Aramburu, Fernando. Patria: romanas/ F. Aramburu; iš ispanų k. vertė Aira Nekrašaitė. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 653 p.

Tėvynė ir laisvė. Ar laisvė?

Pastaruoju metu vos ne visos skaitomos knygos sukelia dvilypes mintis: įtraukia, įdomus kūrinys, ne tik literatūrine – ir pažintine prasme, bet kažko ir trūksta, kad sakytum – oh, ir norėtum tą knygą turėti amžinai – kuo toliau, tuo labiau nieko neatsidedu į lentyną, perskaičiusi palieku autobuse, traukinyje, kavinėje, vengiu nešti į bibliotekas, nors jomis ir naudojuosi: tiesiog šiuolaikinė Lietuvos biblioteka jau tapusi popkultūros ir dar kažin kokiu centru, kur knyga – gal ne paskutinėje, bet ir ne pirmoje vietoje. Matyt, ir pasirenku būtent tokias, kur užtenka perskaityti vieną kartą.

Žymus ispanų rašytojas F. Aramburu (1959) pasakoja dviejų baskų šeimų likimus sudėtingu ir painiu ETOS veiklos laiku (1959–2006). Patria. Kaip viskas aišku. Kai aišku. Kiek visokių interpretacijų ir spekuliacijų. Laisvė. Nepriklausomybė. Kalba. Literatūra ta kalba. Nacionalizmas. Patriotizmas. Fanatizmas. Terorizmas. Kur viena prasideda, o kur baigiasi ir jau prasideda kita? F. Aramburu, regis, per paprastų žmonių patirtis bando parodyti visomis išvardintomis sąvokomis ir daug daugiau specifinių realijų. Per konkrečius išgyvenimus, nedidelio Baskijos miestelio kasdienybę, bendruomenės įtaką atskiram individui skverbiasi į aukomis tampančių psichologiją, niūria egzistencija išvirtusius gyvenimus ir… padėtis be išeičių? Ne, F. Aramburu siūlo ir sprendimus, tiesa, gan romantiškus, filosofinius, vargu, ar realybėje egzistuojančius, bet gal tikrai vienintelius. Juk ne ginklai, jėga, pyktis sprendžia problemas.

<…> bandžiau pavaizduoti panoramą, atspindinčią visuomenę, kuri patiria terorą. Galbūt perdedu, bet esu tvirtai įsitikinęs, kad taip pat vyksta ir literatūrinis ETA sutriuškinimas. p. 554

Atleidimas. Atsiprašymas. Susitaikymas. Formulė kaip iš gyvenimo patarimų knygų lentynos. Bet iki smulkmenų stengdamasis išvartalioti skirtingas ETOS veiklos įtakas patyrusių šeimų patirtis, rašytojas stengiasi pateikti ir išeitį. Ar ne per paprastą? Kas pasakys: vietiniai, tai išgyvenantys, turbūt verda emocijose, atmintyse ir asmeniškumuose, toli esantys, problemų nušvietimą girdintys tik iš vienos pozicijos – Ispanijos, vargu, ar gali orientuotis, kas iš tikrųjų vyksta savitame, nuo amžių kam nors priklausančiame, bet vis tiek egzistuojančiame Baskijos krašte. Su sava kalba. Papročiais. Literatūra. Keliomis radijo stotimis. Autonomija. Ambicijomis. Nuosaikiomis ir radikaliomis.

Norėjau atsakyti į konkrečius klausimus. Kaip asmeniškai išgyvenama nelaimė, per išpuolį netekus tėvo, vyro, brolio. Kaip po ETA išpuolio toliau gyvena našlė, našlaitis, suluošintasis. p. 554

Dvi šeimos. Jų centre dvi moterys, nuo jaunystės neišskiriamos draugės, iš pradžių norėję tapti vienuolėmis, bet abi ištekėję, auginančios vaikus, gyvenančios tame pačiame miestelyje, tiesa, šiek tiek lyg ir išsiskyrė socialinė padėtis – įkūrus smulkų verslą vieniems pavyko gyventi materialiai geriau. Bet vis draugės, šeimos leidžia kartu šventadienius, vyrai kartu važiuoja į dviračių žygius, sėdi tame pačiame bare, moterys plepa apie viską: ir apie intymius dalykus. Žodžiu, nė vandeniu neperliejamos.

Dvi laiko – dabarties ir praeities dimensijos. Senos, ligotos moterys verda neapykanta, viena netgi turėjo bėgti iš miestelio, ir visi piktinasi, kaip gi galėjo tooji po dvidešimties metų išdrįsti vėl pasirodyti. Tooji. Kurios vyrą nužudė ETOS nariai, kaip nemokėjusį revoliucinio mokesčio. Gerą žmogų, įdarbinusį kelias dešimtis vietinių vyrų, visiems padėjusį, skyrusį pinigų miestelio šventėms. Bet visų lyg ir laikomas kalčiausiu. Visuotinė pasmerktis. Viena, žmonės aiškiai bijo teroristų, jie stengiasi elgtis ir kalbėti, kaip tie reikalauja. Bet ne vien tai. Dažnai tarsi kamuolys metama atmušama frazė: be reikalo nežudė. Čato, nužudytojo, šeima visiškai izoliuojama: su jais nesisveikina, jie negali užeiti į parduotuves, barą, juos ragina pasišalinti iš miestelio. Ta paprasto miestelio paprastų žmonių (nors kiekvienas, ko gero, dreba, kad tik jų vaikai nesusidėtų su grupuote) lengvai manipuliacijoms pasiduodanti sąmonė – viena iš labiausiai traumuojančių patirčių skaitant knygą.

Knyga sukomponuota iš daugybės trumpų skyrių, primena telenovelių žanrą („Patria“ ekranizuota), ir nors pasakojama retrospektyvine maniera, vengiant chronologinio įvykių dėstymo, vis dėlto skaitosi lengvai: istorija, o ir veikėjai apibūdinami iš įvairių pozicijų ir skirtingo laiko perspektyvos.

Moterys veikėjos ir vyrai veikėjai, galima sakyti, sukurti kontrasto principu: šeimas valdo, jų balsas ir jėga – moterys. Nors pinigus uždirba vyrai, bet šeimoje jie laikosi tylos zonoje, pasiduoda matriarchaliniam diktatui. Iš tiesų nuolat rėkiančios, nepatenkintos, ūmios, neišsilavinusios ir nepakančios atrodytų atstumiančios, o ne moteriškos. Ypač Mirena. Regis, negebanti nei bendrauti, nei pažvelgti į savo vaikus ir vyrą be neapykantos. Atgrasi. O tylus, darže nuo visko besislepiantis sutuoktinis Chošianas, nors ir išgeriantis, išlepšėjęs, bet suvokia įvykius kur kas geriau ir jautresnis. Bet rutuliojantis vadinamajai kovai, atsitinkant nelaimei vienai po kitos, vyras palūžta, o Mirena, regis, tampa uola, kurios dėka ne tik namuose tvarka kaip visada: verda, tvarko, rėkia ir draskosi ne mažiau, bet ir piestu stoja už Chose Mari – jai jis ne teroristas, o didvyris, ne nusikaltėlis, o auka. Kiek suvokia realiai situaciją, o kiek apsimeta esanti tokių pat pažiūrų kaip sūnus? Jai tai nesvarbu, kaip niekas ir iš aplinkinių nekelia tokių klausimų. Ji motina, ir jokių prieštarų nesiduoda draskoma:

Aš visada būsiu sūnaus pusėje, kad ir kas nutiktų. p. 311

Tai ji važiuoja kas mėnesį lankyti sūnaus į kalėjimą ir stengiasi palaikyti jo dvasią. Ji ir suparalyžiuotą dukrą slaugo, o kai sužino, kad jauniausias sūnus Gorka – gėjus, kad ir ką galvotų, važiuoja į jo vestuves. Jie jos vaikai – ir taškas.

Kitos šeimos, nužudytojo (tiesa, turtingesnio, vaikai išmokyti, baigę universitetus) gyvenimas suskyla į dvi priešingas puses: iki ir po.

Jie visi trys virto nužudyto žmogaus šešėliais, – ir ji, ir mama, ir brolis. Norom nenorom kiekvieno iš jų gyvenimas ilgus metus sukosi apie tą nusikaltimą, tą neišsenkantį šaltinį. p. 137

Trauminė reakcija į žmogžudystę – negyventi įprastai. Ta prasme, sūnus gydytojas Šabjeras iš karto po įvykio išsiskiria su mylima moterimi, itin rūpinasi motina, bijo, kad ji nepalūžtų, nors jis pats pasimetęs ir nelaimingas. „Šiuo metu neįsivaizduoju žiauresnio nusikaltimo nei siekti savo laimės“ p. 375

Čato dukra, Nerėja, Šabjero sesuo, reaguoja atvirkščiai – seksualiniai santykiai jai tampa lyg  priemone užsimiršti.

Gudariams (kovotojams) skiriama tikrai nemažai dėmesio, bet jų paveikslai gana paviršiniai, vaizduojant veiksmus, pačios ETOS mechanizmo veikimą, o juos – jaunus vyrus, Chosė Mari dvidešimt – kaip užduočių vykdymo įrankius, juolab, kad tai tenkina jų nedideles paaugliškas ambicijas: stebėti paskirtas vietoves, sekti ir pasiruošti teroro aktams, likviduoti nurodytus asmenis – primityvūs išpuoliai nekelia jiems vidinio diskomforto ir leidžia save laikyti reikšmingais grupuotės nariais. Neišsilavinę, siauro akiračio, sportas ir šaudymas jų hobis. Tokie lyg ir niekuo nepatrauklūs vyrukai.

Vis dėlto metamorfozės vos ne po dešimties metų kalėjimo pradeda vykti Chosė Mari asmenybėje: nusivylimas ir pastovi kontempliacija priveda prie palūžimo: suvokia paleidęs savo ir tėvų gyvenimą vėjais, ETOS veikla kuo toliau, tuo labiau ima atrodyti nepateisinama ir beprasmė, panaudojusi nebrandžių vaikėzų lengvabūdiškumą. Autorius tarsi ieško ir pasiūlo kovotojams išeitį: keisti savimonę per įvykių apmąstymą ir žmogiškosios atsakomybės ir kaltės suvokimą. Bet tai tikrai ne F. Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ formatas. Vidinis judesys nusileidžia išoriniam, o mintis vystosi ne į gylį, bet – plotį.

Jaučiasi ir kuriamos atmosferos dirbtinumas: stengiamasi, dažnai perspaustai, parodyti, kad lyg niekas nekaltas dėl tokios kraupios situacijos, ką padarysi, nužudė, tai nužudė, autorius bando nuolat parodyti ir kitos pusės – teroristų tiesą. Kai skaitai, kaip sulūžusių sunkvežimių įmonę turintį pagyvenusį, tokį pat baską kaip kiti, persekioja, tyčiojasi, izoliuoja, kokia prievartos kampanija prieš jį išvystoma, ir kaip žmonės, netgi draugai, pereina į stipresniųjų pusę – tiesiog sunku patikėti, kad tai vyksta šiais laikais, o ne kažkokiais viduramžiais. Aišku, kad empatija persekiojamajam ir jo šeimai, o ne kažkokiai kruvinai laisvei – ar laisvei? Bet autorius kaip žurnalistiniame tyrime pateikia dvi tiesas: vienos šeimos ir kitos, vienos pusės: nužudytojo artimųjų ir kitos – žudiko ir jo artimųjų. Aukų ir aukų. Dėl to daug dėmesio ir Chose Mari paveikslui, ETA kovotojui, ieškant tarsi atsakymų, kokie jaunuoliai ir kodėl patenka į grupuotę. Chose Mari nei įdomus, nei įtikinantis personažas, toks gana prėskas, irgi stengiantis neperspausti nė į vieną pusę. Taigi, matome buko dvidešimtmečio polinkį į sportą, kovas, lengvą pasidavimą prie ginklų, netgi šūkis „mes nežudome, mes likviduojame“, be jokios ideologijos priimantį terorizmą kaip normalią kovą už tėvynę, tiksliau veikla atitinka jo nesubrendėlio interesą. Na, ir vienatvė, ir nepatogumai vykdant užduotis, kankinimai tardant, daugybė metų kalėjime, kur praktiškai nepatyręs jokių gyvenimo malonumų (netgi pasimyli pirmą kartą su mergina kalėjime) kapstydamasis prisiminimuose bando neišprotėti…

Veikėjo rašytojo lūpomis autorius išsako komplikacijas ir pavojus kuriant tokius kūrinius:

Stengiausi išvengti dviejų pavojų, kuriuos laikau didžiausiais tokio žanro litreratūroje: viena vertus, – patetiško, sentimentalaus tono; kita vertus – pagundos vis pertraukti pasakojimą, siekiant užimti aiškią politinę laikyseną. Tam, manau, yra interviu, dienraščių straipsniai… p. 554

„Patria‘ specifinis baskų krašto problemas atspindintis epinis kūrinys, kur daug veikėjų, nešančių politikos ir nacionalistinių idėjų primestą krūvį: Baskijos nepriklausomybė, kultūrinis protestas per gimtosios kalbos ir kultūros puoselėjimą (Gorka) ir radikalūs veiksmai: sprogdinimai, likvidavimai, ilgalaikės ETOS grupuotės veiklos įtaka paprastų mažo miestelio žmonių gyvenimui. Kai aukomis tampa visi.

Vertinimas: 4/ 5