Ferrante, Elena. Apleisties dienos/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė–Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 198 p.

Po skyrybų

E. Ferrante užvaldė daugelį „Neapolio sagos“ keturių romanų ciklu kaip įžvalgi ir gebanti taikliai, netuščiažodžiaujant lyg aštriu peiliu – žodžiu įsibrauti į moters išgyvenimus ir juos parodyti atitinkamame erdvėlaikyje kaip bendražmogiškus ir tikrus. „Apleisties dienos“ anksčiau pasirodęs (2001) kūrinys, labiau koncentruotas tik į asmenybės psichologinę dramą, minimaliai įpinantis socialinių aspektų, nėra čia ir kunkuliuojančių politinių, visuomeninių peripetijų.

„Raišteliai“ – kita knyga, su kuria kyla asociacijos vos pradėjus skaityti „Apleisties dienas“. Regis, ta pati problema, tie patys veikėjai tik skirtingais vardais, ir panašios situacijos, bet iš skirtingų pozicijų: palikusiojo ir paliktosios. Kaip žaidimas ta pačia tema, tiesa, skiriasi struktūra – „Raištelių“ pasakojimas išradingesnis ir labiau niuansuotas, bandoma sąmojingai ir ironiškai pažvelgti ne tik į atmintį, pažinimą ir savipažinimą, bet ir įvairiau: iš vyro, moters (užrašai), vaikų pozicijos. Bet norom nenorom galvoji, kad tai dviejų artimų žmonių išsisakymas kūriniais: E. Ferrante mestas tarsi vieša išpažintis 2001, tarp kitko, pasakojant pirmuoju asmeniu, nors žinai, kad tai tik fikcinis pasakojimas, vis tiek sieji su asmeniniais išgyvenimais (rašytojos) ir atsakymas 2014 m. – D. Starnone „Raišteliai“.  Kur fikcija, kur tikrovė? Ar tai tikrai buvusių, išsiskyrusių, vėl susitaikiusių sutuoktinių pora? Klausimai, visada kylantys skaitant tokią rašytoją kaip E. Ferrante, juolab kurstančią padidintą smalsą ananomiškumu, o labiausiai analitiniu ir taikliu rašymu: pasakoja apie save, mane, tave, juos, jas, kaimynę, bendradarbę, pažįstamą ar pažįstamos pažįstamą – visą pasaulį.

Aštrus ir tiesmukas romanas apie skyrybų krizę išgyvenančios moters psichologijos peripetijas, neįtikėtiną, bet realistinę asmenybės palūžimo kreivę, ir, pasiekus dugną, išnėrimą į gyvenimą.

Kasdieniai ritualai, įprasti ryto ir vakaro žodžiai, netgi intymumu įvardijami judesiai – emocijomis nekunkuliuojantis, bet įprastas ir, regis, stabiliai saugus sutuoktinių gyvenimas. Kai jau nesigilinama, kas slypi po pažįstama išvaizda, tyla ar abejingumu – nematymu. Tiesiog santykiai tapę rutina – patikima, kas kad nuobodžia. Ir jau neabejojama, kad amžina.

Tokia ir romano – aštraus, drastiško ir taiklaus – protagonistės, santuokoje pragyvenusios trylika metų, Olgos, egzistencija. Vaikai, vyras, namai tapę rutinėmis savo spalvą, garsą ir nužymėtą vietą turinčiomis detalėmis. Ir staiga šeimyninis burbulas sprogsta: lyg niekur nieko sutuoktinis eilinę įprastą dieną pareiškia išsikraustąs gyventi atskirai. Kodėl? Kaip? Nei iš šio, nei iš to, kai viskas gerai, trumpalaikiu įnoriu moteris palaiko vyro įgeidį, juolab, kad kažkas panašaus jau buvo – savęs ieškojimas, vienatvės poreikis?

Įsikibdama į kasdienes, bet dramatiškas ir tik per savąją patirtį pripažįstamas problemas, E. Ferrante  meistriškai ir užaštrintai, dažnai atrodo, lyg per padidinamąjį stiklą atskleidžia daugeliui moterų, ir ne tik – apskritai skyrybas išgyvenančių žmonių tiesiog neįtikėtinas psichologines kritimo ir, galima sakyti, savinaikos duobes. Ach, juk ta vyro palikta ir vaikystėje panieką, gailestį ir atstūmimą aplinkiniams kėlusi kaimynė, tai visai kas kita, kas ištinka, na, nevykėlius, nemokančius gyventi ar panašiai, bet jokiu būdu ne Olgą, tikra vargšelė, bet ji jokiu būdu nepasikartos manyje, aišku, Olgos praeities refleksijos, ir suvokimas: vargšele toji anoji tapo toli gražu ne dėl vyro paliktosios statuso, o ką pati su savimi padarė: susibaigusi, pasenusi, nelaiminga, atrodo, kad išėjo ne tik vyras, bet ir visas gyvenimas. Logiška tiesa, jog be sutuoktinio gyvenimas tęsiasi, o geriau pamintijus, gal net pilnavertiškesnis ir subtilesnis, nėra savaime suprantama, ją reikia sugauti ir tarsi kąsnį – alkanam, bet negebančiam tiesiog pastebėti kaip valgomo ir netgi sotinančio, paprasčiausiai nuryti. Ar kaltė palikusio vyro asmeny? Ar pati savanoriškai neatsisakė savo kaip asmenybės statuso ir turėtų ambicijų (rašytojos) ir tiesiog tapo, nepastebėdama, dažnai ir pastebėdama, kito žmogaus šešėliu ir savotišku buities robotu? Vyro, vaikų dozuojamo gyvenimo vartotoja, bet ne savo likimo kūrėja. Problema visų laikų žmogui aktuali, iki banalumo nagrinėta ir apkalbėta tiek rašytojų, tiek filosofų, tiek psichologų, bet tampanti nauja ir svarbia per asmeninę patirtį.

Dar viena, itin užaštrinama problema – žmogaus pažinumo. Irgi visuotinė ir turbūt nerasime nė vieno kūrinio, kur būtų aplenkta.

Ilgas gyvenimo tarpas kartu, tu manai, kad tai vienintelis vyras, su kuriuo tau gali būti gera, priskiri jam kažin kokias esmines dorybes, o juk tai tik nendrė, skleidžianti apsimetinėjimo švilpesį, nežinai, kas jis yra iš tikrųjų, ir jis pats nežino. p. 74

E. Ferrante – taikli esminių jausenų įvardijimo paprastais ir tikrais žodžiais meistrė. Nuo pažinimo/ nepažinimo priežastinės šerdies išsišakoja visas leitmotyvų medis: moters gyvenimo prasmės – amžinieji Anos Kareninos klausimai: kas aš? ką veikiu? kodėl; meilės ir priklausomybės nuo vienas kito ilgiau gyvenant kartu; socialinio statuso: jo draugai, buvo ir jos draugai – rodos; asmenybės kritimo ir prisikėlimo: tik pasiekusi visišką dugną, nualinusi save tiek psichiškai, tiek fiziškai, Olga kritiniu momentu: nugaišus šuniui ir smarkiai karščiuojant sūnui – iš tikrųjų bando įsikibti į gyvenimą ir išlikti.

Taip, aš kvaila. Pojūčių kanalai užsivėrė, jais jau galaižin kada nebetekėjo gyvenimo srovė. Kokia klaida buvo uždaryti savo egzistencijos prasmę ritualuose, kuriuos man kūrė Marijus apdairiu santuokiniu užsidegimu. Kokia klaida buvo susieti savo pačios prasmę su jo pasitenkinimu, jo entuziazmu, su vis vaisingesniu jo gyvenimo keliu. O didžiausia klaida buvo tikėti, kad negaliu be jo gyventi, kai jau kurį laiką toli gražu nebuvau įsitikinusi, ar su juo esu gyva. p. 144

Ištikta šoko, Olga išgyvena įvairias psichologinės nevilties pakopas, praeina per savąjį jausmų pragarą, skaistyklą, gal ir nepatenka į rojų, bet bent jau suvokia, kad jis ir joje gali egzistuoti. Pasirodo, kad ne tik sutuoktinis yra nepažinus: net savyje nežinia ką turime. Esmę atskleidžia kritinės situacijos. Pirmiausia ištinka netikėjimas, ne, jos vyras negali va taip imti ir palikti ją, vaikus, tai tik akimirkos nesusipratimas. Vis labiau apimantis nevaldomas pyktis, išsiliejantis vulgaria kalbėsena ir cinizmu. Savęs ir santuokinio gyvenimo analizė, kartu tai užsifiksafimas, kaip sakoma, užstrigimas praeityje, atmetant dabartį ir ateitį, elementarią logiką – nukvailėjimas. Pagaliau susitaikymas ir savęs indentifikacija: „turiu vėl išmokti – pasakiau sau – ramaus žingsnio, kaip žmogus, žinąs, kur einu ir kodėl“. p. 155

Ar tai feministinis romanas, kur moters balsas išsiveržia iš bendro skambesio ir tampa pačiu svarbiausiu? Be abejo. Bet žiūrint iš šių dienų perspektyvos, kai moteris jau nėra finansiškai ir tradicijų aspektu priklausoma nuo vyro, tai daugiau bendražmogiška skyrybas išgyvenančio psichologinės krizės analizė. Problemų ir „psichinio pamišimo“ lygį nulemia ne lytis, o kas atsiduria paliekančio ir paliekamojo pozicijose. Vargu, ar Olgos situacijoje atsidūręs vyras būtų mažiau išgyvenęs ar išvengęs prarasties ne tik sutuoktinio, bet ir savęs jausenos.

Vertinimas: 4/ 5