Sabaliauskaitė, Kristina. Petro imperatorė: istorinis romanas/ K. Sabaliauskaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 333 p.

Moters išlikimo strategijos

Naujas ypač populiarios lietuvių rašytojos dviprasmišku pavadinimu romanas „Petro imperatorė“ turbūt skaitomas ir tų, kurie nieko neskaito. Ir gali susipykti net artimieji, jei vienas sakys šiaip sau, o kitas – šedevras, panašiai kaip politikoje. Kažkaip vidurio arba logikos kalbant šia tema niekas nenori pripažinti. Sėkmės fenomenas? Reklama? – reklamuojama daug kas, bet nebūtinai tampa visuotinai geidaujama; aktualios temos? – kad ne, senovė, praeitis, atrodo, kam tai gali būti dvidešimt pirmame amžiuje įdomu; lengvas, visiems priimtinas rašymas? – irgi ne: pastraipos ilgos, sakiniai, tiesa, trumpesni negu ankstesniuose kūriniuose, bet koks skirtumas, ar sintaksėje vartojami kableliai, taškai, kabliataškiai, vis tiek mintys ritmiškai kaip upė banguotai teka atrodo be pradžios ir pabaigos – vientisa srove. Ir įtraukia… niekaip nenuneigsi, kad ta srovė panardina ir, užvertus knygą, jautiesi savotiškai apsvaigus.

Norom nenorom pagalvoji, kiek rašytojai reikėjo ruoštis šitai knygai: rinkti medžiagą, sėdėti archyvuose, kiek reikėjo laiko, kad aštuoniolikto amžiaus istorija, žmonės atgytų, taptų savi ir suprantami ir pati, atrodo, sukinėtųsi tuomečio, pradedančio statytis Peterburgo erdvėmis, žvelgtų į pirmuosius namus, siautėtų caro girtoje palydoje, sėdėdama su to meto moterimis lauktų žinių iš beveik nuolatinai karuose prapuolusių vyrų, persiimtų jų nerimu, baime dėl negarantuoto likimo – įnorių, atsitiktinumų, gebėjimo įvertinti situaciją ir įtikti. Pagaliau, kas yra moteris aštuoniolikto amžiaus pradžioje, ir dar Rusijoje?

Norisi sakyti, tai emocinis istorinis nuotykių romanas, kur daug vietos ne tik aštuoniolikto a. pradžios Rusijai, kur net laikas skaičiuojamas kitaip nei Europoje – atsiliekant, bet ir meilės linijai: nevengiant guolio intymų ir erotinių išgyvenimų. Fikcija ir istoriniai faktai, kultūros, papročių detalės persipina, įauga viena į kitą ir apvaldo skaitytoją. Ar svarbu, kas tikra, o kas išgalvota? Istorikui – taip, bet skaitytojui – svarbiausia įtikinamumas.

Romanas sukurtas iš moters žiūros taško: Marta Skowrońska – neraštinga ir neturtinga, o ir abejotinos kilmės ir reputacijos, nors vis tiek pranašesnė už Rusijos vadinamąsias didikes „moteris iš ten, kur leidžiasi saulė – iš paslaptingųjų Vakarų, užbūrusių jų valdovą, moteris iš ten, iš kur ateina laisvė, nematytos pramogos, moksliniai atradimai ir apskritai viskas, už ką jų krašte mokami dideli pinigai.“ p. 78 . Paradoksas: Vakaruose saulė leidžiasi, šviesa prapuola, o Rytuose saulė teka ir pradeda dieną, realybėje gi viskas atvirkščiai. Ir, faktiškai, iš pažangesnės aplinkos papuola į atsilikusį ir primityvų kraštą: „keliauju į praeitį – medinę, laukinę ir tamsią, suręstą iš rastų ir medžio kamienų“ p. 66. Bet moters likimas pakrypsta neįtikėtina linkme: varguolės, skriaustos ir prievartautos belaisvės gyvenimas (ar išmaniai nuvairuojamas gudraus ir gebančio numatyti ėjimus toli į priekį Aleksandro Menšikovo, buvusio Martos meilužio (romantiška meilės istorija panaši į tūkstančius kitų, o ir banali savo laimingumu), pakrypsta į aukščiausią visuomenės lygį – paties caro aplinką. Ir guolį. Kas įtakoja tokią sėkmingą moters lemtį? Gebėjimas vertinti situaciją ir prisitaikyti, suvokimas, kad išlikti gyva gali tik vienu būdu – visapusiškai įtikti valdovui – ekscentriškam ir neprognozuojamam Petrui I: „jeigu noriu išlikti, jeigu noriu jį išlaikyti, turiu būti gudresnė. Jog jeigu nori ką nors pakeisti pasaulyje, pirmiausia prie jo turi prisitaikyti. O tada įsiskverbti nepastebimai, kaip pelėsis ar kirvarpa, ir išgraužti jame pati sau kelią“. p. 171

Kita vertus, ne tik aukštas gebėjimas išgyventi, intuicija ir blaivus protas, ko gero, atveria duris į aukščiausią (ir patį pavojingiausią) sluoksnį, bet ir preciziška paruoša gerai carą pažinojusio Aleksandro Menšikovo, apskaičiavusio, kad turėti sąjungininkę, ištikimą bet kokiomis aplinkybėmis moterį, Petro I pašonėje – didesnis šansas ne tik išlikti, bet ir įtvirtinti savo galias ir, aišku, įtakoti šalies valdymą. O gal nuolat vartojamas alkoholis padeda jai neišprotėti ir emociškai į viską žvelgti ne per jautriai, ai, išgersiu ir pamiršiu. Ir štai tokia: paprasta, bet gudri, vieno įtakingiausio Rusijos žmonių apšlifuota, nors, rodos, kaip aiškėja iš apmąstymų mirties patale, perpratusi ir jo savanaudiškumą, Marta Skowrońska vertina ir pasakoja ją ištikusią Rusiją, sutiktus žmones, patirtas kultūros ir kelionių apraiškas, bet daugiausia, aišku, patį carą Petrą I – pirmiausia žmogų ir vyrą. Jo, kaip valdovo, veikla: pramonės užmojai, laivų statybos, kultūros ir tradicijų revoliucija – paliečiama, bet ne tiek, kokį mastą jų vykdė ir kokią reikšmę turėjo Rusijai. Daugiau stabtelima prie pikantiškų, dviprasmių didžiojo reformatoriaus pasirinkimų, paprasčiau tariant – susimovimų.

Per Martos akis ir suvokimą veriasi tuometis laikas: politinės, socialinės ir istorinės peripetijos, aišku, epizodiškai ir, gaila, gan vienpusiškai, tarsi viskas traktuojama iš paniekos pozicijos: Rusija – bedugnė, klampynė, nei šviesos, nei kokios kultūros. Toks satyriškas paveikslas: gėris ir šviesa tik iš Vakarų, net mirties patale ciniškai vardija sau artimiausius žmones: buvęs vagis, buvusi prostitutė…, nes Rusijoje nė vienu negalima pasikliauti.

Tamsi, atsilikusi, prietaringa Rusija, visavaldis kaip Dievas caras. Favorizmas. Trokštantis savo šaliai šviesos ir pažangos, kaip asmenybė Petras I – tamsi ir suskeldėjusi: antikristas, neprognozuojamas, girtaujantis, žiaurus, negailestingas neįtikusiems, bet kartu ir silpnas, kamuojamas epilepsijos priepuolių, kovojantis tarsi ne tik su jį supančiais barbarais, bet ir su savo vidiniais demonais. Įpratęs tenkinti savo įnorius: nesvarbu, žudyti ar mylėti. Kaip pavyksta svetimšalei moteriai išsilaikyti šalia jo gana ilgą laiką, iš meilužės tapti žmona, o vėliau ir imperatore? Istorijai tekant tas klausimas darosi turbūt tik įdomesnis: atveria galimybes ne tik suprasti žmogaus prigimtį ir paslaptis, bet ir interpretuoti kiekvienam iš savojo laiko, patirties ir vaizduotės spektro. K. Sabaliauskaitės sukurta Jekaterina I – pirmiausia, gyvenimo geismu trykštanti moteris, besistengianti išlikti nepaisant sudėtingiausių aplinkybių, gebanti nepalūžti, išgyvendama įtampą ir skausmą (pagimdo vienuolika vaikų, devyni iš jų miršta), tiesa, jai padeda grožis ir meilės išmanymas, kaip sako autorė, suvokimas, kad gyvenimas su caru, ne laimė ir džiaugsmas, o sunki misija: „Piteris buvo darbas, mano gyvenimo darbas. Lyg pašaukimas, lyg kryžius – Kristui“. p. 27

K. Sabaliauskaitė sukuria romantizuotą (jei ne mirties patale gulinčios vulgarios ir bejėgės moters tiesmuki svarstymai apie realų laiką, kurie, man atrodo, ir yra labiausiai vykę, ne tokie sofistiški ir vingrūs kaip retrospektyvūs stilizuoti pasakojimai), galima būtų sakyti, perdėtai romantizuotą Jekateriną I: ji tarsi antgamtinėmis galiomis apdovanota pasakų pelenė: graži, sumani, supratinga, gebanti prisitaikyti ir nuraminti ekscentrišką vyriškį, visai kaip rusų nuolankios dvasios moteris: nieko sau nereikalaujanti, tik išlikti… o dar empatija: „Aš niekada nesimėgavau kitų žmonių bejėgyste ir kančiomis, nors šitai Rusijoje yra mėgstamiausia didžiūnų gyvenimo pramoga, be jos jie niekad niekaip negali pajusti savo galybės“. p. 12. O gal Menšikovo nuolankus įrankis, alkoholikė, net nesusigaudanti ką kada daro? Lyg ir visokia, įvairias interpretacijas, ne vieną kurią siūlo autorė, bet… tarsi prabėgomis, nepažvelgiant psichologiškai giliau, tarsi skubant pasakoti pasakoti: istorinis fonas, papročiai, įvairių detalių mozaikos, aplinkos detalizavimas, vis dėlto nustumia veikėjus į antrą planą.

Kas kliuvo? Tiesą sakant, daug kas. Pirmiausia, nemažai stringančių stilistiškai sakinių, tuščiavidurio kalbėjimo, balastinių būdvardžių ir visokių trumpų žodelyčių, neskanaus rimo. Viskas dėl ritmo? Na, skaitydama, ypač iš pradžių, stabčiojau, bandžiau išmesti vieną ar kitą visiškai kliše patapusį ir nieko nenusakantį žodį – ne, ritmas nuo to nenukentėtų, atvirkščiai. Ar tai redaktoriaus – deja, kas redagavo neįvardinta – ar rašytojos (gal nesutiko taisyti?) kaltė, ne skaitytojui žinoti, bet skubotumas akivaizdus.

Itin apgalvota struktūra, kaip pati autorė sako:

Jeigu mes lietuvių kalba skaitytume garsinę knygą, tai būtų lygiai 24 valandos. Knygoje yra 24 skyriai, kiekvieno apimtis – 24 puslapiai. Skaitant mašinraščio tekstą tai užtrukdavo 1 valandą. Vienas skyrius – viena valanda. Taip eksperimentuodama aš save įstūmiau į tokius laiko rėmus, nes suvaldyti kiekvieno skyriaus turinį, jog jis tilptų į tuos 24 puslapius, yra nemenkas iššūkis. Bet man patinka tokie iššūkiai ir žaidimai“, – tikina Kristina Sabaliauskaitė. Ir priduria. „Vėliau pasidarė įdomi ir numerologija, nes nuo Petro pažinties su Marta iki pat jos mirties prabėgo 24 metai. Tad tas skaičius 24 mane tiesiog persekiojo.

Tokia griežta kompozicija gal ir įdomi, bet ir abejotina: kertasi su pasakojimo logika. Moteris mirties patale kosėdama kraujais, gulėdama išmatose, visiškai bejėgė retrospektyviai keliauja į savo gyvenimą. Linijiniu būdu tiesiog chronologiškai prisimena, kas kada buvo, platūs detalūs aplinkos, visokių smulkmenų aprašymai, vertinimai – šuolis į savo bejėgystę, tai kas vyksta čia ir dabar, mirštant – ir vėl tvarkingai chronologine tvarka į praeities įvykius. Atmintis kaip tvarkingas mechanizmas, o dar opijaus prisivartojus. O ir patį kūrinį ta tvarkinga retrospektyva verčia į nuotykių žanrą – psichologijos absoliutus atmetimas. Būtent psichologizmo labiausiai ir pritrūksta, romanas, regis, skirtas paauglio mentalitetui.

Vertinimas: 3,8/ 5