Nugent, Liz. Išnarplioti Oliverį: romanas/ L. Nugent; iš anglų kalbos vertė Marija Bogušytė. – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – p. 191

Šleivas gyvenimas

Romanas pradedamas nuo esminio lūžio protagonisto Oliverio gyvenime, kaip bebūtų keista, nustebinusio ir jį patį: „tokie dalykai būdingesni šeštajam praeito amžiaus dešimtmečiui, kai vyras girtas grįždavo iš baro pas apsileidusią žmoną“ ir pakeldavo kumštį. Bet tai nutiko 2011–aisiais, kai smurtas šeimoje nebetoleruojamas.

Liz Nugent (1967) telezijos ir radijo novelių scenaristė, „Išnarplioti Oliverį“ – pirmoji jos knyga, pasirodžiusi 2014 metais, atsidūrusi, kaip vėliau ir kitos dvi knygos: „Lying In Wait“ (2017), „Skin Deep“(2018) bestselerių sąraše ir pelniusios įvairius airių literatūros apdovanojimus.“

Siužetas suregztas išradingai ir skaitytojas vedžiojamas mįslingais pasakojimo labirintais veik iki pat pabaigos: praeities įvykiai Prancūzijoje vykusiai supinti su veikėjų gyvenamuoju laiku Airijoje ir detektyvinė atomazga nors ir serialams būdinga, bet pakankamai įtikinama. Jeigu perpasakoti siužetą paprastai, linijiniu būdu, jis tikrai neatrodys nei originalus, nei kuo nors stebinantis. Protagonistas Oliveris užaugęs be tėvo, nors tėvo ir jo šeimos gyvenimą nuolat stebėjęs pro vienuolyno mokyklos langą, jaučia nuoskaudą, pavydą ir nepilnavertiškumą. Atrodo, kad jam pavyko užglaistyti patirtas psichologines traumas, susitvarkyti šeiminį gyvenimą, turėti moterų, net tapti garsiu vaikų rašytoju, vis dėlto, kas slypi po patrauklaus vyriškio, malonaus ir talentingo žmogaus išore, nežino nė pats Oliveris. Mušdamas žmoną nejaučia nei gailesčio, nei sveiko proto stop. Išaiškintas paralelinis gyvenimas: plagijuoti kūriniai, meilužės – jį verčia elgtis kaip žvėrį, tiesiog pulti ir naikinti. Nors į savanaudiškumą ir beempatį būvį linkęs Oliverio charakteris nesusiformavo staiga: artimieji ir draugai tiesiog nenorėjo jo vertinti neigiamai ir matė pirmiausia tai, ką stengėsi prakišti jiems į akis. Netoleravimas silpnapročio žmonos Elis brolio Judžino, jo uždarymas spec. įstaigoje, nepaisant, kad seseriai buvo skaudu su juo skirtis; neapykanta seniems žmonėms; draugų neturėjimas, „nes jie primena tau tavo silpnybes“. Oliveriui tarsi neegzistuoja nuoširdumas ir paprastas be kaukės gyvenimas. „Valdžiausi visą gyvenimą nuo aštuoniolikos, o netekti savitvardos man reiškė, kad susimoviau.“ p. 13

Nuo vaikystės kaupęs kartėlį, pyktį, pagiežą, atėjus akistatai su tiesa, jis pratrūksta be stabdžių – iššifravus, kad po garsaus rašytojo vardu teslypi apsišaukėlis, vagis, ištvirkėlis ir netgi žmogžudys, jo visas susikurtas inteligentiško žmogaus imidžas išgaruoja. Lieka naikintojas, griovėjas. Jaunystėje susiformavęs aiškų tikslą: „norint pasiekti savo, teks sukurti save iš naujo“, o pagal tai rinkęsis ir draugiją. Kita vertus, žiūrint iš dabartinio polinkio prasisiekti, kai visos priemonės geros planui įgyvendinti – Oliveris pademonstruoja Ostapo Benderio gabumus ir ne vieną sėkmingą ėjimą, gyvenime, ko gero, pelnytų ir nemažai laurų, o ne tik inkvizicijos liepsnas, taigi knygoje gan ryški ir gėrio blogio pozicija, aišku, ir didaktinė elementari baigtis – su melu toli nenueisi.

Kūrinio savitumas slypi nekasdienėje (nors tikrai ir neretai sutinkamoje) romano kompozicijoje: pasakojama iš visos plejados (Oliverio, Barnio, Maiklo, Veronik, Stenlio, silpnapročio Judžino, brolio Filipo, gal net per daug, nes iš pradžių sunku atsekti ryšius ir ką kuris veikėjas porina) veikėjų pozicijų, taip praplečiant patį siužetą, įvedant šalutinių temų – ne tik, vaiko, augusio be tėvo, brendimo istorija – į tą patį asmenį pažvelgiant iš skirtingų pozicijų ir tarsi pagilinant žmogaus pažinimo erdves, vis tiek esmę paliekant uždengtą šešėliais. Keliamas ir amžinas klausimas – kiek artimiausi žmonės pažinūs. Nors Oliverio žmonos Elis paveikslas – dailininkės, gan nuolankios ir empatiškos moters – vienpusiškas: aklai įsimylėjusi vyrą, paklūsta jo reikalavimams: atiduoti brolį į spec. įstaigą, o ir neįtaria jo turint kitų moterų arba lengvai su tuo susitaikanti, tikinti jo talentu ir nepaprastumu. Per  Maiklo istoriją skleidžiasi turbūt per amžius amžina homoseksualaus žmogaus problema gyventi savo prigimtinį gyvenimą, o Airijoje homoseksualumas dekriminalizuotas tik 1993–iaisiais. Tuo laiku (1973–1974) Airijoje sudėtingas ir rasių klausimas, taigi Loros gyvenimo beviltiškumu tampa ne tik prarasta Oliverio meilė, bet ir gimusi tamsiaodė, jai pačiai visiškai neaišku iš kur, dukra.

Lora nerimo labiau nei bet kada, mat netekėjusiai merginai parsivežti namo, į Airiją, kūdikį jau būtų drąsus žingsnis, o parsivežus juodaodį kūdikį kiltų didžiulis skandalas. Prancūzija net ir 1974–aisiais buvo gana daugiakultūrė šalis dėl turėtų kolonijų, nors labiau didesniuose miestuose, o Airijoje, kiek žinau, tais laikais etninių mažumų beveik nebuvo. p. 141

Prancūzės Veronik pasakojime iškyla šiek tiek ir istorijos, jos tėvo sąsaja karo metais su gelbėtais žydais, jo kūrybiškumas pasakojant istorijas anūkui, o ir atvira širdis svetimšaliui, meilės ištroškusiam Oliveriui.

Svarbi romane tėvo ir sūnaus tema: geidžiamas ir iš tolo stebimas tėvas ne tik kad nepasiekiamas, bet savo sūnui parodo ir žiaurumo – jo nepasiima nė šventėms, nesupažindina su broliu Filipu, tarsi išbraukia ne tik iš šeimos, bet nelaiko ir žmogumi. Oliveris sužino, na, netiksliai, maždaug, motinos istoriją: būdamas misionieriumi Afrikoje jo tėvas dvasininkas susidėjo su vietine tamsiaode moterimi, ar tamsus vaiko gymis ir tampa atstūmimo priežastimi? Autorius į klausimą kodėl vienoje ar kitoje vietoje palieka atsakyti pačiam skaitytojui: kodėl Oliveris nenori turėti vaikų (gal kad jie gali gimti tamsiaodžiais?); kodėl Oliveris akimirksniu pamilsta svetimą vaiką ir jo senelį lyg savo tėvą? Kas slypi vaikystėje stipriai įskaudinto žmogaus pasąmonėje? Monstras ar nesusivokėlis? Duoti kitiems, ko pats negavo ar atkartoti, tik dar pastiprinant, jam tėvo suteiktas nuoskaudas? Pačiam nepažįstami genai ar nuo vaikystės kerojusi nemeilė žmonėms veda Oliverį be sąžinės kompromisų į šlovės ir apsimetėlio gyvenimą? Turbūt skaitytojas nuspręs pagal savo patirtį ir požiūrį į pasaulį. Bet viena aišku, asmuo negavęs meilės ir nesuvokiantis empatijos svarbos, įskaudins kitus ir sugriaus savo gyvenimą, be skrupulų naudodamasis kitų geranoriškumu ar net jausmais, sakoma protagonisto pavyzdžiu.

Oliveris buvo tikras nervų kamuolys, ir aš iš karto supratau kodėl. Laukė tėvo. Tas baikštus berniukas, kurį prisimenu iš mokyklos laikų, beviltiškai trokštantis padaryti įspūdį, niekur nedingo. Priimant žmonių sveikinimus ir skaitant knygos ištraukas, Oliverio akys nuolat lakstė durų link. Galiausiai paklausiau, ar laukia tėvo. p. 75

Oliveris nerealizuotas vaikas, kuriam reikia tėvo, ir neišsipildęs tėvas, kuriuo būti, ko gero, neleidžia jame slypinti baimė, o gal nežinojimas, koks turi būti tėvas.

Galbūt dviveidiškumą ar dvilypę gėrio – blogio sampratą Oliveris irgi paveldėjęs iš tėvo kaip normalaus gyvenimo paradigmą: jį ištinka šokas sužinojus, kad su kitu sūnumi Filipu tas pats žmogus buvęs meilus, geras ir rūpestingas – blogio gėrio sąvokos visiškai supainiojamos ir pasidaro neaiškios. Tas pats asmuo ir demonas, ir angelas, priklauso, kaip jis paskirsto jį supančius žmones ir reiškinius, ir kaip pats nusprendžia elgtis. Juk tėvas nebuvo iš prigimties bejautris ir egoistas ar smurtautojas, jis tiesiog rūšiavo, pagal savo vertybių barometrą dalino save.

Kita vertus, kas betūnotų Oliverio genuose ir vaikystės nuoskaudose, jis neturi gyvenimo įgūdžių: nori lyg ir gero, bet neapskaičiavęs veiksmų, gauna priešingą rezultatą. Pačioje jaunystėje stengėsi tapti, kaip pats sako, geru žmogumi; padegdamas Veronik namus, geidė tapti didvyriu – tėvu ir sūnumi tuo pačiu – ne žudiku. Bet jis ir negeba ar nenori žvelgti plačiau, paisydamas tik savo fantazijų – įsimylėjęs naująją prancūzų šeimą, pamiršta ir atstumia mylėtą merginą Lorą, privesdamas ją iki savižudybės – nesėkmės, kaltė, neišsipildžiusios ambicijos jį sukausto vos ne dešimtmetį, kol ateina nesveika savivoka, kad svetimos, prancūzo, kurio Oliveris geidė kaip tėvo, pasakos priklauso ir jam, nes jis save įrašė į tos šeimos sudėtį, taigi pats lyg ir nemato jokio nusikaltimo spausdinti jas kaip savo.

Taigi ar Oliveris gyveno savo gyvenimą ar tik sukurtą nesveikos psichikos savo antrininko, kuris darė viską, kad įgyvendintų kilusias ambicijas: turėti šeimą, išgarsėti, praturtėti, o griūvant susikurtai netikrai tikrovei – vienas iš jų (kuris?) išvirto monstru?

Supratau kai ką, ko nepastebėjau pastaruosius trisdešimt metų. Nereikia mylėti žmogaus. Galima mylėti žmogaus idėją. Galima jį idealizuoti ir paversti tokiu, kokio reikia. Elis mylėjo žmogų, kuriuo mane laikė. Vienaip ar kitaip sugebėjau pražudyti visus, kurie mane mylėjo. p. 177

Nė vienas žmogus nėra nei geras, nei blogas, tik paklusęs priimtoms socialinėms nuostatoms, stengiasi gyventi pagal jau patikrintą taisyklių rinkinį, bet nebūtinai kas normalu vienoje bendruomenėje, bus sutikta palankiai, o ne kaip nukrypimas ar galbūt net nusikaltimas kitoje aplinkoje: imkime kad ir Afrikos genčių, o ir indėnų, nereikia nė to: jeigu kas nors suvalgytų šunį pas mus, turbūt tai būtų netgi ne sensacija, o nežinia kas, kai Kinijoje norma. Taip ir kiekvienas turi kelis savuosius aš, visiškai nuoširdaus žmogaus turbūt nesurasime, o jeigu toks pasirodys, jis tiesiog bus eliminuotas kaip keistuolis: prisitaikome prie aplinkos, taisyklių, statuso, užsidedame, gal net susiformuojame kelis veidus ir jais puikiai manipuliuojame: vienokie darbe, kitokie svečiuose, vienokie su tėvais, kitokie su draugais, o patekę ne į savo aplinkos kompaniją, tuoj prisidengsime ir ne savo įprasta kalba.

Taigi, ir Oliveris manipuliuoja kaip sugeba, bet užaugęs ne šeimoje, tiesiog nejaučia ir nežino ribų, kiek iš tikrųjų galima žaisti. Praradęs ne tik susikurtą ar pasivogtą statusą, jis nepraranda gebėjimo ir noro toliau fantazuoti ir apsimetinėti. Netgi psichiatrinėje.

Čia ne beprotnamis, čia liūdnamis. Visi jo gyventojai įvykdė nusikaltimus, prie kurių juos neva privedė beprotybė. Aš jaučiuosi čia patekęs per apgavystę, bet apgavystė man nieko nauja. Beveik visas mano gyvenimas – vienokia ar kitokia apgaulė. Neprivalau bendrauti su kitais, todėl daugiausia laiko praleidžiu vienas. p. 183

Iki galo išlieka su savo baisiausiomis paslaptimis ir net džiaugiasi, kad geba ir toliau meluoti: beprotnamyje išigindamas tėvystės jį aplankiusiai dukrai, net psichoanalitikui neprisipažindamas apie Veronik namų padegimą. Ir melą trakduodamas kaip gėrį:

Ir taip daug gyvenimų sugrioviau. Tiesos jai geriau nežinoti. Pagaliau saugodamas paslaptį aš savimi didžiuojuosi. Bandymas ją apsaugoti – nesavanaudiškas geras darbas. Stengiuosi būti geras. p. 189

“Išnarplioti Oliverį“  reiškia ne tik perskaityti detektyvine intriga, psichologiniais kazusais, tragedijomis ir dramomis prisotdrintą kūrinį, bet ir dalyvauti tiesiogine prasme Oliverio likimo ir charakterio išnarpliojime, atsakant į klausimą kodėl. Nes kaip bemėginsime atrasti blogio šaknis ir paaiškinti žmogaus poelgius, vis dėlto vieno ir tikslaus kaip kirviu nukirsto atsakymo nerasime: juk jis žmogus, tose pačiose sąlygose augęs ir tuos pačius išgyvenimus patyręs kitas asmuo juk nepasielgtų visiškai taip pat.

Vertinimas: 4/ 5