Decoin, Didier. Anglė su dviračiu: romanas/ D. Decoin; iš prancūzų k. vertė Valdas V. Petrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2019. – p. 214

Grįžimas į išeities tašką

Pradėjau galvoti, ką gi parašyti apie šią knygą, ir niekaip nesusivokiau, kodėl ją kažkada pirkau (el. variantą), juolab kodėl skaičiau. Atmintyje išliko, tiesą sakant, lyg ir nelabai kas, na, bendri siužeto grobai, o charakteriai? – kad jų gal nebuvo: kintančių, su konfliktais, psichologija. Vasara – ne susikaupimo laikas, gal dėl to ir papuolė toks lyg nuotykių, lyg meilės romanas. Bet pavadinimas daug žadantis: paslaptingas.

Ir tik vėl pamačius autoriaus pavardę, atsikvošėjau. „Karpiai imperatoriui“. Nuostabi rytietiška knyga. Taigi, matyt, tikėjausi iš „Anglės su dviračiu“ ypatingų potyrių: su potekstėmis, neįprasta istorija, tikromis paslaptimis, išmintimi ir dar nežinia kuo – neeilinės.

Arba paviršutiniškai perskaičiau, arba tai labai jau vidutiniškas kūrinys, nes jokių gelmių, išskyrus lakonišką romantiką, juolab paslaptingos istorijos neįžvelgiau. O gal tai Viktorijos laikus ne tik vaizduojantis, bet ir stilių imituojantis kūrinys – kaip Brontė: su naiviu siužetu, teisinga meile ir lygiais charakteriais?

Įžanginis J. B. Frogg sakinys:

Po viena tiesa slypi kita tiesa; kuri yra tiesa?

tampa viso kūrinio leitmotyvu, nuolat atsikartojančiu įvairiose situacijose ir tarsi varijuojant pažinumo/ nepažinumo, paviršiaus ir tuo, kas slypi po regimąja ir girdimąja tikrove paradoksais grindžiami  veikėjų likimai ir jų elgsenos motyvacija. Emilija visai ne Emilija, pristatoma kaip Amerikos airių mergaitė, o ne indėnų palikuonė, bet kam reikalinga tikrosios jos tapatybės atskleidimas, jei niekam nuo to nebus geriau; mergaičių sutiktos, patekę fotografijomis net į spaudą ir sukėlę visoje Anglijoje diskusijas apie realų ir mistinį pasaulį fėjos, pasirodo, tik lakios fantazijos vaisius, bet ar reikalinga viską išryškinti taip, kaip yra, ir pateikti visuomenei? Kam reikalinga ta pasakiška fantazija? Pasirodo – pačiam Serui A. Konan Doiliui, jo vardas ne kartą irgi minimas sprendžiant sudėtingas būties problemas. Artūras Doilis patikėjo mergaitėmis, nes „tos fėjos – tai išbandymas, kad yra kitas pasaulis. Tuomet mirtis neatrodo tokia siaubinga.“ p. 181 Pagaliau net Emilės tikrąją istoriją išaiškinti grasinęs konsteblis – apsišaukėlis. Esmė kaip fotografijoje: fiksuojama tikrovė gali būti tik dalinai tikra. Fotografuodamas senas aktores, iš kurių užsidirba pinigus, Džeisonas elgiasi kaip tikras džentelmenas:

Kaip įgudęs klastotojas jis meistriškai sukeičia veidus, pakišdamas kitus, nufotografuotus prieš kelerius metus, užkloja juos vieną ant kito naudodamas ypatingus objektyvus, užmaunamuosius lęšius ir žiedus, taip pat iliustracijas, aptiktas tokiuose žurnaluose… p. 71

Siužetas ir paprastas, ir tuo pačiu egzotiškai neįtikėtinas: pasakojimo šuolis nuo indėnų genties žudynių iki idiliškos meilės. Ir fėjų. 1890–ieji – sijų genties lakotų indėnams kritiškas metas. Iš visos  vaikų išlieka vienintelė gyva mergaitė Ehavė, gimusi juodo plauko veršio mėnesį, ir vardas Ehavė reiškiantis Mergina – kuri – juokėsi. Apskritai knygoje daug poetiškų išsireiškimų (kokie indėnų mėnesių pavadinimai: įledėjusio vigvamo mėnuo; ponių šėrimosi mėnuo; sušalusios lūšnelės mėnuo; raudonųjų vyšnių ir juodųjų vyšnių mėnuo, spalvotų lapų mėnesis), o baugią kruviną pradžią pakeičia romantiška, veik ideali angliško gyvenimo kasdienybė.

Anglų fotografas Džeisonas Flaneris atsitiktinai įsivėlęs į Vunded Ni įvykius ne tik įamžina prieš akis atsivėrusius tragiškus vaizdus, bet ir nulemia Ehavės likimą – ne iš mielaširdystės, iš pradžių lyg susigundęs užsiauginti paklusnią ir ištvermingą tarnaitę, bet persigalvojęs ir palikęs Amerikoje vaikų prieglaudoje, vėl atsitiktinai aptikęs žmonos kažkada skaitytą K. Doilio „Kraujo spalvos etiudą“ ir užkliudęs veikėjo sviestus žodžius apie svetimą mergaitę sutiktam karavanui: „Žinoma, mano! Ir žinote kodėl? Todėl, kad aš ją išgelbėjau. Dabar niekas negalės jos iš manęs atimti?“

Mergaitė iš laukinio, ta prasme, natūralaus, patenka į civilizuotą, nesuprantama kalba skambantį svetimą pasaulį.

Emilė supranta vėjo kalbą, bet ji nesupranta, ką šneka tie žmonės. p. 58

Ji kilusi iš pasaulio, beveik neturinčio ribų, pasaulio, kur visko per akis, kur viskas laisva, prieinama, lengva skinti, imti, rinkti – bent jau vaikui… p. 25

Džeisonas augina kaip dukrą, kurios negalėjo susilaukti su mirusia mylima Florense. Ir vedybos – vienintelė išeitis apginti Emilę nuo svetimšaliams taikomo imigracijos įstatymo. Bet tai daugiau nei sąjunga iš būtinybės: gražuole išaugusi mergina likimą geba priimti džiaugsmingai ir su meile.

Gavus vestuvinę dovaną – norėjo žirgo – dviratį, Emilė juo rieda užsimiršdama ne tik po aplinkines vietoves Džeisonui  nuogąstaujant, kad išvažiuos ir negrįš, ji pamažu leidžiasi lyg jodama vaikystės žirgu į tikrosios tapatybės atmintį. Lakotų genčiai būdingus papročius, nuojautas, mistiką. Emilė (ne)patiki Doilio (šio rašytojo pavardė ir pokalbiai apie jį irgi kartojasi įvairiose situacijose) pasakojimu apie dviejų mergaičių, gyvenančių nepertoliausiai nuo Jorkšyro, regėtas ir net nufotografuotas fėjas. Emilė užsigeidžia pati susitikti su jomis, iš jų išgirsti istoriją ir ją kaip dovaną parvežti mylimam Džeisonui, nors tasis fėjomis ir netiki.

Nuo neatmenamų laikų, kai gyvuoja jų gentis, lakotai pasakoja istorijas. Jie laiko jas atmintyje, kaip anglai kad laiko malkas pastogėje. Tik skirtumas tas, kad anglai malkas paleidžia dūmais, o lakotai istorijas išsaugo: jos sušildo jiems širdis, tai jų penas, kitoks nei bizoniena, bet ne ką mažiau maistingas.

Nes istorijos tveria amžius. Tai vienintelis dalykas pasaulyje, nepavaldus laikui. p. 163

Kodėl Emilei tokia svarbi istorija apie fėjas, ar jinai į tai žiūri kaip į dėmesio vertą keistą pasakojimą?

Autorius ironiškas: „mūšio laukuose žuvus aštuoniems šimtams tūkstančių jos gentainių, o po karo veiksmų gripo epidemijai nusinešus dar du šimtus penkiasdešimt tūkstančių, žmonėms nieko kita nebelieka, kaip tik tikėti fėjomis.“ p. 170

Įvairiais aspektais gvildenant tiesos ir fantazijos, sąmoningo ir nesąmoningo melo pateisinimą išskleidžiama ir filosofinė amžinybės, mirtingumo ir išlikimo tema: ar įmanu gyventi, praradus artimuosius ir netikint, kad jie egzistuoja anapusybėje ir siunčia įvairius ženklus likusiems žemėje? Ir mergaitės, ir Emilė suvokia melą, bet visa tai vardan sūnų kare praradusio rašytojo Doilio, kuriam bet koks kito gyvenimo ženklas – ne tik paguoda, bet ir ryšio galimybė su mirusiuoju.

Itin išryškinta ir daug dėmesio skiriama tapatybės problemai: Emilei tebuvo gal keturi metukai (tiksliai niekas, nė Džeisonas nežinojo), kai prarado artimuosius, bet jos sąmonėje, gal greičiau pasąmonėje, tarsi pučia indėniški vėjai, primenantys tikrąją esybę, o ir fotografo pasakojimai, parodytos indėnų genties žudynių nuotraukos kursto tolimą praeitį. Tikroji prigimtis: gamtos pojūtis, polinkis į erdvių laisvę (važiuojant dviračiu lyg jojant žirgu), tikėjimas antgamtiniais reiškiniais ir pan. – nubunda pačiai nesuvokiant, kokia išskirtinė esanti tarp santūrių, o daugmaž ir prietaringų anglų.

Pasakojimas lakoniškas ir poetiškas: nenukrypstant į smulkmenas gan dideliu greičiu prasukami dviejų protagonistų – Emilės ir Džeisono gyvenimai, akcentuojant, norisi sakyti, esminius dalykus: lakotų genties likimą, mergaitės prisitaikymą svetimoje aplinkoje ir jos, kaip asmenybės brendimą, bet… yra ir neitin skanių vietų (bent jau man), kurias skaitant mintiji: ar tikrai taip svarbu leistis lakoniškame pasakojime į gana detales nuokrypas – kūniškosios meilės scenos, kurios nei įtikina, nei nustebina; itin detalus neigiamų pažiūrų (gydytojo) į dviračius išdėstymas, gal tai ir atspindi vyravusias konservatyvias anglų pažiūras kaime, bet svorio knygai nesuteikia.

Stiliuje galima įžvelgti panašumų ir į „Karpius imperatoriui“: visų pirma, paprastų dalykų supoetinimas ir eiliniams kasdienybės įvykiams suteikiama svarba – kaip lemties mostams. Bet „Karpiuose imperatoriui“ – ne tik rytietiška atmosfera nuo pradžios iki pabaigos dvelkianti knyga, bet itin paveiki ir verčianti pažvelgti į pasaulį kitomis akimis, be to, ir vaizdavimo užmačios rašytojo buvo, galima sakyti, begalinės. „Anglė su dviračiu“ nepasižymi nei tokia gelme, nei veikėjų įtikinamumu ir savitumu, juolab, atrodo, kažkokia nevientisa ir emociškai vienspalvė.

Vertinimas: 3,5/ 5