Benjamin, Chloe. Nemirtingieji: romanas/ Ch. Benjamin; iš anglų k. vertė Helga Gavėnaitė. – Vilnius: Balto, 2019. – 464 p.

Kaip gyventi su netikrumu?

Dar vienas perskaitytas itin amerikietiškas (šalia „Nikso“, „Vieningųjų“) romanas. Amerikietiškas, mintiju, atspindintis plačiai visuomeninio ir politinio gyvenimo aktualijas: gėjų judėjimai, AIDS pradžia, rasizmo tema, Las Vegaso trauka, spindesys ir skurdas; Amerika ir jos piliečiai karuose; mokslo ir mokslininko etika šiuolaikiniame pasaulyje. Autorė pateikia daug informacijos (stebina, kiek turėjo padirbėti rinkdama medžiagą apie skirtingų profesijų specifiką, kad atrodytų įtikima ir realistiška) iš visiškai skirtingų sričių: baletas, erotiniai šokiai, magija, medicina, mokslo eksperimentai su primatais, beždžionėmis, siekiant sukurti ilgaamžiškumo vaistus.

„Nemirtingieji“ – šeimos romanas apie meilę, nerimą, likimą ir žmogaus galimybes. Mirtis ir gyvenimas. Kartais atrodo, kad pasakojimuose mirties netgi daugiau nei gyvenimo. Visus šeimos narius kamuoja tas pats nerimo jausmas. Ir kaltės. Kaip gyventi ne šalia, bet pačią esmę? Kaip nelikti vis laukiančiu, kada prasidės gyvenimas.

Gyventi iš tikrųjų ar tik stengtis išgyventi? Klausimas turbūt iškylantis ne tik knygos veikėjams, bet kiekvienam žmogui. Skirtumas – laiko apibrėžtis. Vaikystėje iš nuobodulio keturi Goldų šeimos vaikai, apsilankę pas būrėją, sužino tikslią savo mirties datą. Ir nors visi mano, kad moteris apgavikė, neverta tikėti, „ pranašystė suveikia kaip vidun įsiskverbęs virusas.“ p. 393

Kaip elgtis, kai žinai, kad mirsi dvidešimties? O jeigu trisdešimties? Ar kad ir sulaukęs keturiasdešimties? Atrodo, tik vyriausiajai Varijai nėra ko nerimauti – sulauksianti gilios senatvės. Bet baimės jausmas ją persmelkęs labiau negu kitus. Patalogija?

Varija visad sakydavo, kad tyrimus atlieka iš meilės – gyvenimui, mokslui, broliams ir seseriai, kurie visi gyveno pernelyg trumpai, kad sulauktų senatvės. Bet širdies gilumoje nerimavo, kad svarbiausias motyvas yra baimė. Baimė, jog nieko negali sukontroliuoti, kad vis tiek gyvenimas lekia vėjais. Baimė, kad Saimonas, Klara ir Danielis bent gyveno pasaulyje, o Varija – paskendusi tyrimuose, knygose ir mintyse. p. 381

Kaip autorė sako interviu, ją pačią kamuoja egzistenciniai klausimai ir nerimas, taigi iškeltas klausimas, kaip gyventi, jei žinai savo mirties dieną, nėra atsitiktinis, tiesiog stengiamasi suvokti ne tik galimybes žmogaus, bet ir lemties reikšmę. Staiga mirus tėvui, Goldų šeimą apgaubia ne tik gedulas ir praradimo skausmas, bet vaikams ir jų motinai užaštrėja prasmės klausimas, savęs realizacijos ir, aišku, trikdantis netikrumo jausmas, kad viskas lyg besisukančioje karuselėje.

Romanas sudarytas iš keturių dalių: kiekviena skiriama vienam iš vaikų ir vaizduojanti skirtingą laiką, taip apglobiant lemtingus šeimos ir šalies įvykius: pirmoji – Saimonui, jauniausiam su trumpiausio gyvenimo pranašyste (1978–1982); antroji – ryžtingai ir drąsiai tarp realybės ir mistikos plaukiojančiai Klarai (1982–1991); trečioji ir ketvirtoji, pasižyminčios didesnėmis psichologinėmis pagrįstimis ir brandesniais veikėjais – karinėje sferoje mediku dirbančiam Danieliui (1991–2006) ir mokslininkei Varijai (2006–2010), tvirtai ant žemės stovintiems asmenims, regis, turintiems surasti kiekvienam reiškiniui ir paaiškinimą, juolab sugebėti atmesti vaikystėje patirto išbūrimo poveikį.

Nors verdiktas apie likimus paskelbtas jau pačioje pradžioje, bet veikėjų istorijos įtraukiančios, skirtingos ir kartu papildančios viena kitą: Goldų šeimos nariai skaitant tampa artimi ir, regis, realiai gyvenantys. Kartu jie yra ir tam tikros idėjos–problemos įkūnytojai ir skleidėjai. Ta pati netikrumo, likimo tema gvildenama iš skirtingų filosofinių koncepcijjų: mokslinės, mistinės, meno. Nesulaukęs pilnametystės, pakurstytas užsispyrusios ir jam itin artimos sesers Klaros jaunėlis Saimonas pabėga iš namų Niujorke į San Franciską, kur gali atvirauti savo gėjiška prigimtimi, patirti seksualinę ir kūrybinę laisvę. Gal kad vaizduojama jauno žmogaus tiesiog šuoliavimas per gyvenimą, ji gana paviršutiniška ir atrodo stiliumi nukreipta į paauglius. Ar pavyksta autorei prasiskverbti iki šio veikėjo gelmės, kas slypi po jo lengvabūdiška elgsena? Galbūt… kai bendrauja ar mintija apie artimuosius: brolį, seseris ir motiną. Ir originalumu šio veikėjo likimas nespindi, išskyrus, kad jo veiklos ir drąsos variklis – būrėjos pranašystė, kartu ir šėliojimo, netradicinio elgesio pateisinimas – sriaubti gyvenimo įvairovę, nes jis tuoj baigsis. Per Saimono likimą registruojama ir kita itin aktuali to laiko problema – AIDS, dar neįvardintos ir visiškai nevaldomos ligos pradžia, baugi kančia ir baigtis.

Labiausiai mistiškas, gal net patraukliausias kaip realybės ir kitokios, paprastam žmogui nematomos plotmės sintezės ekvivalentas – Klaros paveikslas. Ji kaip ir būrėja, rodos, mato kiaurai sienų, tikinti anapusiniu pasauliu ir stebuklais, nors savo magijos triukus grindžia meistriškumu ir apskaičiavimu – ne atsitiktinumu.

Iš kažkieno ausies ištraukdama monetą ar kamuoliuką ir paversdama citrina, Klara tikisi ne apgauti žmogų, o suteikti kitokių žinių, išplėsti galimybės pojūtį. Svarbu ne paneigti tikrovę, o, nulupus maskuotę, atskleisti tikrovės ypatingumą ir prieštaras. p. 153

Ji įsitikinusi, kad mirusio brolio Saimono dvasia apsilanko ir duoda jai ženklus, kaip ir tėvo, su kuriuo abu jaunėlius siejo ypatingas artumo ir supratimo ryšys, nors tėvas buvo tvirtai ant žemės stovintis, judaizmo tikėjimui atsidavęs asmuo: „tėvas sakė, kad judaizmas – ne prietaras, o įstatymais pagrįsta gyvensena: būti žydu reiškia laikytis įstatymų, kuriuos Mozė atnešė nuo Sinajaus kalno“. p. 162 Savo vaikuose jis tarsi įžvelgė išskirtinumus ir numatė jų kitokią ateitį. Ir, kaip Klara pamažu suvokia, jie su tėvu ne tokie ir skirtingi, „ką manau, tėvas seniausiai žinojo, – kad abu tikėjome tuo pačiu. Galima tai vadinti slaptomis durimis, slaptu skyreliu arba Dievu – vieta, kurioje slypi nežinomi dalykai.“ p. 214 Mirę artimieji pasiglemžia ir dalį Klaros esybės, kad ir kaip kabintųsi į gyvenimą, dažnai sėkmingai, vis dėlto jai pritrūksta pilnatvės pojūčio. Alkoholis, melancholija – jos nuolatiniai palydovai.

Būrėjos išpranašauta gyvenimo trukmė vyresnėliams Danieliui ir Varijai palankesnė, bet nerimas ir kaltė po Klaros ir Saimono mirties išdidėjusi iki bandymo apsiginti kraštutinumais, nors ir vienas, ir kitas įtikinėja save, kad netiki tos nežinia iš kur atsiradusios moters ištarme. Danielis racionalus, kasdienybės monotonija ir paprastais šeimos santykiais grindžiantis savo egzistenciją veikėjas. Rodos, jam nekyla, kaip Saimonui, klausimas, kad pražiopsos kažką ypatingo diena iš dienos murkdydamasis rutinoje.

Kartais Danielis būgštauja, kad jo teikiama pirmenybė rutinai byloja apie bailumą. Tokio darbo paradoksas – patvirtinimas, kad jaunuoliai pakankamai sveiki eiti į karą – Danieliui nėra nereikšmingas. Kita vertus, savyje įžvelgia ir sergėtoją. Jo darbas – atsijoti, atskirti pasirengusiuosius eiti į karą nuo nepasirengusiųjų.“ p. 248

Danielis netiki burtais, magija, jam aišku, kad galima nevykusiai pasirinkti, kad žmogui gali nepasisekti. Bet netikrumas stipresnis už logiką: juk brolis ir sesuo mirė būtent jiems išpranašautomis dienomis. Ar tai tik minčių materializacija, kaip sakoma, žodis toks galingas, kad gali pakeisti praeitį, ateitį, net dabartį?

Žodžiai skverbiasi pro durų plyšius ir raktų skylutes. Prikibę prie žmonių, šliaužia iš kartos į kartą. p. 390

Nors Danieliui suteikiamas įprasčiausias iš visų vaikų gyvenimas, bet jo lemtis gan dirbtinė ir neįtikima, kaip ir pareigūno Edžio didžioji meilė Klarai ir vaidmuo nulemiant Danielio likimą.

Ir vis dėlto prisiminimai apie moterį iš Hesterio gatvės kažkuo panašūs į skrandyje tūnančią miniatiūrinę adatėlę, kažkokį seniai prarytą daiktą, kuris plūduriuoja nesurastas, išskyrus akimirkas, kai dilgteli pajudėjus tam tikra kryptimi. p. 286

Keisčiausias ir įdomiausias, ko gero, baimės patologijos kamuojamos mokslininkės Varijos paveikslas. Kaip interviu sako autorė, jai artimiausios. Įdomus savo prieštaromis: intelektas ir tyrinėjimai pasitarnauja ne asmenybės išlaisvėjimui, atvirkščiai – suprimityvina jos elgesį ir interesus: tyrinėdama gyvenimo prailginimo galimybes, Varija ir save įtraukia į eksperimentą, užsidaro institute kaip kalėjime.

Norint ilgiau gyventi, reikia apkarpyti gyvenimą, ir Varija tai daro. Pašalina visas kliūtis: jokio vyro, jokių vaikų, pasidaro panaši į eksperimentų beždžiones – „uždaryta ir badmiriaujanti“ .

Taigi Danielis ir Varija, kamuojami kaltės jausmo dėl negebėjimo pažinti anksti mirusių brolio ir sesers, dėl vaikystėje iš smalsos ir nuobodulio įsipainiojimo į pavojingus kad ir neįtikimus burtus,  išlikimo kriterijumi pasirinko rutiną, jokių nukrypimų nuo kasdienybės pilkumos, tarsi taip vykdytų teisingą ir apsaugotą gyvenimą, kur viskas aišku, apskaičiuota, nepalikta vietos atsitiktinumams, patiria irgi pralaimėjimą. Ar įmanoma laimėti prieš lemtį? Būti tikrai, kaip banaliai sakoma, savo laimės kalviu?

Ko pritrūko ar ko per daug knygai, kad galėtum sušukti – super? Perspausta su visais veikėjais, jie tarsi per ryškiai išsidažę reklamuotojai įprastinėje gatvės žmonių tėkmėje. Kita vertus, smulkmeniškai kuriant foninę aplinką, veriasi platus Amerikos vaizdas, bet nukenčia patys veikėjai – jie tampa tarsi tų aplinkybių aukomis, o ne savarankiškomis sąmoningomis esybėmis.

Ch. Benjamin „Nemirtingieji“ tapo The New York Times bestseleriu, romanas paminėtas net aštuoniose geriausių 2018 metų knygų sąrašuose, tarp jų – The Washington Post 50 įsidėmėtinų metų knygų sąraše ir kt. geriausių metų knygų dešimtukuose.

Vertinimas: 4/ 5