Walls, Jeannette. Stiklo pilis: atsiminimų knyga/ J. Walls; iš anglų k. vertė Kristina Gudelytė. – Vilnius: Vaga, 2011. – 424 p.

Atkakli kova dėl gyvenimo

Skaitant knygas pažadinama ir asmeninė atmintis, veikėjai tampa savęs, pažįstamų ar jau seniai praeityje nuplaukusių įvykių šaukiniais – istorija pasakojama apie šeimą Amerikoje asocijuojasi su kaimynystėje Lietuvoje nuomojusia butą ir kurį laiką stebinusia juodos kasdienybės paradoksais.

Puošni jauna motina ir kažkaip, kaime sakytų, pilkai įdzangusiais 9 vaikais: nuo kūdikio iki paauglio. Ne girtuoklė, bet visiškai kasdienybės ritualus: kambarių tvarkymą, valgio gaminimą, rūpinimąsi vaikų apranga, mokslu – ignoruojanti, lovoje pastoviai su knyga drybsanti persona. Vos ne kiekviena tema galinti paberti intelektualių perliukų, jeigu nežinotum, kas dedasi už sienos, tikrai palaikytum ne tik išvaizdžia ir stilinga, bet plataus akiračio asmenybe. Ir meilė. Besąlygiška meilė vaikams, o jų – motinai. Aišku, tuo laiku vaikų teisių atstovai nevaikščiojo į namus, dešimties metų berniukas nemokėjo skaityti nė rašyti, nebuvo baigęs nė vienos klasės, bet kaip nekeista, patrauklaus vaikiškai filosofinio mąstymo Kada tai buvo? Turbūt pereinamojo laiko chaose. Bet ta šeimynėlė įstrigo amžiams į atmintį: duodi šokoladą, o vaikas vaidina lyg valgantį, lyg apžiūrinėjantį, o iš tikrųjų grūda kišenėn – mama labai mėgsta tokį. Motina vos nealpsta mažiausius patalpinus į savaitinį darželį – ai, tos auklėtojos, girdi, tikros karvės, užtinsta akys nuo verkimo, o ir kiba pavalgydins, joms vienodai. Džiuljeta. Jos vardas. Toks sakyčiau, parodijinis, iš pradžių net galvojau – juokai. O suartėti su Džiuljetos šeimynėle norom nenorom teko: nes vos įžengi pro duris, jau skambina – ko gero, tykodavo prie lango, kada grįžtu – kaimyne, gal druskos gali paskolinti, kaimyne, gal morką, kaimyne, toano, to ir visko arba nieko, nes tokios didelės šeimos nepamaitinsi bandele, na, kad ir batonu – jį nupirkus, vyriausias berniukas apgailestauja, o kad būtut juodos duonos kepalą, daug sočiau ir ilgiau užtenka – žodžiu, ar atidarysi duris ir bandysi, tipo, suprasti ir padėti, ar užtrenksi prieš nosį, tas pats. Beviltiška.

Asmeninė, jau lyg nugrimzdusi atmintis, išbujojo, vos pradėjus skaityti „Stiklo pilį“. Ir esminis klausimas – kas toms džiuljetoms negerai, kad lyg ir mylėdamos savo vaikus, visai jais nesirūpina – vėl pakibo kaip neatsakomas. Ne debilės, ne pijokės. Socialinių įgūdžių trūkumas? Psichikos liga?

„Stiklo pilis“ (2005) – autobiografinis pasakojimas apie vaikų patirtą vargą, nepriteklius, gebėjimą išlikti ir tapti, gal ir banaliai skamba, bet šiuo atveju tikrai taip – žmonėmis. Jautriais, empatiškais ir be pykčio žvelgiančiais tiek į savo juos skaudinusius tėvus, tiek į pasaulį. Kas negerai su suaugusiais, neatsakingai žvelgiančiais į vaikų auginimą? Na, skaitant man buvo esminis klausimas, į kurį rasti atsakymo ir vėl nepavyko. Kaip ir realybės patirtyje. Tiesiog, rodos, žmonėse užblokuotas kažkoks esminis suvokimas, psichologiškai bent jau šioje knygoje galima atsekti, kaip įprasta, priežastis vaikystės potyriuose. Nors… kokie tada turėtų būti aprašomi vaikai? Patys nuo kūdikystės save užauginę, išauklėję ir net išmokslinę, išmokę empatijos ir meilės vietoj neapykantos. Bet nėra ir taip paprasta: išlikai nepaisant menkų galimybių išlikti, tapai tokiu kaip ir iš normalių šeimų, lyg ir viskas gerai, jei… neslypinti viduje ir niekur nedingusi praeitis ir tai ne tik autobiografinėje, bet vis dėlto grožinei literatūrai priskiriamoje „Stiklo pilyje“, o ir autorės, žurnalistės J. Walls realiame interviu.

Padariusi karjerą, įsitvirtinusi kaip žurnalistė ji vis tiek jautė praeitį kaip grėsmę: pati rašydama apie įvairiausius socialinius ir visuomeninius atvejus, niekada nebuvo tikra, kad kas nors neiškapstys jos atvejo: motina tebesirausė šiukšlynuose ir gyveno kaip benamė, tėvas girtuoklis miręs penkiasdešimt devynerių 1992 metais irgi paliko nenušlifuotą pėdsaką ne tik vaikų, bet ir visų, kas su juo susidūrė: kaimynu, sugėrovu, lošėju – atmintyje. Parašyti apie save, priversti praeitį tarnauti pačiai sau kaip pagalbininkę ir stiprybę teikiančią, o ne kaip priešininkų ginklą puolant: ką ji gali rašyti apie kitus, kai pačios praeitis asociali. Tuo pačiu ir suteikti savo patirtimi vilties panašius sunkumus išgyvenantiems: įmanoma išlikti ir prasimušti net nepalankiausiomis aplinkybėmis. Atviras kalbėjimas nesiginant, bet suteikiant stiprybės sau ir kitiems.

Nors niekas nedingsta be pėdsakų, kaip sako autorė, išleidus „Stiklo pilį“, sulaukusi didžiulės sėkmės, daugybės vertimų ir kūrinio ekranizacijos (mano manymu daug silpnesnės ir mažiau užgriebiančios negu knyga), vis tik praeitis neištrinta: stengimasis išvengti patirtų juodų situacijų, dvejojimas dėl savo veiksmų ar atvirkščiai kaip siekiamybė vaikystėje užbrėžtų tikslų: netgi tėvo entuziastinga svajonė pastatyti stiklo pilį, aišku, tik pirmiausia surasti aukso, tam tikra prasme realizuota: J. Walls gyvena gražiame, tikrai į pilį panašiame name ir sako, kad viską: šilumą, tai, kad nereikia skaičiuoti pinigų apsipirkinėjant, vidaus tualetus, pilnas lėkštes maisto, priima kaip dovaną ir savo darbo vaisius kartu, kurie vieną dieną gali ir dingti, bet tai jos negąsdina, nes puikiai žino, kad išgyventų ir be viso to. Patirtis kaip stimulas siekti ir kurti, bet išlikusi ir kaip baimė – netapti panašia į motiną, tėvą. Vos ūgtelėję vaikai suvokė, kad svarbiausia išsiveržti iš tėvų aplinkos.

Negalėjau įsivaizduoti, kaip susiklostys mano gyvenimas, bet susirinkusi mokyklos vadovėlius ir eidama pro duris prisiekiau sau, kad nieku gyvu jis nebus kaip mamos – tikrai negailėsiu savęs šaltoje apgriuvusioje lūšnoje tolimame Dievo užmirštame užkampyje. p. 306

Pirmasis Žanetės vaikystės prisiminimas: trejų metų verda dešreles ir staiga apsiaučia liepsnos, skausmas, baimė. Ir ligoninė rojus, kur švaru, saugu, visi myli ir valgai iki soties.

Niekada neteko jaudintis, kad ims ir pasibaigs maisto ištekliai, ledai ar net kramtomoji guma. Rodos, būčiau buvusi tokia laiminga, jei čia tektų likti amžinai. p. 27

O išvogta tėvų iš ligoninės ir vėl viena, be suaugusių priežiūros ant tos pačios viryklės verda dešreles, nes tiesiog nori valgyti, o mama užsiėmusi: kitame kambaryje piešia ir dainuoja. Be to motina tvirtina, kad nereikia užstrigti ant patirtų baimių, tiesiog eiti pirmyn. Apskritai ji lyg ir turi savo auklėjimo, tiksliau sakant, neauklėjimo sistemą. Pati patyrusi griežtą motinos kontrolę vaikystėje ir jaunystėje, pasprunka su pirmu pasitaikiusiu vyru – nors, ko gero, juos siejo ne tik atsitiktinumas, – kad tik kuo toliau nuo įsakinėjimų, kritikos ir suvaržymų. Ji – menininkė. Trokštanti, o atrodo ir turinti teisę piešti, piešti, piešti. Pirmiausia. O visa kita – kažkaip. Kiekvienam neveiklumo ir realybės ignoravimui suranda pateisinimą, net, galima sakyti, filosofinį argumentą. Vaikų nedera apkrauti taisyklių ir draudimų našta, nes tai žlugdo kūrybiškumą ir savarankiškumą. Benamystę apibūdina kaip nuotykių kupiną gyvenimą. Arba jos mėgstamas posakis: „Prisimink, kad tai, kas tavęs nepražudo, tik sustiprina.“ Taigi tėvas priklausomas nuo alkoholio, nors be galo charizmatiška, naginga asmenybė, gabus matematikas, inžinierius, bet ir fantazuotojas, pakibęs realybės ir fikcijos ūkuose. Tai jis vaikams įdiegia, jog viskas įmanoma: surasti aukso, pastatyti stiklo pilį – kaip gyvenimo siekiamybę.

Mums atrodė, kad tėtis buvo tobulas, nors, pasak mamos, jį ištikdavo lengvo išgėrimo priepuoliai, kuriuos ji vadino alaus fazėmis. p. 44

Motinos priklausomybė – menas, nors, ko gero, kaip vėliau sako interviu autorė, tai bipolinis sutrikimas (besikeičiančios nuotaikos, tarsi negebėjimas būti realybėje, suvokti pareigas ir prisiversti atlikti būtiniausius dalykus.)

Kartais net keletą dienų iš eilės ji atrodė laiminga ir tvirtino, kad nusprendė pozityviai mąstyti, nes tai privilioja tikrus dalykus. Bet pernelyg jau dažnai jos pozityvios mintys užleisdavo vietą negatyvioms. Regėjosi, kad šios ją užplūsta kaip didžiulis būrys juodvarnių, kurie tirštai apgula medžius, tvoras ir pievas ir grėsmingai tylėdami seka akimis. Kai taip atsitikdavo, mama ilgai nesikeldavo iš lovos. <….> Man buvo sunku patikėti, kad ši moteris, galvą pasikišusi po antklode, gailinti savęs ir kūkčiojanti lyg penkerių metų mergaitė, yra mano motina. Jai buvo trisdešimt aštuoneri – nebe panelė, bet ir ne senė. p. 305

Ji be paliovos tapė, rašė, bet jos tekstus redagavo septynmetė Lori, pati protingiausia, kaip mėgo teigti tėvai. Motinai pačiai trūko socialinių įgūdžių, ko ji galėjo išmokyti kitus: ištrynusi dukrai plaukus majonezu, nes gerina augimą, nepagalvojo, kad jį reikia išplauti; nepripažino akinių, jei akys nusilpusios, joms tereikia mankštos, akiniai, jos nuomone, buvo kaip ramentai.

Sunku sudėlioti motinos paveikslą, su tėvu lyg ir viskas aišku, kaip sakoma: puikus žmogus, bet alkoholikas, o motina – paradoksų rinkinys. Turinti pedagogės specialybę, bet darbas lyg ir prieštarauja menininkės gyvenimui, myli vaikus, bet viena po antklode ryja šokoladą, kai tie nežinia kada kąsnį burnoje turėję; ignoruojanti aplinkinių nuomonę: galinti maudytis karštą dieną fontane, į bažnyčią eiti apskurusi ir pan. Suaugę vaikai sužino, kad jų motina pakankamai turtinga moteris: turi žemės su naftos gręžiniu, ir nors šeima balansavo ant išlikimo ribos, niekada apie tai neprasitarė ir nė nemanė parduoti, o pinigus panaudoti vaikų išlaikymui. Netelpanti nei į gėrio, nei į blogio rėmus. Vis dėlto, kai skaitai, kad ir empatiškus atsiminimus ir tikrai parašytus stengiantis suvaldyti neigiamas emocijas tėvų atžvilgiu, junti ir tėvo, ir motinos egoizmą.

Mama gyveno bendrabutyje, jai nereikėjo rūpintis ketvertu vaikų, ir jai tai be galo patiko. Ji lankė paskaitas ir tapė. Skaitė saviugdos knygas, kurios jai padėjo suprasti, kad iki šiol ji gyveno tik dėl kitų. Mama nusprendė mesti mokytojos darbą ir pasišvęsti menui. p. 321

Atrodo, kad tėvų misija ne užauginti vaikus, bet nepaliaujamai įveikti savo pačių vaikystėje sutiktus demonus. To viešai lyg ir nepripažįstant. Įrodyti sau, kad jie laisvi, kad jie gali gyventi taip, kaip nori, o ne kaip gyvena kiti, pagal taisykles ir priimtas normas. Ir judėti. Keisti vietas, neužsibūti vienoje vietoje, netapti sėsliais, ne vien dėl skolų, praloštų pinigų, bet tiesiog juose slypinti klajūnų dvasia neleidžia nustygti ir susikurti tikrus namus.

Knyga pagauli ir aktuali bet kokioje šalyje ir bet kokiu laiku, nes visada atsiranda ribines situacijas išgyvenančių ir galbūt galvojančių, kaip jiems nepasisekė, besijaučiančių pasmerktais, atviras kalbėjimas, vidinė stiprybė, pasidalijimas patirtais skauduliais gali padėti atrasti jėgų ir kitiems, o ir nesijausti vieninteliais, kuriems nepasisekė. Aišku, ir stebina, kad vaikai: trys seserys ir brolis pajėgė iš tos duobės išsikapanoti. Stebina jų vienybė, atsakomybė vienas prieš kitą, racionalumas: nusprendę susitaupyti pinigų, spaudžia kiekvieną centą, kad galėtų išsiveržti, pirmiausia viena mergaitė, jai padedant kita, brolis, tiesa, jauniausios Mauryn likimas nėra toks sėkmingas, ji neperšoko sėkmingai į kitą gyvenimo lygį, nepasekė vyresnių seserų ir brolio pavyzdžiu, jai diagnozuota šizofrenija ir, kaip interviu sako autorė, jaučiasi kalta, kad nepakankamai įdėjo pastangų kuo anksčiau atitraukti ją nuo tėvų ir galbūt nepakankamai padėjo. Taip, kaltės jausmas. Prieš tėvus, brolius, seseris. Kokie jie bebūtų. Ir meilė. Nes jie šeima.

Šių atsiminimų jėga, kad juose nėra užsifiksavimo prie skaudulių, kaltų dėl patirtų sunkumų ieškojimo, pykčio. Kad ir kokios juodumos slypėtų pasakojime, jis skamba žvaliai, gan šviesiai ir optimistiškai, regis, net gličiausioje šiukšlių ir paplavų duobėje gali žibėti deimantas. Tik reikia jį atrasti.

Vertinimas: 4/ 5