Boschwitz, Ulrich Alexander. Keleivis: romanas/ U. A. Boschwitz; iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 245 p.

Kai subjektas paverčiamas objektu

Vargu, ar galima tikėtis, į rankas paėmus žydo rašytojo kūrinį, kad jame nebus holokausto temos: netgi dabartinei kartai, gimusiai ir užaugusiai po karo, atrodo, ji paveldima, kiek paveldima istorija, genties praeitis ir religija. Kaip nė vienas asmuo nėra paskiras subjektas erdvės ir laiko atskirtyje, o tik dėlionės dalis bendrame žaidime. Gyvenime? Kas buvo gyvenimas Europos žydui ketvirtame dvidešimto a. dešimtmetyje, švysčiojant svastikoms ir kaukšint kareiviškiems batams Vokietijoje, o jų atgarsiams sklindant vis plačiau ir nuožmiau? Visa tai: pirmiausia netikėjimas, kad nei iš šio, nei iš to ir vėl prasideda žydų tautos naikinimas, kaip buvo bibliniais laikais, kaip kartojosi įvairiais istorijos laikotarpiais ir kad jiems lemta būti amžinais bėgliais ir persekiojamais nė už ką; suvokimas, kad nebelieka nieko, tik bėgti iš šalies, kurioje žydas paskelbtas naikinimo objektu, nors čia jo turtai, jo draugai – žydai ir vokiečiai, ir net jis pats save laikąs tiesiog turtingu ir sėkmingu verslininku, kas, regis, turėtų apsaugoti nuo bet kokios nelaimės; nusivylimas ir pasidavimas – visa tai, kaip vienišo iš pasaulio išstumto žmogaus išgyvenimai, nuspalvinti graudžiu jumoru ir absurdu U. A. Boschwitz „Keleivyje“.

Ypatingo likimo, autentika dvelkiantis dvidešimto amžiaus vidurio kūrinys, iš naujo atgimęs ir įgavęs tikrąjį kvėpavimą vos ne po šimto metų: „Keleivio“ rankraštis nuo dvidešimto a. septintojo dešimtmečio saugotas Vokietijos nacionalinės bibliotekos Išeivijos archyve, kur 2015 m. atrastas iš naujo ir vokiečių kalba išleistas tik 2018 metais. Tiesa, romanas buvo išspausdintas 1939 m. Anglijoje ir 1945m. po autoriaus mirties – Prancūzijoje. Kaip sakoma vokiškojo leidimo redaktoriaus pastaboje, ano meto aplinkybės neleido U. A. Boschwitzui parengti savo romano spaudai – kaip įprasta – drauge su leidykla, su leidėju ar redaktoriumi, tad bemaž prieš 80 metų sukurtas rankraštis, rašytojo šeimai sutikus, buvo rūpestingai suredaguotas, „stengiantis suteikti deramą formą šiam jaudinančiam ir įspūdingam kūriniui.“

A. Boschwitz (1915-1942) – žydų kilmės vokiečių rašytojas, 1935 m. emigravęs į Angliją, prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui internuotas ir išgabentas į Australiją. O plaukiant atgal į Europą, laivą susprogdino vokiečių povandeninio laivo torpeda. Rašytojas žuvo dvidešimt septynerių.

„Keleivis“, sukurtas per kelias savaites po 1938 m. lapkričio pogromų, dvelkia autentika, lyg viskas, kas vaizduojama, teko išgyventi pačiam autoriui. Plius sąmojis ir humoras netgi neįmanomomis žmogaus pražūties akimirkomis. Pats stilius niūrių išgyvenimų aplinką ir beviltiškoje padėtyje atsidūrusį protagonistą paverčia tarsi absurdo istorinėje tragikomedijoje klaidžiojančiu veikėju, kuris geba į save iš šalies pažvelgti ne tik objektyviai – pasmerktą žydą, bet, dabar skaitant iš laiko perspektyvos jau žinant žydų tautą ištikusios katastrofos mastą – ir viltingai, su žydiškuoju, tokiu gan melancholišku ir švelniu, nors nepaprastai taikliu jumoru: ne, negali atsitikti nieko blogo – kaip, juk aš padorus verslininkas, tiek daug kam gero padariau, taigi ir man dabar kas nors padės; ne ne, negali taip būti, kad suims nė už ką, taip nebūna; o juk aš ir nepanašus į žydą, tvirtina sau veikėjas. „Zilbermanas neturėjo nė vieno tų bruožų, iš kurių, pagal rasių tyrėjų mokymą, galima atskirti žydą“ p. 10. Ir lagaminėlis su trisdešimt šešiais tūkstančiais markių ne tik riša jį su gyvenimu, o ir tarsi savotiškas išsigelbėjimo, ne ne, galimybės išsigelbėti garantas, bet ir savotiška komiškumo detalė:

Negi aš nusižudyčiau? Aš, Otas Zilbermanas? Dėl nacių? Kas per juokai. Trisdešimt šešis tūkstančius markių turiu su savimi. Ar rasi protingą žmogų, kuris žudytųsi su trisdešimt šešiais tūkstančiais markių kišenėje? Dėl to, kad bijo sunkumų, kad bijo sienos, dėl kažkokios juokingos sienos, kurią pereisi per dvi minutes, jei tik susiimsi. Net ir negalėtum. Kaipgi nusižudyti, jei turi piniginę, kimšte prikimštą gyvybės? p. 134

Ankstesnės vertybės tampa niekuo. Tik judėjimas: ėjimas, važiavimas traukiniais iš miesto į miestą gali išgelbėti gyvybę. Bet Zilbermanas, kol jo sąmonė aiški, nors ir draudžia sau, analizuoja patirtis ir emocinę būseną ir vertina savo kismą: Keliauji? Ne. Tu nepakruti iš vietos, tu kaip žmogus, kuris sprunka į kiną, it filmai mirguliuoja prieš akis, o jis nejudėdamas sėdi savo vietoje, betgi rūpesčiai laukia už salės durų. p. 138 Iš subjekto virstama į objektą.

Autorius negailestingas ir netgi sarkastiškas, būdamas auka žmogus tuo pačiu gali tapti ir neapykantos įkūnytoju tokioms pačioms aukoms, visuomenės transformacija tokia greita ir stulbinamai, regis, nelogiška ir neteisinga, bet ji vyksta, galinga ir naikinanti. Vertybės praranda anksčiau galiojusius matus: šeimos nariai, artimieji, draugai gali tapti mirties nešėjais, o gal pelno besivaikančiais, ideologiniais maitvanagiais, pagaliau akimirksniu buvęs garbus pilietis tampa mirtininku. Išgyvenimo instinktas labai greitai paveikia protagonistą: iš orumą, turtą vertinančio solidaus verslininko į besistengiantį išlikti gatvių ir traukinių klajūną, patį perimantį aplinkinių elgesio stereotipą: ima šalintis žydiškos išvaizdos pažįstamų, kaip galinčių išduoti ir jo tapatybę. Bendra, kad ir neteisinga, netgi absurdiška nuomonė, užkrečiama kaip liga.

Traukinyje per daug žydų, pamanė Zilbermanas. Per tai mums visiems kyla pavojus. Ir apskritai viskas per juos, tuos kitus. Jei jūsų nebūtų, aš galėčiau ramiai sau gyventi. Bet kad esate, tai ir aš patenku į nelaimingą jūsų bendriją. Aš niekuo nesiskiriu nuo kitų žmonių, o jūs gal ir iš tikrųjų kitokie, gal aš nesu vienas iš jūsų. Taip, jeigu jūsų nebūtų, niekas manęs nepersekiotų. Galėčiau būti paprastas pilietis. Kadangi esate jūs, tai kartu būsiu sunaikintas ir aš. O juk, tiesą sakant, mes neturime nieko bendro. p. 160

Laikai verčiantys abejoti viskuo.

Net absurdiškas potvarkis ar įsakymas gali išvirsti į bendrą nuomonę ir jei ne entuziazmą, tai tylų pritarimą. „Savo priešams tampi bizniu, o draugams – pavojumi.“ p. 186

Visa valstybė virto žydui didžiule koncentracijos stovykla, o su senąja būsena vis tiek ne taip paprasta išsiskirti, suvokti, kad buvęs laisvas žmogus, dar daugiau – buvęs frontininkas, pilietis, „aš gimiau biurgeriu ir mirsiu biurgeriu“ – staiga kažkam įsinorėjus tampa naikinamu, persekiojamu, ir ne už kažką, o kad jis – žydas.

Prieš skaitytojo akis kaip kine veriasi ryškūs trisdešimt aštuntųjų Vokietijos miestų vaizdai, jų žmonės ir net, rodos, jauti įtampos ir chaoso pritvinkusią atmosferą. Iš vieno traukinio į kitą, iš vieno miesto į kitą, žingsnis į viešbutį, į kavinę, tuoj pat ir atatupstas žingsnis – tu žydas, tave atmeta kaip nepageidaujamą, daugiau – kaip pavojingą; arba… ten per daug žydų, akivaizdžių pagal išvaizdą, protagonistas pats atmeta tokią žydišką aplinką kaip itin pavojingą. Autoriui pavyksta atskleisti ne tik fašizmo įsigalėjimą, pogromus ir persekiojimus, istorijos niokojamą asmenybę, žmogaus trapumą, o ir naivumą kartu – išgelbės mat pinigų lagaminėlis – bet ir prigimties dvilypumą: savisaugos instinktas verčia išsilenkti tautiečių; gyvybinga prigimtis ir įgyta solidi socialinė padėtis kurį laiką saugojusi nuo palūžimo, netgi sužadina instinktyvų poreikį jaustis pilnaverčiu žmogumi, vyru – sutikta nepažįstamoji vilioja kaip šviesa ir atrodo visiška prieštara politiniams absurdams.

Absurdišku keleiviu tapusio protagonisto reminiscencijose persipina visi įmanomi laikai ir išgyvenimai: praeitis (Kokia buvo motina? – įtemptai bandė prisiminti, norėdamas galvoti apie ką kita, tik ne apie savo rūpesčius, bet taip pat norėdamas susigrąžinti ankstesnį gyvenimą. p.125); pirmas pasaulinis karas, kur jis buvo vokiečių kareiviu, kovojančiu už Vokietiją, kuri siekia dabar jį sunaikinti; išslydusi iš po kojų dabartis ir ateitis (yra Prancūzija, yra visas kitas pasaulis, tereikia Paryžiuje gyvenančiam sūnui labiau pasistengti ir gauti tėvui vizą). Ir visa emocijų paletė: nuo netikėjimo iki nevilties ir išprotėjimo. Žmogaus pavertimo niekuo. Atskiro žmogaus ir visuomenės transformacija.

Istorinės, autentiškumu persmelktos knygos turi ne tik pažintinę vertę, veikia skaitytojo sąmonę ir emocijas, bet ir yra tiesioginis įspėjimas apie pavojingas politines ir visuomenines transformacijas, įgalinančias žudymui ir vertybių iškreipimui: žmonių pavertimas naikinimo objektais: nesvarbu, pagal rasę, tautybę, tikėjimą ar socialinį statusą – absurdiškiems diktatūrų išradimams nėra ribų, o ir visuomenei praeitis turėtų būti svarbi kaip skaudi patirtis, įspėjimas būti budriems. Na, bet praeitis visada yra praeitis, o dabartyje, kad ir kokie klounai ir psichopatai žongliruotų savoje ir pasaulinėje politikoje, vis tiek viliamasi, kad iki katastrofų nebus prieita – na, kažkas: pasaulis, viešumas – kažkas sustabdys… juk taip negali būti, kodėl? – kaip iš pradžių manė romano protagonistas Otas Zilbermanas.

Vertinimas: 4,3/ 5