Morris, Heather. Aušvico tatuiruotojas: romanas/ H. Morris; iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 218 p.

Išlikimo kaltė

Yra knygų, kurias skaitai vien dėl to, kad nuolat kas nors klausia: na, o kaip tau „Petro imperatorė“, gal žinai ką nors panašaus į „Aušvico tatuiruotoją“? Abejotina jau ta visuotinė sėkmė ir perdėtas žavėjimasis ir kuo, kaip pastarosios atveju – Holokausto tema. Ne ne, aš ne prieš atmintį, įtartinas entuziazmas: juk sunku skaityti apie masinio žudymo vietas ir laiką, nuasmenintus žmones ir jų naikinimo mastą.

2003–ieji. 87–erių Leilas Sokolovas (Ludvigas Eisenbergas. 32407) jaučiasi vienišas, išgyvena sielvartą po 58–erių santuokos metų mirus Aušvice sutiktai mylimajai ir žmonai Gitai (Gisela Furman 4562, Leilo atmintyje 34902) H. Morris pažįstama pasiūlo (kaip darbą?) tris kartus per savaitę susitikti su senoliu ir išklausyti jį.

Atsitiktinė pažintis perauga į draugystę, pasakojimai trunka iki pat Leilo mirties – trejus metus. Savo patirtį ir patį žemiškąjį gyvenimą prieš mirtį vienas žmogus tarsi perduoda kitam. Ir ką gi daryti su tokia dovana? Unikaliais, baisiausius istorijos aspektus atspindinčiais prisiminimais? H. Morris (1953) baigusi įvairius kūrybinio rašymo kursus, dirbusi socialinėje sferoje, kūrusi scenarijus ir šiuo atveju imasi rašyti filmo scenarijų. Nors Leilas Sokolovas Aušvico išgyvenimus pats buvo paskelbęs, bet faktiškai nesusilaukė jokio domesio.

Leilo ir Gitos istorija tikrai neįtikėtina: pirma, užsimezgusi žudymo pragare, antra, kad, žūstant dešimtims tūkstančių, abiems įsimylėjėliams pavyksta išlikti gyviems ir susitikus po karo kurti sėkmingą gyvenimą. Pasakos siužetą kopijuojanti realybė. Tuo viltingumu knyga ne tik patraukli, bet ir savotiškai apgaulinga: gal ne taip ir beviltiška buvo tose naikinimo stovyklose, jei jaunuoliai išliko ir net gebėjo, nepaisant traumuojančių patirčių, laimingai gyventi?

Susidomėjus leidėjams scenarijus perdaromas pagal bestselerio formatą (pasirodo, yra ir tokie) į romaną. Kaip pati autorė sako – meilės romaną, pačius žiauriausius Aušvico epizodus prislopinant, kai kurias detales paryškinant, greitai lakoniškai perbėgant žudymų ir kitų veikėjų likimų paviršiais, nesigilinant nei į protagonistų psichologinius išgyvenimus, nei į aplink dūmais ir pelenais virstantį pasaulį, koncentruojantis į tradicinę melodramatiškų kūrinių schemą: jis ir ji, žvilgsniai, bučiniai, libido, visos priemonės geros, norint susitikti ir išlikti. Kita vertus, kaip pasakos koncepte, autorei, o gal ir realiam atsiminimų savininkui ypač svarbu kuo dažniau įvardyti humanistinį savo stereotipą: ką bedarytų, ne tik dėl savęs, mylimosios ir kitų įkalintųjų: sukombinuotas maistas dalijamas lygiais gabaliukais kitiems, stengiasi padėti kam įmanu, kartais, atrodo, ir nelogiškai, nevengiant statyti savo gyvybę į pavojų.

Leilas iš esmės apsaugotas nuo rietenų stovykloje. Dirbdamas šalia esesininkų su Leonu ir dar saujele kitų kalinių jis nejunta vargo, kurį patiria tūkstančiai badaujančių vyrų, turinčių dirbti, grumtis, gyventi ir mirti drauge. Be to, gyvenimas tarp romų suteikia jam saugumo ir bendrumo pojūtį. Jis suvokia, „kad jam gyvenimas įėjęs į patogias vėžes, palyginti su sąlygomis, kurios teko didumai“ p. 150

Vis dėlto tai ne atsiminimai, o fikcionuotas atsiminimais paremtas romanas: autorius gali fantazuoti kiek tik nori, kurti dramas, konfliktus ir atomazgas, kur tikra, o kur išgalvota, pasidaro nebesvarbu. Nors H. Morris teigia, kad 85 % vaizduojamų dalykų – tikri. Kaip tikri? Klausimas ir kitas: kiek 87–erių žmogaus iš beveik 50 metų perspektyvos patirtys gali būti tikslios ir neperdirbtos pagal savąjį ego. Juk visoje knygoje jaučiasi ta keista išlikimo kaltė. Juolab, kad turėtos Aušvice pareigos – tatuiruoti atvežamoms naujoms aukoms ant rankų numerius – priskiriamos politiniam sparnui, bendradarbiavusiam su naciais.

Taigi Holokaustas, kas tikrai neįprasta, įvelkamas į fikcionuotus popso drabužius. Ir puiku: literatūrinio kūrinio kaipo tokio lyg ir nėra, bet bestseleris, masėms sukurtas skanus produktas, iš karto atsiduriantis perkamiausių knygų topuose – svajonių rezultatas. Tai ko siekė leidėjai, o ir rašytoja patenkinta: debiutinis romanas išverstas į daugybę kalbų, milijoniniai tiražai. Beviltiškiausias istorijos akivaras paverčiamas populiaria preke. Nors vis dėlto, teigiama interviu, straipsniuose, kad tokia lengva forma naudinga: daugybė žmonių sužinos apie Holokaustą, istorijos bedugnes ir žmogaus jėgą. Išlikti. Per meilę. Ir amžiną meilę. Ir dar nežinia ką.

Įvykiai ir protagonisto Leilo patirtys pasakojamos chronologiškai, netgi nurodant datas: 1942 ruduo, 1943 pavasaris ir t.t., kas sustiprina istoriškumą ir suteikia įtikinamumo, drama vyksta pačiame žiauriausiame, į jokius žmogiškumo kriterijus netelpančiame naikinimo fabrike. Išsilavinęs, mokantis keletą kalbų, inteligentiškas Leilas savanoriu grįžta į namus, savanoriu, kad nereikėtų šeimą turinčiam broliui vykti vokiečių įsakymu (šaukiama po vieną iš šeimos) atlikti darbo prievolės. 1942–ieji. Išsilavinęs inteligentas Leilas girdėjęs, kaip susidorojama su žydais Vokietijoje, kažkodėl mano, kad tai negresia Slovakijos žydams. Išsipuošęs, gražus ir gan arogantiškas, ta prasme, pranašesnis už daugelį paprastų vežamų darbams, tiki gyvenimu ir, ko gero, netiki nežmoniškumu. Kaip pasikeičia jo charakteris atsidūrus mirties mėsmalėje, ar jaunatviškas entuziazmas ir narcicizmas perauga į brandaus žmogaus pasaulėžiūrą? Autorė taip giliai nekapsto, pasakoja nuotykius, daugiau akcentuoja meilės liniją, nors… Aušvico vaizdai vis dėlto, bent jau man, gožia bet kokius romantinius vyro moters santykius: jie tiesiog ne to svorio, kad ir kokie svarbūs būtų. Skyrius apie dujomis nunuodytų patalpoje kraupius lavonų vaizdus, kai net psichopatas esesininkas Bareckis sutrikęs, kur tokie patys kaliniai juos kabliais traukia į deginimo krosnį ir, aišku, vengia pakelti akis į tatuiruotoją, nes jaučiasi niekingais, bet besitikintys gaudami daugiau maisto ir dar šiokių tokių privilegijų išlikti gyvi, o gal tiesiog neturi pasirinkimo – paskyrė ir dirba… brrrrrr… Leilas, regis, juos supranta. Ir užjaučia: pats patiria išduodąs save, ką jau kalbėti, kad kiti gali palaikyti jį kolaborantu. Ir po to baisaus skyriaus, nelendant į Leilo vidaus pasaulį, tik pasipiktinant esesininku, tatuiruotojo prižiūrėtoju, tipo, kas jis per žmogus, jei net toks pragaras jo negraudina, pereinama prie meilės, mylėjimosi, vadinamosios romantikos mirties fabrike. Pragaras plečiasi, vis daugiau ir daugiau veža vyrų, moterų, vaikų, žydų ir čigonų, vis daugiau jų išeina pro krematoriumų, vis naujai pastatomų, kaminus, bet Leilas, regis, nepraranda vilties ištrūkti gyvas ir dar pamatyti, kaip bus nubausti vokiškieji žvėrys. Jis veiklus, apsukrus, išsiskiriantis iš kitų vokiečių kalbos mokėjimu, nuolat kombinuojantis, kaip gauti maisto, ne ne, ne sau – kitiems, vaistų, gebantis užmegzti draugiškus „verslo“ santykius tiek su nuteistaisiais, tiek su laisvai ateinančiais statybininkais, tiek su prižiūrėtojais, (neatskleista kaip) geba net iš dalies suartėti ir su psichopatu Bareckiu, kuris gali jį bet kurią akimirką ir nušauti.

Bareckis viso labo vaikiščias, neišsilavinęs vaikiščias. Bet Lailas neįstengia negalvoti, kaip jis gali nieko nejausti žmonėms, kuriuos juodu ką tik matė, su mirties agonija, užrašyta veiduose ir persikreipusiuose kūnuose. p. 110

Leilo entuziazmo gyventi, mylėti ir tikėjimo ateitimi negeba sužlugdyti niekas. Gal meilė ir gelbsti nuo beprotybės ir palūžimo, užaštrina gebėjimą pasinaudoti kiekviena, net menkiausia galimybe, kad išgyventų.

Gitos paveikslas gan statiškas, jos grožis ir palankumas Leilui– pastovios konstantos, vidiniai išgyvenimai ar kokios nors reminiscencijos nepaliečiamos, tiesa, šiek tiek parodoma jos draugiški santykiai su keliomis moterimis, bet į painesnes peripetijas nesileidžiama, o ir dialogai tarp įsimylėjėlių paprasti, koncentruojantis į dar vieną išgyventą dieną, gana banalūs, neatskleidžiantys žmogiškosios dramos.

Iš antraeilių veikėjų įsidėmėtina Gitos lagerio draugė Cilka, viena iš dviejų moterų kalinių, kuriai nebuvo nuskusti plaukai – kaip ypač gražiai, išskirtinei. Ji ir tapo vieno iš esesininkų meiluže. Cilka buvo apkaltinta bendrininkavus su naciais ir nuteista sunkiesiems darbams į Sibiro Gulagus. Bausmę atlikusi grįžo į Bratislavą. Apie Cilkos likimą H. Morris parašė irgi beletrizuotą atsiminimų knygą.

Naikintojų sparno atstovai – ar nors vienas parodytas su kokia nors skausmingo žmogiškumo kad ir užuomina? Ne, nebent polinkis deimantams, rubinams ir pan. ir galimybė juos papirkti. Kaip neprognozuojami žiaurūs psichopatai eksperimentatoriai išskiriami gydytojas Mengelė ir Leilo prižiūrėtojas Bareckis, tiesa, pastarojo elgesys lyg ir bandomas paaiškinti: žiaurus tėvas, patirtos vaikystės traumos…

Suromantinta ne tik Leilo ir Gitos meilė, pats protagonistas piešiamas romantinėmis ir perdėm teigiamomis spalvomis: draugiškas, be pykčio, baimės, optimistas, moterų žinovas, išsilavinęs, be egoizmo, nieko nedaro vien dėl savęs ir t.t. Nelabai įdomus ir įtikinantis – pasakų herojus, kai kitiems pasmerktiesiems būdingi ir ne tokie patrauklūs bruožai: atvežus naujas partijas suimtųjų, senbuviai kovoja prieš juos, nenorėdami įsileisti į barakus, tūždami, kad sumažės maisto ir pan. Kalti be kaltės. Pasmerktųjų neapykanta pasmerktiesiems.

Kuo didesnis skaičius ant kalinio rankos, tuo mažiau pagarbos jam rodo kiti. Kaskart, kai atvyksta daug kitos tautybės žmonių, prasideda karai dėl įtakos. Gita jam papasakojo apie moterų stovyklą. Slovakų merginos, išbuvusios čia ilgiausiai, piktinasi merginomis iš Vengrijos, nes šios nė nemano pripažinti neturinčios tų pačių menkučių privilegijų, kurias per tokius vargus išsiderėjo pirmosios. Ji su draugėmis mano, kad tai, ką jos ištvėrė, turi būti kaip nors įvertinta. Pavyzdžiui, joms pavyko įsigyti kasdienių drabužių iš „Kanados“, tad nebereikia nešioti pižamų mėlynais ir baltais dryžiais. Ir jos nenusiteikusios dalytis. Kilus peštynėms, SS nepalaiko nė vienos pusės.

Visos dalyvės baudžiamos vienodai negailestingai: negauna vargano maisto davinio, jos gali būti išplaktos rykštėmis, kartais gauti vienintelį smūgį šautuvo buože ar karininko lazdele, bet kitąsyk gali būti žiauriai sumuštos, o kitos kalinės verčiamos viską stebėti. p. 149

Problema visada ne atmintyje ir istorijoje, bet gebėjime juos perteikti. Šiuo atveju, mano manymu, tiesiog unikalūs dalykai papuolė nevykusiai rašytojai: tiesa, ji padarė ypač populiarų bestselerį, kuris iš tiesų pavergė masių – mėgstančių banalias meilės istorijas – sielas, bet, na, iš pradžių nesinorint liestis prie tokios žeidžiančios skaudžios temos, jau po ketvirčio knygos skaitai kaip savotišką Holokausto parodiją – banalus Aušvico popsas, kur visą laiką primityvia pasakojimo maniera ir kalbos klišėmis tarsi bandoma pavaizduoti tam tikros krypties kalinius kaip didvyrius – jei tik susidėjo su naciais, na, gerai, žmogaus išlikimo instinktas stipresnis už moralę ir istorijos eigoje visaip buvo, didvyris ir išdavikas ant tos pačios ribos – ne, jie visi darė gerus darbus: dalinosi maistu, rūpinosi kitais, buvo šventieji… Vienpusiškai, visiškai ne istoriškai ir manyčiau ne autentiškai pažvelgta į istoriją, tai tarsi Leilo teisinimasis dėl savo elgesio, ir dėl savo netgi meilės, dėl išlikimo – tik rašytojos lūpomis. Meilė buvo tokia stipri, gyvenimo geismas toks stiprus, kad išlikti vertėjo pabandyti bet kokia kaina. Leilo emocinis intelektas ypač aukšto lygio, gebėjimas stebėti ir prisitaikyti, kitaip tariant gudrumas, norom nenorom tenka pridėti žydiškas gudrumas ir godumas tiesiog pasibaisėtinas: ima brangenybes vokiečių pagrobtas iš nužudytų žydų, prisikrauna pilnas kojines iš rusų karininkų, nors jau tikrai neverčia to daryti būti/ nebūti. Kuo toliau, tuo labiau pragarą išgyvenęs veikėjas virsta į avantiūristą Ostapą Benderį – o kodėl nepabandžius, o gal pasiseks? Jis gali būti bet kuo: stogdengiu, prižiūrėtojų pastumdėliu, tatuiruotoju, sąvadautoju, tiesa, neįvelkamas į žudiko ar kankintojo drabužius, bet labai aiškiai nusakoma jo pozicija tokių atžvilgiu – milžino Jakubo, į krosnis metančio negyvėlius – jie gauna papildomą maisto davinį ir didesnę galimybę išlikti. Kažin, ar kas vaizdavo taip ciniškai žydų elgesį kitų žydų atžvilgiu, neveltui Leilas keitė pavardę, bijojo apkaltinimo kolaboravimu, iš Europos spruko į tolimąją Australiją. Kita vertus, ką liepė, tą darė, koncetracijos stovykloje nepasirinksi. Vis dėlto visko buvo istorijos kataklizmuose: ir kas teisesnis: principingas ir miręs, ar prasisukęs ir išgyvenęs, vargu, ar iš laiko atstumo, o dar romanu paverstų atsiminimų skaitytojas gali spręsti. Viena aišku, kad paliesta itin skaudi ir nutylima tema: išgyvenę Aušvicą ar kitas naikinimo stovyklas, likę gyvi jautėsi kalti, kad jie gebėjo išlikti, o gal ir teko aiškintis, kaip išliko, netgi slėpti tapatybes, sprukti iš Europos, paradoksalūs istorijos vertinimai. Bet esmė ne moraliniame ir netgi ne istorinės tiesos pateikime – neskanus visoje knygoje vyraujantis rašytojos advokatės vaidmuo: stengimasis teisinti, ne pasakoja istoriją, bet stengiasi įpiršti vertinimą skaitytojui. Tai vienas didelis minusas. Dar didesnis – plokštuma, kuria viskas slysta. Na, man neteko skaityti šia tema avantiūristinio popso: dokumentika arba stiprūs kūriniai: „Keleivis“, „Anos Frank dienoraštis“, „Brodekas“… – gal dėl to veik amą praradau nuo to, kas pateikiama šiuo romanu.

Vertinimas: 3/ 5