Baltušis, Juozas. Sakmė apie Juzą: romanas/ J. Baltušis. – Vilnius: Vaga, 1981. – 275 p.

Sovietinis liaudiškumas

Šiandien supratau, kaip niekieno neverčiami, neturėdami jokių motyvų linkę kurtis iliuzijas – tiek gyvenimiškas, tiek literatūrines. Kam reikalingos tos iliuzijos? Saviapgaulei? Polinkis viską gražinti ir įprotis (neteisingai išugdytas nuo vaikystės) žvelgti į reiškinius empatiškai? Kodėl? Gal kiekviename reiškinyje stengiantis ieškoti ne tik pagrindinių spalvų – ir atspalvių?

Ne kartą ir ne du girdėjau giriant „Sakmę apie Juzą“, na, apie ažiotažus vos išleidus (1979) turbūt neverta nė kalbėti – J. Baltušis buvo pasiekęs šlovės ir skaitytojų meilės piką. Ar tai geriausia jo knyga? Taip sako, nors kas žino, jei neskaityta. Kai neseniai radau dabartiniuose tinklalapiuose kelias panegirikas „Sakmei apie Juzą“, iliuzija, kad ir tarybiniais laikais buvo parašyta šedevrų, sustiprėjo. Na taip, nesitikėjau, kad bus, ko negali būti: moralinės, idėjinės kolizijos, bet kažkaip, kvaiša nelaiminga, bent jau buvau įsitikinusi, kad J. Baltušis tuo laiku buvo pakankamai žymus ir užsidėjęs sov. pliusų ir galėjo parašyti ideologiškai neutralų romaną. Neutralų. Na, liaudišką. Kiek galėjo būti laisvas, nežinau, turbūt nelabai, bet egzistuoja ne tik cenzūros klausimas – įsitikinimų, gal jis ir tikėjo tuo, ką rašo.

Taigi „Sakmė apie Juzą“ – ne Toro „Voldenas“, apie kurį pradėjusi skaityti kartais mintydavau, vis dėlto buvau linkusi įžvelgti egzistencinę žmogaus gyvenimo prasmę atskirtyje, gamtos ritmu, iš savo rankų, kūnu ir siela susilydžius su darbais, saulės tekėjimu, nusileidimu, metų laikų kaita. Vienu metu gvoštelėjo – o visai kaip „Mirusios sielos“ – Juza kaupia maisto produktus, kabina mėsos gabalus, džiovina sūrius, sūdo sviestą… aišku, tik be gogoliškos ironijos, ką žinau, gal J. Baltušis apskritai jumoro neturėjo.

Sakmė – pasakojamosios tautosakos mažos apimties fantastinis kūrinys, kuriame aiškinama pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis. Sakmių pasakojimai glausti, fabula lygi siužetui.

Aišku, pavadinime sakmės sąvoka vartojama simboline prasme, bet negali nesutikti, kad romanas iš tikrųjų persmelktas liaudiškumu, netgi nervinančią gausybę mažybinių žodžių pateisini, kai įvardiji skaitymą kaip sakmę. Fabula sutampa su siužetu, čia kažkokių kompozicinių vingrybių J. Baltušis nė nemėgina demonstruoti, retrospektyvinių ar vienatvės kontempliacijų – minimaliai – ach, prarastoji, kitą pasirinkusi … tas iš tautosakos atėjęs vienintelės mergelės praradimas, kai jau nieko nepakeisi, su skausmu belieka melancholiškai nešti gyvenimo naštą.

Ar J. Baltušis pasako ką nors naujo, ko nebuvo pasakyta ankstesnių rašytojų: Vaižganto, V. Krėvės, K. Borutos? Jis, be jokios abejonės, tęsia lietuvių klasikos tradiciją: netgi tematika – prisiminti tereikia „Dėdes ir dėdienes“, „Nebylį“, o ir „Medinius stebuklus“. Atskirties tema, vienišas žmogus sąsajoje su gamta, tradicija – sekmadienį nė vienas nedirba, bažnyčia, poilsis ir pan. – nelaiminga meilė, vidinė stiprybė ir liaudiška filosofinė išmintis, bet ir aplinkinių savotiška panieka tokiems vienišiams – kaip gyvenantiems ne pagal taisykles, socialiai nepilnavertį gyvenimą.

Kitas klausimas, ar J. Baltušis, nenuneigsi kaip buvo mėgstama traktuoti, talentingas pasakotojas – sukuria savitą stilistiką, jo žodis kitoks negu iki tol? Kažkaip neatrodo, nors reikėtų iš naujo paskaityti anksčiau vardintus lietuvių rašytojus. Juza – viena vertus, irgi iš tautosakos: dainų, pasakų, sakmių dalinai nužengęs veikėjas, persmelktas panteistinės pasaulėžiūros ir gyvensenos, kita vertus, tikras realus kaimietis: su skalsia valstiečio šneka, praktiškumu, taupumu, ūkiškumu. Mistinis ir realus. Mistiniai ir kai kurie kiti veikėjai, ypač Vinciūnė, kaip meilės abstrakcija: nei įsikalbėta, nei buvus, nei nebuvus, bet teikianti skausmą. Ir sesers Uršulės, brolio Adomo paveikslai tokie lyg tarp debesų ir medžių viršūnių pakibę.

Aukšta lyg liepa, baltaveidė, skaisti. Sakytum nei šoko ji Pavalknėj visą naktį, nei alaus ragavo ar pavartėj nuo berno gynėsi, o tik ką iš svirnelio gailia rasa nusiprausė. p. 13

Ko nenuneigsi, J. Baltušis puikiai išmanė kaimo buitį ir gamtą. Peizažai gan platūs, neslėpsiu, kartais mėgavausi skaitydama, bet buvo ir noro peršokti nuo vis atsikartojančių berželių, bitelių…

Nelabai stiprūs gimė Kairabalės upeliukai, kitas ilgai kamavosi karklynų ir viksvų pašakniais, atsitrenkinėjo į skirsptų ir šaltekšnių užtvaras, kol išsiplėšdavo iš motinos glėbio. Užtat ir kaitriausią vasarą neišsekdavo nė vienas, linksmai varė čiurkšlę laukais ir pievomis, šeberkštynais ir ievynais, o kur surado daubos alkūnę ties laukų kalbos nuogriova, tuoj telkė gilius užutekius, kuriuose visą mielą vasarėlę sukosi vingrūs vijūnai, juodais žaibais plyksčiojo jaunos lydekaitės, o pakraščių žolėj šildė prieš saulę baltus pilvus storai nusiganiusios kumeldėlės. p. 32

Koks gi sukurtas J. Baltušio protagonistas? Iš šių laikų perspektyvos.

• darbštus, nagingas
• depresuotas (viena atstūmė, tai ir nereikia)
• nepasitikėjimas vyriškumu? drovumo sukeltas nepasitikėjimas seksualinėmis galimybėmis?
• tikras kaimietis, praktiškas, bet ir nepraktiškas tuo pačiu: juk moters kaimiečio ūkyje reikėjo ne tik dėl sekso ar grožio. Darbai darbeliai…
• autistas? Tik anksčiau nebuvo šios sąvokos.
• liaudiškas, vaižgantiškas, meilės neišsipildymo auka. Lietuvis melancholikas.

Kita vertus, J. Baltušis turbūt visai nenorėdamas, parodė, kiek daug gali be jokių kolektyvų, kolūkių, partijų nuveikti pavienis žmogus, ne tik išgyventi, bet ir materialiai prasisiekti. Tik Juzą galėjo Sibiran išvežti, o ne į kolūkį šauniam sūnėnui Adomėliui leisti įlieti.

Juza daugiau gamtos dalis, kaip medis, bitė ar koks vabalas, negu dabar įmanu įsivaizduoti. Be radijo, be laikraščio, toli nuo pasaulio: nei jis žino kokios valdžios ateina, kokios jau nueina, tiesa, karas apie save sprogimais praneša.

Visa ką kalbu ir netgi ką galvoju – tai apie pirmąją knygos pusę, antrąją: su tarybiniais partizanais, Juza kolūkiečiu, šauniuoju sovietiniu Adomėliu ir jo super mergina, o dar buržujus žydšaudys Stonkus, Vinciūnės sūnus, nors vis dėlto J. Baltušis šiokį tokį žmogiškumo šešėlį suteikia ir jam – pagaili jį slapsčiusio Juzos – trinu iš atminties. Vis dėlto ideologijos degutas panteistinį liaudišką romaną įlipdo į tipiškas sovietinės literatūros klišes. Ar galėjo būti kitaip? Kaip sako „Vietoj dienoraščio“ jau vien tai, kad paminėjo vežimus į Sibirą, grėsė cenzūra ar ir visišku kūrinio atmetimu.

Labai atidžiai dar ir dar kartą žiūrėjau „Sakmės apie Juzą“ rankraštį. „Vagos“ leidyklos darbuotojai dreba dėl kai kurių šitos sakmės vietų, konkrečiai, kur rašau apie išvežimus, vykdytus Lietuvoje 1941 metais. Pasirodo, dabar duoti nurodymai: viską vaizduoti taip, kad išvežimų tarytum nė būti nebuvo, o jeigu ir buvo, tai išvežė tiktai kaltus, niekas nekaltas nenukentėjo. Sunku įsivaizduoti absurdiškesnius teigimus! Jeigu niekas nekaltas nenukentėjo, tai iš kur tie tūkstančiai reabilituotų? Utenoje juk stovi paminklas Jeronimui Uborevičiui, tai ar ne jį sušaudė Stalinas? Absurdas ir nieko daugiau šitaip teigti! Nieko nebrauksiu iš „Sakmės apie Juzą“, kur liečiama ištrėmimų tema. Tegu nors pasikaria visi! („Vietoj dienoraščio“)

Tuo laiku gal buvo daug ir tiek. Bet skaitant iš kito laiko, sovietinei pasaulėžiūrai esant svetimai, aš to net nepalaikiau kažkokiu ooo, tiesiog pasistebi kiti dalykai, kurie gal tuomet buvo įkalti į galvą ir skambėjo normaliai, arba tiesiog kaip į literatūrines veikėjų klišes niekas nekreipė dėmesio.

Taigi. Kad ir koks liaudiškas J. Baltušio romanas, kur galima rasti daugybę visokių kaimietiškų išminčių: apie žoleles, medų, medžius, pelkę, spanguoles ir t.t., vis dėlto tai tipiškas sovietinis kūrinys su ideologinėmis spalvomis ir atspalviais. Nei jis bus kada grąžintas į mokyklų programas, nei jį skaitys jaunimas, nei jis reikalingas ypatingos atminties. Etnografijos ir senovės kaimo gamtos galima ieškoti Vaižganto, Krėvės ir pan. kūriniuose. Net P. Cvirkos „Žemė maitintoja“ atrodo tikresnis, aišku ir modernesni, na, tikroji versija, parašyta Smetonos Lietuvoje – ir ideologiškai švaresnis.

Vertinimas: 3,3/ 5