Fanatizmo ir sveiko proto kova

Donoghue, Emma. Stebuklas: romanas/ E. Donoghue; iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė–Bernotienė – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 227 p.

E. Donoghue (1969) žinoma airių kanadiečių pjesių, scenarijų, novelių, romanų autorė, literatūros istorikė, 2010 m. “Kambarys“ nominuotas Bookerio premijai. “Stebuklas“ (2016) pateko į tokių literatūros premijų kaip „Giller Prize“ ir „Shirley Jackson Award“ trumpuosius sąrašus ir akimirksniu tapo tarptautiniu bestseleriu. Romanas išleistas daugiau kaip 20 šalių. 

Airiška senoviška istorija apie devyniolikto a. antros pusės nutikimą kaimo bendruomenėje prietarais ir religiniu fanatizmu apsėstoje šeimoje. Fėjos, žmogeliukai, kuriems nakčiai tarnaitė pripila pieno, nešiojasi duonos kriaukšlę, kad juos atbaidytų, o mušdama sviestą kalba burtažodžius, kitaip jokio sviesto nebus, dažnai paminimos gudobelės su kaspinais apraišiotomis šakomis – labai primena australų rašytojos romaną „Gerieji žmonės“, tik gal anoji blykčioja didesniu nuožmumo atspalviu. Ten šeimoje invalidas vaikas, kaimo nuomone, sukeistas fėjų, kankinamas ekstremaliais ritualais – nardina į šaltą upės vandenį, kad atvirstų į savąją, normalią būseną. Čia gi stebuklinga mergaitė, mintanti vien dangiška mana jau keturis mėnesius, įmanomybę argumentuojanti biblijos pasakymu: „Izraeliečiai valgė maną keturiasdešimt metų“ p. 70. Orientuojamasi į religinę plotmę, nors… iš šono vienas kitas užsimena ir apie fėjų burtus.

Jei ją jei ją primuštum ar net kirstum ugnimi – Bernas nejaukiai taikliai pamėgdžiojo vieną tarną, – ką gi, tuomet ji išlėktų, iš kur atlėkusi. p. 102

Kaip bebūtų keista, kartais neįtikimi dalykai, pasirodo, kažkada vis dėlto egzistavę: badaujančių mergaičių atvejai užfiksuoti Europoje ir Šiaurės Amerikoje nuo 16 iki 20 a.

Paradoksalu, kad Airijoje neseniai dėl bulvių nederliaus ir maro patyrus ilgą ir sunkų, per kurį mirė daug žmonių, badmetį, žinant, ką reiškia neturėti maisto, sugalvojamas savanoriškas badavimas apskrita. Taigi tokiame istoriniame fone atrodo dar labiau drastiškas, o gal iš tikrųjų, susivėlus mintims, panašu į stebuklą. Vos pradėjus skaityti kirba ir klausimas, kaip gi bus išrišta ši komplikuota beveik mistinė situacija, kur autorė nuves, kad istorija išliktų ir įtikima, ir mistiška, o svarbiausia literatūriškai patraukli.

Kvalifikuota slaugė Elezibeta (Libė) atvyksta į Airiją, gavusi užduotį iš vietos gyventojų sudaryto komiteto stebėti jau keturis mėnesius badaujančią vienuolikametę Aną: ar šioji tikrai nieko nevalgo, tiksliau sakant, ar jų kaime vyksta visų akivaizdoje Dievo stebuklas, įkūnytas į mažąją mergaitę. Moteris nusiteikusi gan agresyviai – per pirmas dienas atskleisti apgavystę – į tokius sapaliojimus, kaip stebuklus, žiūrinti ypač skeptiškai: motina ar tarnaitė, irgi giminaitė, Anos pusseserė, duoda maisto ar kur nors padeda dukros kambaryje, kad toji slaptai pavalgytų.

Kvalifikuota slaugė atlieka pareigas kvalifikuotai, nesileisdama į niekuo dėtas kalbas ir juolab jausmus, aišku, kiek įmanoma specifinių namų sąlygomis: kūrenama durpėmis, katilas aprūkęs ir įkištas į ugnį, o maistas, nors jo, rodos, ir netrūksta atsiduoda durpėmis ir dūmais; visi šeimos nariai kaip užsukti kalba apie Dievą ir gyvą stebuklą Aną. Ji skrupulingai išmatuoja mergaitės kūną, apžiūri liežuvį, pilvą, pabrankas kojose ir rankose, suskaičiuoja pulsą, įkvėpimus per minutę, viską sąžiningai surašo į dienoraštį, kad galėtų savo stebėjimus pagrįsti faktais, ne tik žodžiais nupasakoti. Profesionalios slaugės nuomone, netgi išankstine, nemačius jai priskirtos mergaitės – tai gryna apgaulė, vaidyba, siekiant savanaudiškų tikslų: dėžutė aukoms, kur gausiai lankantieji meta pinigėlius, o bendras kaimo (ypač kunigo) tikslas, – paskelbti mažąją Aną šventąja ir taip padaryti vietovę žinoma ir lankoma.

Vidinis protagonistės Libės konfliktas prasideda susidūrus su airių žurnalistu Bernu, pasirodo, turinčiu didesnę gyvenimo patirtį, mačiusiu, kaip atrodo išsekę, bado nualinti vaikai, ir Ana jam tiesiog mirštantis vaikelis, kurį reikia ne stebėti, bet gelbėti. Išsipūtęs pilvas, sutinę kojos, rankos, dvokas iš burnos – ne sveikatos, juolab stebuklo, o mirties apraiškos.

Kai kurie miršta iš bado greitai, kiti lėtai – atsakė Bernas. – Kai miršta lėtai, išpampsta, bet tai ne vanduo, ten nieko nėra <…>. Ta krypuojanti eisena, tie baisūs pūkai ant veido. O ar tamsta užuodei, koks burnos kvapas. p. 140

Libę nerimas vis labiau apima žiūrint į mergaitės slenkančius plaukus, ją kaustantį silpnumą, o nesiliaujančios kalbos apie atpirkimą, nuodėmę, kaltę ir kenčiantį vieną už du mirusį brolį Patą jai sukelia ir užuojautą, ir pyktį: kaip gali artimiausi žmonės, motina, tėvas, stumti savo vienintelį vaiką į mirties glėbį?

Libė susigūžė. Taigi ši švelniaskruostė mergytė – ne priešas, ne užkietėjusi kalinė. Tik mergaitė, įsukta kažkokio kliedesio, žengianti artyn skardžio krašto ir pati to nežinanti. p. 89

Žurnalisto Berno vyriškas žavesys ir taiklūs žodžiai geba paversti Libę iš slaugės tiesiog užjaučiančiu žmogumi, o pamažu ir motina, netgi moterimi, kurią pabučiavimas nukrečia lyg žaibas. Skleidžiasi skaudi iš paviršiaus šaltos ir bejausmės Libės gyvenimo istorija: palaidojusi dukrelę, palikta vyro, niekinama sesers, išvažiavo, tiksliau pabėgo gyventi kuo toliau nuo savo šeimos, kad galėtų tiesiog išlikti ir dirbti.

Keičiantis Libei keičiasi ir santykiai su mergaitės tėvais, o ir su pačia badaujančia. Pagrindinis išorinis konfliktas – tarp slaugės netikėjimo („tikiu tuo ką matau. Bandymais ir klaidomis. Mokslu.“) ir O Donelų fanatiško religingumo.

Pasiryžusi būti pavyzdinga, į jokius kompromisus neinančia slauge, suvokusi tikrąją padėtį, negali neatlikti pagrindinės – žmogiškumo pareigos: gelbėti mergaitę nuo mirties.

Apgaudinėk mane, slapukauk, svarbu, valgyk. p. 161

Mergaitės gyvybė tampa atsakomybe ne tik prieš Dievą, prieš save, kaip paaiškėja vėliau mato jos išgelbėjime ir savo laimę: naujos dukros atradimą, ne buitinis, bet savotiškas gyvenimo atsitiktinumo lemtas sukeitimas.

Galutinai suvokusi šeimos elgesio priežastį (būdama įžvalgi Libė jau iš pat pradžių kaip pagrindinį klausimą kėlusi ne kas vyksta, bet kodėl), stengiasi pelnyti mergaitės pasitikėjimą ir išgauti, kas gi darosi toje vaikiškoje (fanatiškai sureligintoje) galvoje.

Norėjo palikti kūną, nusimesti jį lyg seną paltą. Išsinerti iš raukšlėtos odos, vardo, sužeistos istorijos, visa tai pamesti.

Knyga sudomina siužetu, nors svarbų vaidmenį atlieka ir erdvėlaikio detalės žmonių elgsenai motyvuoti ir, kas svarbiausia, ne tik konstatuojama viena ar kita reiškinio pusė, bet bandoma rasti atsakymą į klausimą kodėl. Kodėl motina taip pavojingai kankina savo dukrą? Kodėl vienuolikametė mergaitė jaučiasi kalta ir nenori gyventi?

Na, siužeto posūkis ir baigtis tikrai netikėta – iškeliama dar viena tema, tiesa, paliesta, bet neišrutuliota: vaikų seksualinio artumo, brolio sesers seksualiniai ryšiai ir jų įtaka psichikai bei religinei sąmonei – gal ne tiek tipiška nuotykių ir serialų išrišimams – gėris ir tiesa triumfuoja – pagal slogų ir, atrodo, beviltiškai užprogramuotą šeimos paveikslą ir požiūrį į mergaitę kaip atpirkimo auką, o ir šventąją – pasikartosiu, netikėta ir atsakymu į pagrindinį klausimą kodėl ir ne mergaitės, bet protagonistės žmogiškosios Libės atgimimu, empatijos kaip esminės savybės iškerojimu.

Vis dėlto emociškai malonu, kai vaikas, cha, literatūrinis vaikas, išgelbstimas, o ir kiti tampa laimingesni, pergalė proto pusėje, o ne tamsaus užsispyrimo. Bet… realistinis pasakojimas išvirsta į popsinį nuotykinį – pagrobti mergaitę, sukelti gaisrą – pasakos žanrą. Kita vertus, juk ne memuarai, o fiction kūrinys, kur įmanoma viskas.

Įdomiausia ne badaujančios mergaitės ar atbundančios auklės – žmogaus – moters linija, bet religijos ir sveiko proto santykio kitimas palaipsniui stiprėjančia įtampa pasiekiantis kulminaciją ir tarsi savaime sukeliantis liepsną – problemos sprendimą, išlaisvinant ir kiekvieno veikėjo išpildant norus, gaunant, ko ir norėjo, netgi motina: „Kai neteko Anos, galbūt ji įstengs mylėti be pastangų. Priešingai negu gyva dukrelė, mirusi – be priekaištų“. p. 201

Vertinimas: 4/ 5