Ruseckaitė, Aldona. Padai pilni vinių: romanas apie Salomėją Nėrį/ A. Ruseckaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 278 p.

Tik situacija padeda save pažinti

Daug metų, kaip muziejininkė, buvau gan kategoriška Salomėjos advokatė, dabar supratau, jog kai kuriais atvejais buvau neteisi. Vienąkart visai ne literatūros žmogus manęs paklausė, kodėl jūs norite atimti iš S. Nėries pažiūras, įsitikinimus, ar jai reikia jūsų beatodairiškos gynybos, kad ji viską padarė per prievartą? p. 277

„Padai pilni vinių“ – taiklus pavadinimas, ne tik atspindintis skausmingą ir prieštaringą poetės likimą, bet ir įžvalgiai pasinaudota detale iš tikro S. Nėries gyvenimo: ligoninėje duoda valdiškas šlepetes, kurių padai, kaip atrodo Salomėjai, pilni skausmą keliančių vinių.

Knyga sudaryta iš trijų dalių: Okupacija. Karas. Sugrįžimas – prieš kiekvieną pateikiant to meto nuotraukų, siužetas vystomas nuosekliai laiko seka, pasakojama paprastai, gan emocingai. Bėgimą tekstu pristabdo intarpai biblijinių Salomėjų tema: „Vardas Salomė (Salomėja), įsitvirtinęs Biblijoje, turi visokių atspalvių.“ p. 85 Išdavystės nuo amžių amžinųjų, ir kaip šiais atvejais – vis lyg netyčia. Manyčiau, gretinimas gan vykęs, be to, skaitytoją ne tik pristabdo nuo teksto rijimo – knyga įtraukia ir persiskaito vienu ypu – bet, svarbiausia, priverčia pamąstyti platesne plotme apie ekstremalius žmonių poelgius ekstremaliomis sąlygomis.

Įvykių seką suskaldo ir įvesti Smako (kaltintojo) ir Gerųjų balsų (gynėjų) vaidmenys. Atrodo, stengiamasi išlukštenti Salomėjos poelgius iš visų pusių, susilaikant nuo vertinimo. Ir iš tikrųjų, jeigu kas tikisi, kad patyrusi muziejininkė ir rašytoja pagaliau paskelbs poetės gyvenimo paradoksų tvirtą vertinimą ir paskelbs jos vietos istorijoje ir literatūroje verdiktą, nusivils. A. Ruseckaitė laikosi neutralios pozicijos: kalba faktai, istorija, situacijos, skaitytojui palikta pačiam vertinti ne tik Salomėjos poelgius, bet ir pačią istoriją. Jau iš tam tikros perspektyvos: juk trisdešimt metų nepriklausomoje Lietuvoje.

Kas nulėmė S. Nėries elgesį? Kaip ir kiekvieno žmogaus istorijos peripetijose susiklosto vienokios ar kitokios aplinkybės, sutiktų žmonių įtaka, patirti emociniai išgyvenimai, na, gebėjimas vertinti įvykius, aišku, ir gyvenimiška patirtis, faktų ir propagandos atsijojimas. Prigimtis, noras būti matomai, garsiai („ Ir tėvas, ir duktė persmelkti didelių ambicijų, veržlių troškimų, nepamatuotų planų, norėjo pasirodyti, iškilti virš kitų, būti priekyje, pirmauti… p. 16“) Kita vertus, reikia nepamiršti, kad komunizmas buvo tuo metu madingas tarp Europos intelektualų (Sartras, Romen Rolanas), jo idėjos, nežinant, kas iš tikrųjų darosi uždaroje sovietinėje erdvėje, skambėjo naujai ir patraukliai; emocinis nusivylimas ateitininkais, noras įrodyti savo reikšmę; materialiai naudinga: mokėjo didelius honorarus, spausdino plačiai (ir rusiškoje spaudoje), o, svarbiausia, ko gero, greitai pasiduodanti emocijoms Salomėja Nėris tikėjo Stalinu kaip Dievu ir skelbiama politine propaganda: juk jie nori paprastam žmogui gero. Naivumas ir trumparegiškumas? Negalima atmesti ir sąmoningos kitų veikėjų įtakos: K. Korsako, J. Paleckio, K. Borutos, M. Meškauskienės, P. Cvirkos.

Vaikystėje ir jaunystėje tikėjusi Dievą 1928–1931 metais jį praranda ir priartėja prie socializmo, „kurio geras pamokas gavo iš revoliucingų draugų, atostogaudama Vienoje“. p. 61 Linkusi į mistiką ir vienatvę, Salomėja metėsi į revoliucijos, šūkių, deklaracijų kelią.

Pasakojimą autorė pradeda dramatiškais istorijos ir S. Nėries gyvenimo įvykiais: Lietuvoje jau sovietai, o Salomėja blaškosi po parduotuves, ieškodama skrybėlaitės, kad pasipuoštų, mat, delegatė į Maskvą, o kur dar svajonė susitikti didį žmogų – Staliną. Sukuriama tikroviška atmosfera: nusakomas oras, karšta liepos diena, 30 laipsnių karščio, parduotuvių, gatvių vaizdai ir pan. Atrodo, kad veiksmas vyksta čia ir dabar, skamba įtikinamai. Nors dialogai, kurių knygoje nemažai – gana vienodi, neindividualizuoti ir deklaratyvūs, atskleidžiantys ne asmenybes – tiesiog idėjų skleidėjai ir įtvirtintojai. Autorė stengiasi nenutolti nuo faktų, vaizduotei leisdama įvykius interpretuoti tam tikrose ribose: atsižvelgiant į laiko ypatumus sukuriamas buitinis socialinis politinis fonas: traukdamasi į Rusijos gilumą S. Nėris vieniša ir pasimetusi be jokių artimųjų ir net pažįstamų; gana draugiškoje, kur daug lietuvių, aplinkoje Penzoje ir itin keistai pasirodo, kai ji savanore su Petrovičiumi Veržbilausku iškeliauja į Ufą – vienatvės, šalčio ir nepriteklių vietą. Per stepę vėjai šuoliais bėga… Aš neturiu nė vieno žodžio/ Tai stepių svetimybei… p. 133. Bet gal tai likimas – ne tik emocijų padiktuotas moters pasirinkimas: atskirtyje ir neviltyje parašo vienus geriausių savo eilėraščių („Prie didelio kelio“)

Salomėja per naktį parašo poemą apie Staliną, įvykdžiusi kliuvusį užsakymą, ne tik susilaukia sovietinės spaudos ypatingo dėmesio ir didelių honorarų, bet kaip įsibėgėjusi nuo kalno ritasi žemyn toliau: nesistengia atsiriboti nuo politikos ir grįžti prie vidinių išgyvenimų poezijos. Ji tiesiog persistengia: „Bolševikų kelias“, daug kitų sovietizmą šlovinančių eilėraščių.

Galima tik kurti versijas, kokį asmeninį ir kūrybinį kelią būtų nuėjusi S. Nėris, jei ne ankstyva mirtis: gal būtų atsikvošėjusi, o gal būtų dar labiau klimpusi, kas atrodo įtikimiau…

Grįžusi į Lietuvą iš pažįstamų ir artimųjų girdi apie suėmimus, tremtį, žmonės kreipiasi į ją pagalbos: juk S. Nėris Sovietų deputatė, prie valdžios, kas, jei ne ji, galėtų padėti? Iš pradžių tikėjusi, kad nekaltų neveža ir nesodina, kiek gebėjo suvokti komunistinę realybę alinama ligos, sunku pasakyti, bet trokšta didybe ir išskirtinumu taip ir neteko pasidžiaugti, o ar suspėjo pajusti socializmo tikrąją esmę?

A. Ruseckaitė atlieka kilnią misiją jau pamirštamų ar net sąmoningai numarinamų klasikų prikėlimo ir populiarinimo procese: Maironis, Žemaitė, Mačernis ir štai vienų ypač mylima, kitų ypač koneveikiama S. Nėris. Knygą gauti bibliotekoje misija neįmanoma – eilės, ko turbūt lietuvių autorių leidiniai ne dažnai susilaukia. Tik… kirba mintis, kad tekstas itin paprastas, viskas taip paraidžiui, aišku, autorei muziejininkei archyvinės medžiagos faktai ir netgi smulkmės žinomos kaip šiandienos gyvenimas, tik… regis, ir orientuotasi ne į intelektualus ar bent literatūros snobus. O ir domisi, ko gero, S. Nėrimi vyresnio amžiaus skaitytojas, nes jaunimui ši pavardė kažin ar ką nors sako.

Kaip bebūtų, turbūt laikas atsakys į klausimą, kam likti amžinai gyvais savo kūryba, o kas pradings po vis storesniu dulkių sluoksniu. Nors S. Nėris smetoninėje Lietuvoje tikrai buvo ryški asmenybė ir kaip poetė, žinoma ir skaitoma. Šia proga norisi prisiminti K. Hamsuną, jo kolaboravimą su fašizmu, norvegų bandymus rasti sprendimus dėl rašytojo padėties ir vietos šalies olimpe. Aišku, nulėmė jo pasaulinis literatūrinis svoris – ir dabar skaitant, nesižavėti „Badu“ ar kitais kūriniais neįmanu. Kūrėjo ir žmogaus pasirinkimo problema istorijos kataklizmuose. Ar S. Nėries kūryba tokia reikšminga, kad nežiūrint politinių peripetijų ir pažiūrų, būtų gyva?

Vertinimas: 3,8/ 5