Moterų ir šulinių gelmė

Černiauskaitė, Laura Sintija. Šulinys: mažasis romanas/ L. S. Černiauskaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 191 p.

Skaitant „Šulinį“ aplinkui besisukinėjantis pradinukas paklausė: apie kokį šulinį skaitai? Kookį? Šulinys ir yra šulinys. Tas, kur gatvėj su dangčiu? Kanalizacijos? Aha, makteli galva. O kokie dar būna, jau dabar jis stebisi.

Iš tikrųjų kokias asociacijas gali sukelti pavadinimas „Šulinys“? Pirmiausia su praeitimi, kur šulinio vanduo ir gaivina, ir netgi apibrėžia sodybos vertę: namai be vandens menkos vertės; su šių dienų suvargusiu, skurdo ir kažkokio kažko iškamuotu kaimu, kur šuliniais naudojasi neturintys pinigų nei vandentiekiui, nei juolab gręžiniui; miesto vaikams – kanalizacijos šuliniai su metaliniais dangčiais; būsimoms kartoms turbūt šis žodis jau nereikš to, kas buvo įprasta, nes jei nematęs daikto ar reiškinio, vargu ar sieji ir kalboje egzistavusią reikšmę. Taip, šulinys kelia ne tik gyvybines išlikimo asociacijas, tai pavojaus, paslapties ir ypatingo atsargumo reikalaujantis įrenginys: jei kas įkrito į šulinį ar ištiko nelaimė kasant, valant – lemtis tojo skamba baugiai; turbūt ne vieną kaime augusį vaiką, norėdami apsaugoti, suaugę gąsdino laumėmis, raganomis ir visokiomis kitokiomis gelmėje tūnančiomis pabaisomis.

Manau, kad ir L. S. Černiauskaitės „Šulinį“ skirtingų kartų atstovai perskaitys skirtingai.

Romanas (mažasis romanas) „Šulinys“ – kelių kartų lemtį pažymėjusi paslaptimis tamsioji gelmė, kurios dugną pasiekus arba prarandi gyvenimą, arba atgimsti kitoje dimensijoje: įvykdžiusi spontanišką nusikaltimą, moteris tampa tarsi šventąja.

Perskaičiau šį kūrinį gana seniai, bandžiau aprašyti, na, tiesiog nesirašė, versdama po kiek laiko, veik iš naujo perskaičiau ir vėl žavėjausi nepaprasta įtaiga ir emociniu užtaisu… Užverčiau, praėjo kiek laiko ir „Šulinio“ nebeliko manyje. Kodėl? Negaliu atsakyti. Gal… itin stipriai autorės žodis veikia į emociją, bet ta emocija nedirginama ima ir išsimaino į kitą, gal net priešingą – proto protestą – na, kodėl tuos veikėjus per kelias kartas plakė ir suplakė, kol pagaliau išgavo, tipo, laimingą porą, na, protui atrodo, kad emocijos nukrypo į pasakos žanrą ir kažkur, kaip ir daugelis pasakų, išvirto į miglą. O gal ir ne. Gal tiesiog trumpa atmintis, nors vėl paėmusi knygą, tik jau nepradėsiu, prisiekiu sau, vėl skaitinėti pribraukymų, nes perskaitysiu dar kartą ir dar kartą atidėsiu vėlesniam aprašymui. Atmintis veik tiksliai ir smulkmeniškai fiksuoja pirmąją dalį: atrodo, tai stipriau už tikrovę: moteris ištroškusi meilės, o nuo to troškulio praradusi realybės ir vertybių nuovoką; mergaitė gaudanti suaugusių žodžius ir nuotaikas ir intuityviai tarsi antena fiksuojanti aplinkinio pasaulio virpesius: nelaimės nuojautas ir baimes; besiblaškantis stiprus/silpnas vyriškis, nežinantis, kaip meile dalintis; ir, aišku, vien iš detalių apibrėžtu erdvėlaikiu: nereikia daug, mokykla kaime nusako tą metą, kai dar kaime buvo vaikų ir mokyklų nors ir tarybiniais laikais.

Skaitant pirmąją dalį (ir vėl) nepalioviau mintijusi – emocijomis, vien emocijomis parašytas kūrinys. Net ne žodžiais. Nors sakinys nepriekaištingas, bet jis – raudos segmentas, ne kasdienio gyvenimo. Mažybiniai žodelyčiai: liepžėdėliai, dienos judesiukai, sniego miltukai, kolūkio traktoriukas… nukelia ne tik į vaikišką pasaulį, bet į perspaustą beprotybe atsiduodantį supervaikų ir supermamų, supernemamų, supermeilės, ir supernemeilės erdvę. Ir akivaizdus visuotinai išgarsintos realybės – vaikas šuliny – panaudojimas. Net menininko fantazija, ko gero, per menka, o gal ir prietaringai atsargi, kad sugalvotų tokią nesąmonę: įmesti savo vaiką į šulinį. Taip, realybė baisiems dalykams galingesnė negu vaizduotė.

Vaiko pasaulis ir nuojautos pirmoje dalyje itin įtaigios ir perteiktos atskleidžiant pasimetusios ir bandančios suvokti, kas vyksta aplinkui, suaugusiųjų gyvenime, mergaitės trapumas, bet kartu tai ir tikras, neužterštas balastinių minčių ir žodžių, santykis su aplinka ir pats matymas.

Nujautei, kad iš tiesių spintelės yra kur kas daugiau, negu gali matyti; kad visi daiktai ir žmonės savo kūnuose tik užsibaigia, o prasideda ten, kur viskas sukuriama paslaptingos, neregimos, į pasaulį alsuojančios paslapties. Joje glūdėjo visos priežastys, visi atsakymai, ant jos laikėsi visa, kas yra, ir tu pati, ir jūsų troba, ir tėtukas su mama. p. 30

Apibūdinti veikėjus kaip įprasta kalbant apie kūrinius gan sudėtinga: jie kraštutinėse situacijose, norisi sakyti, kad tai situacijų romanas, o ne charakterių. Judita: motina, mokytoja, trokštanti meilės labiau negu realybė gali duoti.

O gal man trūksta ne jo, bet savęs? Gal jis pasiglemžė svarbią mano dalelę, todėl ir jaučiuosi nepilna, kraustausi iš proto, pamažu mirštu. p. 21

Judita nusikaltėlė ir Judita šventoji: ne tik auginanti savo invalidą vaiką, bet dar ir visą būrį svetimų (na, atpirkimui dorybių nepagailėta, kas, deja, irgi atrodo kaip Pelenės variantas, kita vertus, norom nenorom mintiju, jeigu autorė būtų koncentravusis ne į kiekybę (pagalvokit, kiek ji užaugino svetimų vaikų), bet į emocinį vienatvės ir skausmo gylį (argi auginti nesveiką vaiką mažai?) būtų ne tik įtikinamiau, bet ir psichologiškai galimybė išvystyti tikrai įdomų ir galėjusį tapti individualiu moters charakterį, galbūt ne dostojevskiškos kančios nešėjos, bet veiklios ar dar kokios šiuolaikinės, gebančios prisikelti ir eiti veikėjos, o gal atvirkščiai.

„Šulinį‘ galima apibūdinti kaip realistinio ir maginio žanro samplaiką: neretai motyvai ir pagrįstis lyg ir neturi nieko bendro su veikėjų elgesiu. Kita vertus, taip paliekama erdvė pačiam skaitytojui spręsti ir ieškoti tarp vykstančių gyvenimų sąsajų priežastinių reikšmių. Nors kiekvienoje dalyje skirtingas erdvėlaikis, bet veikia, regis, ne kiti veikėjai (giminės atžalos), bet tų pačių individų karmos užtarnautos esybės. Pagal formulę: ką nusipelnai, tą ir gauni. Arba blaškosi tos pačios moters kraštutinai prieštaringos savastys: pavydo kamuojama, dostojevskiškos pasijos persmelkta moteris; pagaliau atsivertusioji; kita veikėja nuo intuityvios baimės persmelktos mergaitės irgi beveik šventosios: palieka savus vaikus be priežiūros, kad pagelbėtų kaimynei, savuosius vaikus auklėja irgi kaip pavyzdinė motina, taip dažnai vartojama vandens simbolika vis dėlto archeatipiška ir sktaitant neatrodo nei stipri, nei įtikima – per daug dažna literatūroje, kad būtų paveiki. Apie trečiosios dalies – ateities, karmiškai jau išlaisvintų merginos ir vyriškio charakterius nesinori kalbėti… kažkaip. Nors, ką žinau, tie ateities, net romane pranašavimai daugiau sapno nei žemiškosios patirties šneka.

Moteris gana senoviška: be vyro, be vaiko ji tarsi negali egzistuoti ar, galima sakyti, atėjusi iš lietuvių klasikos, kaip atskiros asmenybės jos netgi nėra. Vyrai – antraeiliai veikėjai, irgi nesuvokę savos tapatybės, bet jie – kas po galais dvidešimto, dvidešimt pirmo amžiaus moteriai jie yra – kraujagyslės, stuburas, galva ar… širdis akivaizdžiai ne, kas L. S. Černiauskaitės moteriai trukdo išsilaisvinti, pirmiausia iš savo tradiciškumo – kaimiška prigimtis? – tapti oria ir tiesiog žmogumi, o ne tik kieno nors moterimi, motina? Likimas, Dievas? O gal ji vis dar praeities, o ne dabarties, juolab ateities esybė? Kita vertus, autorės ištikimybė savo rašymo stiliui, nesiblaškymas pagal madas, ištikimybė savoms temoms yra jos stiprybė. Ir, aišku, ko ko originalių ir nuostabaus grožio metaforų „Šulinyje“ kaip ir visoje L. S. Černiauskaitės kūryboje su kaupu – jau vien dėl to verta skaityti ir gėrėtis.

Vertinimas: 4/ 5