reali kelionė į miestą per džiungles su daugybe sunkumų tapo dvasine kelione ir karmos dėsnių įtvirtinimu? Nešdama gan sunkią naštą – aštuonis mirusio vyro Kacuros sugautus dekoratyvinius karpius – karpis rytų kultūroje mitologinė būtybė, laikoma atkaklumo bei ryžto simboliu – pati įkūnija tas savybes: kas benutiktų pasiekti imperatoriaus sodų tvenkinius ir taip įvykdyti ne tik vyro pareigą, bet tarsi uodžiant (kvapai kuria savitą atmosferą) karpiuose užsilikusį kvapą dar justi buvusį artimiausią žmogų. Kas senovės Japonijoje (ir ne tik) moteris be vyro? Praradus vyrą tarsi prarastas ir gyvenimas, kitos moterys net nusižudo, kad kartu baigtų žemišką kelionę, o ir išvaduotų save iš laukiančio vargo. Galima numanyti, kad Mijukės kelionė baigsis ne tik išsiskyrimu su karpiais, bet, praradus materialųjį ryšį su vyru, ir gyvenimu. Kaip legendos atkaklusis karpis įveikia krioklio srovę, Mijukė ne tik pasiekia tikslą, bet tarsi ir peršoka ne vieną, o keletą krioklių – tampa ypatingų smilkalų dalimi, miglos dama – tik ar tai kelias į sėkmę, ar tai išsivadavimas iš kančios, o gal kelionė pas savąjį Kacurą, gyvenimo esmę?

Dievai sukūrė tuštumą, skatindami žmones ją užpildyti. Ne būtis tvarko pasaulį, užpildo jį, o tuštuma, nesatis, trūkumas, netektis. Viskas yra niekas. Įvyko nesusipratimas, kai iš pat pradžių pamanyta, kad gyventi – tai ko nors įsikabinti, bet tai buvo netiesa, pasaulis buvo toks neapčiuopiamas, nenutveriamas, efemeriškas, kaip ir damos pėdsakas tarp dviejų miglų imperatoriaus sapne. p. 262

Prancūzų rašytojas D. Decoin (1945), galima sakyti, pasirinkęs romanaui įprastą meilės (gan erotiškos) istoriją keliauja:

• per Hejano laikotarpio istoriją – itin vargingą gyvenimą provincijoje, kur turėti pavalgyti ir nepatirti karių siautėjimo Mijukei atrodo didelė laimė.

Kaip ir šimtai tūkstančių japonių, ji brido juodą vargą, nematydama šviesios dienos, tačiau priešingai nei jos tėvai, kurie žuvo bandydami gelbėtis iš mirties per kareivių surengtas skerdynes, provincijos gubernatoriui sumaištavus prieš imperatoriaus valdžią, – maištas prasidėjo tuo pat metu, kai įvyko keli stiprūs žemės drebėjimai ir kruvini Gorjo piratų antpuoliai, – ji niekada nepatyrė kančių nei skaudžių lazdos smūgių, nei deginančių bizūno kirčių… p. 90

• iki septyniasdešimt aštuntojo penkiolikmečio imperatoriaus rūmų, kur diena įtempta ir sunki nuo raštų pasirašinėjimo, priėmimų

… kasmet atlaikyti daugiau nei šimtą apeigų, vadovauti tiekai pat ceremonijų, – tęsė Kusaabė, – kartais imperatorius iškelia svaigulio pokylį su upėmis sakės, šventais patiekalais ir šokėjomis – ir pats tikrina, kaip jam ruošiamasi, – kartais naujo ryžių derliaus proga jis vadovauja ankstyvųjų vaisių ragavimo komisijai ir užtrunka iki tigro valandos, kartais vertina talentus per poetų varžybas arba per kvepalų varžytuves, arba klausosi ilgėliausios metinės ataskaitos apie įvykdytas mirties bausmes, visiškai beprasmės ataskaitos, nes jau daugiau kaip šimtas metų niekas nėra nubaustas mirtimi – taip, tačiau tradicija yra tradicija, ar ne? p. 184);

• kaip bedugnę tvyrantį atotrūkį tarp rafinuoto turtingųjų gyvenimo ir paprastų žmonių (Mijukės natūralus kvapas pasirodo egzotiškesnis už visus išradingai sukurtus ir suderintus kvapiųjų medžiagų mišinius)

Amakusa Mijukė kvepia gyvybe, nuo jos dvelkia gyvybe pro visas kūno angas. <…> Amakusa Mijukė, atvykusi iš tolių toliausių, iš nežinomo Šimae kaimo, yra kaip tik toji Jo didenybės išsvajotoji debesų dama. p. 220

• papročius ( aristokratai vyrai ir moterys balino veidus ir dažė juodai dantis, moterys augindavo ilgus blizgančius plaukus, o rafinuotųjų formalioje aprangoje būdavo „dvylikos sluoksnių drabužis“. Kostiumus nulemdavo pareigybės ir metų laikai, o moterų drabužiai ypač sekė to mėnesio ar metų laiko gėlių spalvų kombinacijos sistemą.)

Jos veidas buvo nelabai raukšlėtas, o elegantišką jo blyškumą pabrėžė penkių susivilktų drabužių rudens spalvų dermė – sudžiūvusių lapų, slyvų, malachito, raudonai auksinė, tamsiai raudona… p. 155

• prietarus (sutepta vyro mirties ir nusižengusi tradicijai – Mijukė turėjo griežtai laikytis gedulo ir trisdešimt dienų nekelti kojos iš namų), o pažeidus šią taisyklę visas kaimas vengia ją sutikti, nors ji nešdama karpius šventyklų tvenkiniams aukojasi ir dėl kaimo: Kacuro kaip ypatingo žvejo dėka visas kaimas buvo atleistas nuo mokesčių.
• ceremonijas (karpių paleidimo į šventyklų tvenkinius “pagarba tradicijai reikalauja susikaupimo kiekvieną akimirką“ p. 185) ir stulbinančiai perteikta smilkalų kūrimo varžytuvių atmosfera, kai net, atrodo, pereinama iš žemiškosios dimensijos į kažin kokią paslaptingą ir svaiginančią transcendentinę, kaip sakoma sutroje “kur rūmai, namai, gatvės, net sodai ir valgiai – ne iš molio, medžio ar akmenų, o iš pačių švelniausių kvapų“. p. 194

Itin ryškūs ir individualizuoti veikėjai: Mijukė, Kacuras, Nasuga, du vyrai ir lyg gija tįstanti nuo vieno prie kito moteriška ištvermė ir dvasinė tvirtybė.

Kacuras – paprastas, na, kartu ir ypatingas, nes tiekė karpius šventyklų tvenkiniams, ir taip įgijo svarbaus žmogaus statusą kaime, o ir prieš aukštesnes prižiūrinčias tarnybas: svarbu, kad jis sugautų žuvį, laiku ir estetišką pristatytų numatytu laiku ir net pripratintų plaukioti ir gyventi tvenkiniuose, kur žiūrėdami į plaukiojančias žuvis šventikai medituodavo. Regis, apie šalia tekančią upę ir karpius jis žino viską, o tą viską pasidalija su Mijuke. Kacuras – moters pasaulis, kiek jis papasakoja grįžęs iš Hejano, tiek Mijukė ir turi savyje to pasaulio, kiek jis pasakoja apie žvejybą ar karpius, tiek Mijukė ir žino, o kai reikia pačiai pristatyti žuvis į miestą, pasirodo, kad žino ne tiek ir mažai: dalis Kacuro tarsi aidas įsikerojęs Mijukėje ir atliepia tartais žodžiais, judesiais, kvapais. Jis vis dar veda ir saugo jauną moterį, suteikia jai ryžto, ištvermės, netgi paprieštarauti didžiūnams.

Jis buvo ne iš smalsiųjų. Nemėgo nei klausinėti, nei būti klausinėjamas. Dažniausiai atsakydavo taip, kartais ne, bet pats niekada neklausinėdavo nei kur, nei kada, nei kodėl, nei kaip. Šiaip ar taip, vaikystėje tikriausiai buvo ne ką mažiau smalsus negu kiti to amžiaus vaikai, tačiau ilgainiui pamažu įsitikino, kad neverta žinoti daugiau nei dera, nes vis viena nieko neįmanoma pakeisti. Jo mintys tapo tokios pat nugludintos kaip akmenys Kusagavos žemupyje, tokios pat atsparios nuovargiui, nevilčiai, apatijai – jausmai kur kas greičiau sekina karpių žvejo jėgas nei vanduo, pamažu graužiantis puresnius upės krantus. p. 26

Nors dirbdamas itin sunkiai ir pelnydamas tik būtiniausius dalykus apsiginti nuo bado ir visiško skurdo – vertingiausias daiktas namuose įskilusi druskinė – jis lyg ir praaugęs savo aplinką (gal kad tenka karts nuo karto pamatyti pasaulio gabenant karpius ir susitinkant įvairius žmones) tiki savo jėgomis, o ne antgamtinėmis ar iš senų laikų paveldėtomis ištarmėmis.

Nėra jokių dėsnių, nei žibukų, nei žmonių, jokių, Mijuke, nei dėsnių, nei dievų, viską lemia atsitiktinumas, ir gerai, kad taip yra. p. 78

Nors ir turi žmoną, pagrindinis Kacuro tikslas – tinkamai atlikti darbą, būti pirmiausia žveju, o tik paskui vyru, šeimos nariu („jausmai kur kas greičiau sekina karpių žvejo jėgas nei vanduo, pamažu graužiantis puresnius upės krantus“. p. 26

Mijukė ypač vertinusi Kacurą kaip žmogų, nulėmusį jos gyvenimą (iš visiško skurdo perkėlusį į aukštesnį lygį – tik skurdo), praplėtusį pasakojimais akiratį, nepraranda nuovokos jam mirus ir netgi, galima sakyti, išdrįsta žengti drąsų žingsį – sulaužo tradiciją trisdešimt dienų mirus šeimos nariui neišeiti iš namų. Kad įvykdytų paskutinę Kacuro pareigą, ji gali savo kūną atiduoti kitam, pakelti įvairiausius sunkumus, gamtos sukeltus pavojus, o alkis ir šaltis – pastovus palydovas. Mijukė nors ir nuskurus, atsiduodanti vargo ir apsileidimo kvapais, bet ypatinga moteris: ne tik graži, – turinti kažką tokio, patraukusio esteto, savotiško filosofo imperatoriaus Tvenkinių ir Sodų valdytojo Nagusos dėmesį. Mijukė – natūralumo ir tikrovės simbolis, dirbtinai sukurtų, rafinuotai išpuoštų ir iškvėpintų rūmų aplinkoje Nagusai tai krenta į akis kaip savotiška, neatkartojama vertybė. Paprasta moteris iš kaimo tampa rišamąja ne tik  smilkalų kvapų dalimi, bet ir jungtimi tarp skirtingų pasaulių, absoliučiai kontrastingų – turtingo, puošnaus ir iš esmės dirbtinio ir skurdaus ir išgyvenimo instinktais paremto.

Mistiškas Sodo ir tvenkinių tarnybos vadovo Nagusos vaidmuo istorijoje, jo darbas lyg ir konkretus – prižiūrėti imperatoriaus sodus ir tvenkinius, bet kartu ir paslaptingas, o gal net konkrečiai nenusakomas: tokia tarnyba jau senokai panaikinta ir prijungta prie kitos, bet Nagusa su savo pareigomis vis sukasi, nurodinėja, o smilkalų varžytuvėse parodo ypatingus gebėjimus, meniškumą ir išmintį. Jis jautrus ir pastebi tai, kas kitiems visai neegzituoja, pvz. moterų seiles.

Nagusos priklausomybė neturėjo nieko erotiška. Tas ypatingas juslinis malonumas, kitiems, jo nuomone, galbūt ir nemalonus, jam nežadino jokio gašlumo, tačiau, nusitrynus jų pėdsakui, kai jų lengvas kvapas būdavo tik prisiminimas, jis jau žinodavo, kad akimirką buvo laimingas žmogus. p. 205

Nagusai kvapai ir jų išgavimas ne tik ypatingų ceremonijų dalis, bet tarsi magija magijoje, jis kalba apie tai kaip apie meno kūrinį, kurį išgauti prireikia ne tik daug žinojimo, bet ir intuicijos, patirties, gal net panašu į mistiką:

Auksas nedega, bet tirpsta esant aukštai temperatūrai, teka, srūva, driekia nėrinius, upių žiotis, miškus, o kas gali paneigti, kad jis taipgi skleidžia kvapą? Ką mes iš tikrųjų žinome apie kvapus? Sakome, kad kvepia arba smirda, ir tuo apsiribojame. Apskritai apie kvepėjimą ir dvokimą žinome ne ką daugiau nei apie gėrį ir blogį. Pereiname per gyvenimą liuoksėdami nuo vieno nežinojimo prie kito. Rupūžės, Acuhitai, mes – rupūžės. O dabar klausyk: kai pagaminsi lenkto liepto ir abiejų miglų smilkalus, – ypač žiūrėk, kad tos miglos skirtųsi viena nuo kitos, Jo didenybė kalbėjo apie jas skirtingu tonu. p. 210

Persipina išgyvenimo instinktai, paslaptys ir mistika, budistinė filosofija, taigi knygą sąlyginai galima skirti į dvi dalis – kūniškąją ir dvasingąją, o abi suteka į mistinę tuštumą: žemės drebėjimas sunaikina ne tik veikėjus, bet dabartį ir praeitį.

Mijukei nereikėjo kreiptis į vieną tų mokslinčių, kurių knibždėte knibždėjo Hejane, vaivorykščių, saulės užtemimų, kapų su vaiduokliais ir žemės drebėjimų specialistų, – ji pati suprato, kad kaimą sunaikino žemės drebėjimas, palaidojęs trobas, daržines, nuniokojęs laukus ir nuo žemės paviršiaus nušlavęs ne tik gyvybės pėdsakus, o ir prisiminimus, kokius kraštas dar būtų galėjęs išsaugoti. p. 253

Vertinimas: 4,5/ 5