Tarp mokslo ir fantazijų

Patchett, Ana. Nuostaba: romanas/ A. Patchett; iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 318 p.

Pradėjusi skaityti šią knygą tikėjausi… ko galima tikėtis skaičius „Vieninguosius“? Subtilaus, bet kartu ir paprasto siužeto; įvairiapusių veikėjų: jau jau susidarai apie kurį nors vienokią nuomonę, staiga autorė geba natūraliai ir įtikinamai pasukti veiksmą, kad tas pats veikėjas atsiduria kitoje šviesoje, ir traktuoti jo įprastais matais: geras, blogas niekaip neįstengsi.

Knygos „Nuostaba“ pradžia, o galima sakyti ir visa pirmoji pusė, tikrai įtraukė ir sužadino smalsą: kas gi bus, kaip pakryps mokslininkės likimas atsidūrus tolimose Brazilijos džiunglėse. Bet… ko nesitikėjau, kad tai išvirs į fantazijos ir nuotykių, netgi pasakos žanro kūrinį. Niekaip. Ar nuvylė? Juk tai autorės ankstesnis kūrinys (2011) taigi, lyginti su „Vieningaisiais“ galbūt nederėtų. Nors būdingų niuansų: įvairialypiai veikėjai, atsikratymas gerų/blogų stereotipų – akivaizdus, tik, deja, ne tokie įtikinami ir gana kontroversiški, gal net nusukant į kraštutinumus, vidiniai lūžiai ir konfliktai.

Istorija paliečia farmacijos firmos darbuotojų interesus, jų tarpusavio santykius, moralę, santykį su mokslu, visuomene ir pačiais savimi. Iš Brazilijos džiunglių ateina žinia apie vieno mokslininko – kaip nekeista, nedirbusio ten, tik nusiųsto ieškoti kitos mokslininkės, tarsi patikrinti, kaip sekasi jai kurti naujus vaistus nuo nevaisingumo – Anderso Ekmano mirtį. Generalinis direktorius ir dingusiojo kolegė Marina vyksta pranešti šią liūdną žinią jo žmonai ir trims sūnums. Sekantis žingsnis – į Amazonės džiungles užsispyrusios ir, ko gero, genialios (jeigu firma „Vougel“ skiria didžiules investicijas net nežinodama, kaip jos naudojamos) ginekologės, perėjusios į farmacijos mokslą, Svenson tikrinti, o kartu įsitikinti, ar tikrai Andersas miręs: jos žmonos nuojautos kitokios.

Iki Marina pasiekia džiungles, viskas labai įtikima ir atitinka, manyčiau, realistinio romano žanrą. Per moters refleksijas įpinamos ir jos gyvenimo istorijos: tėvas indas, ji augusi iš esmės tik su motina, o nuvažiavusi kas kažkiek metų aplankyti tėvo, gerdama vaistus nuo maliarijos, patirdavo neįprastus baugius vaizdinius, kurių sukelti košmarai gyvi iki šiol. Iš naujo apmąstoma ir nenusisekusi gydytojos ginekologės karjera, o jos žlugimas tiesiogiai susijęs su ieškoma daktare Svenson, apie kurią vien pagalvojus Mariną kausto baimė kaip ir studijų auditorijoje. Ir pagarba, kaip ir kitus studentus, neeilinei mokslininkei ir asmenybei.

Kažkiek laiko praleidusi Brazilijos mieste Manause, blokuojama nuo tyrinėjimų zonos, pagaliau Marina pasiekia lakašių genties gyvenamą vietą ir savo akimis pamato daktarės Svenson atradimus ir vykdomus eksperimentus: vaisingumo medžiai (moterys, graužiančios jų žievę gimdo iki mirties) – martinai, narkotiniai grybai po jais – rapai (ir tie, ir tie pavadinti anksčiau čia dirbusio Svenson bičiulio mokslininko biologo vardais, nes jis jų atradėjas); pati Svenson apie septyniasdešimties besilaukianti kūdikio ir tuoj turėsianti gimdyti. Marina kelis kartus prisimena knygą „Pradingęs horizontas“, kur žmonės atsiduria visiškai kitoje civilizacijoje ir savo egzistenciją grindžia kitomis vertybėmis.

O toliau siužetas – tikras šou: ir kova su anakonda, ir egzotiški vaizdai su čiabuviais, ir paties generalinio direktoriaus  atvykimas ir t.t. Ir aišku stebuklinė pabaiga.

Įpinta ir tokios populiarios temos, kaip mažų genčių nuošaliose erdvėse išlikimo: daktarė Svenson bijo, kad nesužinotų mokslininkai apie jos atradimus, apie stebuklus gamtoje, nes tuoj pat prasidės invazija ir bus nuniokota unikali vietovė ir jos turtai. Be to, niekam nerūpės pelno neatnešiantys vaistai nuo maliarijos, ką ji jaučia įvykdyti svarbiau, negu sukurti didžiulius pinigus kainuosiančius vaistus nuo nevaisingumo.

Protagonistė Marina, regis, nėra savarankiškas asmuo, nuolat plaukianti jai nužymėta kryptimi ir besistengianti atlikti užduotis, neįpindama savo proto ir sąžinės.

Marina buvo labai gera studentė, paskui labai gera mokslų daktarė, labai gera darbuotoja, mylimoji ir draugė, ir kai kas nors jos ko paprašydavo, ji vadovaudavosi principu, jog prašoma dėl to, kad svarbu. Ji daug pasiekė gyvenime, nes labai retai kada atsisakydavo daryti ko prašoma… p. 48

Daktarė Svenson – jos priešingybė – „narsa ją ir traukė, jos begalinis pasitikėjimas, su kuriuo ji yrėsi per gyvenimą, tvarkė reikalus ir nenuilstamai jautėsi teisi. Marinai daugiau neteko sutikti panašaus į ją žmogaus, ji buvo tuo ir patenkinta, ir gailestavo. p. 93

Daktarė Svenson vaizduojama kaip itin stipri, bekompromisė asmenybė, be jokių, atrodo, silpnybių, emocijų ir netgi empatijos. „Moteris, kuri pasaulį regi be ribų.“ Aišku, jos gyvenimo charakteristika džiunglėse parodo visai kitą pusę – tiesiog humaniška mokslininkė, nors ir daug kur rizikuojanti ne tik savo reputacija, bet ir sveikata – septyniasdešimties išbando pastodama medžio žievės efektingumą vaisingumui, tuo pačiu ji suvokia – iš knygos atrodo, kad pirmą kartą – savęs, kaip žmogaus ribotumą: sena moteris nepajėgi pakelti nėštumo ir pagimdyti sveiko kūdikio, kas šiaip jau paprasta kaip dukart du, genialiai mokslininkei prireikia daug laiko ir eksperimentų.

Veikėjai surišti dvigubomis gijomis: profesinėmis ir asmeninėmis: Mariną su direktoriumi sieja neformalūs meilės ryšiai, kurie suteikia kūriniui ne tik emocingumo (tuo pačiu ir popsiškumo – ooo, kaipgi be meilės), daktarė Svenson paskui biologą Rapą traukiama ne tik mokslo, bet ir žmogiškojo jausmo, o visus džiunglėse ir Manauso mieste sutiktus personažus sujungia bendras meilės ir empatijos jausmas džiunglių berniukui: moterims tai reiškia ir neišpildytos motinystės įkūnijimą, iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip kompensacija už mokslui pašvęstą gyvenimą. Bet ir čia turi pripažinti egzistuojančius ne tik ego, bet ir gamtos, bendruomenės dėsnius:

Kūrinio struktūra paprasta, nors per protagonistės Marinos refleksijas, karts nuo karto įpinama praeities reikšmingi įvykiai, bet siužetas vystomas gan nuosekliai ir be didesnių nuokrypių. Skaitant matai vaizdus tarsi filme: kinemetografiški epizodai, veikėjų aprašymai, jau nekalbant apie įvykius, spalvas ir gamtą Amazonijos džiunglėse. Kalba paprasta ir konkreti, kuri dera prie griežtų mokslininkių tipažų (nors unikalių tropų (tokių ar panašių: „laikas kaip kokteilio šiaudelis“) tikrai pasitaiko ir stabtelėjus gera pasigėrėti.

Egzistencinis utopinis pusiau fantastinis romanas, galbūt reikėtų visur dėti pusiau egzistencinis, pusiau utopinis ir pusiau fantastinis kūrinys. O galbūt, tikrai kyla tokia mintis perskaičius, antra dalis tiesiog parašyta gerokai kitu laiku ir prilipinta?

Vertinimas: 4/ 5