Adichie, Chimamanda Ngozi. Amerikana: romanas/ Ch. N. Adichie; iš anglų k. vertė Marija Bogušytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 612 p.

Apie meilę ir rasę XXI amžiaus liberalizmo kontekste

Didelės apimties epinis pasakojimas apie šiuolaikinio Nigerijos jaunimo tapatybės paieškas, bandymus atrasti sau labiausiai tinkantį pasaulio variantą, susigaudyti jausmuose, įsitvirtinti materialiai. Romano centre dviejų nuo vaikystės pažįstamų žmonių Ifemelu ir Obinzės meilės istorija, išbandoma atstumais, laiku, išsiskyrimu – atitinkanti amžinos senamadiškos meilės modelį. Laimingos.

Chimamanda Ngozi Adichie (1977),kaip rašoma anotacijoje, viena skaitomiausių Afrikos autorių pasaulyje. Jos knygose ypač daug dėmesio skiriama moterims ir jų patirčiai. „Amerikana“ 2013 metais pasirodžius angliškai, tapo tarptautiniu bestseleriu, išversta daugiau nei į 30 kalbų. Lietuviškai išleistos dar dvi rašytojos knygos: „Kinrožės žiedas“ (2005), „Pusė geltonos saulės“ (2012).

Gan platus Nigerijos socialinis, ekonominis politinis paveikslas. Šmaikštus ir gerokai satyrinis: naujųjų turtuolių bendravimas, amerikanų, grįžusių iš Amerikos, pasipūtimas ir savęs pervertinimas. Suskaldyto pasaulio dimensijos jauno žmogaus atradimuose ir praradimuose lyginant savo šalį su pamatytu pasauliu (Anglija, Amerika) ir savo vertės socialiniu ir turtiniu aspektu suvokimas ir įvertinimas. Kad taptų dėmesio vertu, atrodo, nigerietis/ė turi išvykti mokytis ar dirbti kitur, tik tada gali nuspręsti, kur jam gyventi ar grįžti į gimtąją Nigeriją ir, per pasaulį suvokus savąją tapatybę, atrasti gimtąją šalį iš naujo.

<…> Ifemelu jautėsi atgavusi ramybę, nes grįžo į gimtinę, rašė tinklaraštį ir iš naujo atrado Lagosą. Pagaliau jos gyvenimas įgavo formą. p. 610

Kodėl jauni žmonės trokšta emigruoti? Ko jiems trūksta savoje šalyje ir ką tikisi atrasti svetur? Klausimai, kurie kyla pagrindiniams veikėjams: Obinzei, nuo vaikystės svajojusiam, netgi literatūrą skaitęs išimtinai amerikiečių, apie neribotų galimybių šalį; Ifemelu, pavykus gauti vizą ir pažinti įvairias skirtingos kultūros ir tradicijų, netgi vertybių Amerikoje atmainas, o vėliau ir atsiveriančias galimybes.

<…> visi suprato, kodėl bėgama nuo karo ir skurdo, gniuždančio žmonių sielas, bet jie nesuprastų poreikio bėgti nuo slegiančio letargo, kai neturi jokios pasirinkimo laisvės. Jie nesuprastų, kodėl tokie žmonės kaip jis, kurie augdami nepatyrė nei alkio, nei troškulio, murdėsi nepasitenkinimo jūroje ir nuo gimimo buvo pasmerkti žiūrėti kur nors kitur, amžinai įsitikinę, kad tikras gyvenimas vyksta kur nors kitur, dabar ryžtasi pavojingiems veiksmams, neteisėtiems veiksmams, kad tik išvyktų, nors nebadauja, nepatiria smurto ir nėra priversti bėgti iš sudegusių kaimų, išvyksta vedami vien pasirinkimo ir tikrumo alkio. p. 360

Dvidešimt pirmajame amžiuje Nigerijos rašytoja į pirmą vietą tiesmukai iškelia rasių klausimą. Jis neaktualus savoje šalyje, kur visi tos pačios odos spalvos, bet Amerikoje, Anglijoje, regis, tokiose įvairialypėse šalyse jis vis dar egzistuoja. Jeigu juodaodis toks pats žmogus kaip baltaodis, kodėl egzistavo vergystė ir beteisiškumas anksčiau – klausia protagonistė tinklaraštyje. Dar daugiau: tavo statusas ir vertė priklauso ne tik ar tu spalvotas, ar baltasis, bet ir nuo spalvos intensyvumo: gelsva, kakavos, šviesiai ruda, tamsiai ruda. Kuo tamsesnė išvaizda, tuo komplikuotesnė įsitvirtinimo visuomenėje galimybė, sako priklausanti tikriems juodaodžiams su pasišiaušusių neklusnių plaukų kuodu mergina.

“Dažnai žmonės neigia rasės svarbą sakydami „visi mes vienodi“, bet tai netiesa. Aš pasaulį matau ir patiriu savaip dėl to, kad esu moteris ir dėl to, kad esu juodaodė.“ Interviu

Nemažai dėmesio ir politinei Amerikos aktualijai – prezidento rinkimams: kaip juodaodžiams buvo svarbu, kad laimėtų Obama, siedami tai su tikrąja laisve ir lygybe. Kaip aistringai stebėjo ir palaikė rinkimus, ir patiems atrodė neįtikėtina, kad juodaodis dalyvauja tokio lygio politikos žaidime, nekalbant apie pojūčius jam laimėjus.

Gražuolė, intelektuali ir veikli protagonistė Ifemelu patiria rasizmo skonį tik atvykusi į Ameriką. Apie tai ir jos rašomas provokuojantis tinklaraštis. Netgi egzistuoja vertinimo kriterijai tarp pačių nigeriečių: gimusių Amerikoje, atvykusių iš Nigerijos, ilgiau pragyvenusių svetimoje šalyje, žodžiu, rašytoja atidžiai ir ironiškai stebi žmones, jų elgesį, ne tik fiksuoja tinklaraštyje, bet ir provokuodama diskusijoms priverčia apmąstyti įvairius rasizmo, socialinius, santykių ir kasdienybėje atsispindinčius kitataučio įsitvirtinimo, išgyvenimo ir savirealizacijos aspektus.

Svajonių Amerikoje, galimybių ir įsivaizduotoje stebuklų šalyje imigrantai iš Nigerijos patiria ne tik ekonominių, įsidarbinimo sunkumų, bet ir socialinių, kultūrinių skirtumų poveikį. Ameriką matė kaip reklamose:

Ji troško tokio gyvenimo, kuriame visoms problemoms išspręsti yra spindinčių priemonių – šampūnų, automobilių ir supakuoto maisto; visa tai ėmė suvokti kaip tikrąją Ameriką, kurią pažins tik rudenį, kai išvažiuos studijuoti. p. 152

Ifemelu, kaip ir daugeliui atvykėlių, tenka patirti ir alkį, ir vienatvę, iš nevilties net parduoti savo kūną.

Meilės linija, sudaranti visa ko šerdį, ne tik romantiška, bet ir įtakojama nepalankių aplinkybių – atstumo, materialinių sunkumų. Meilę nuo mokyklos laikų dviejų skirtingų, bet beatodairišką trauką jaučiančių Ifemelu ir Obinzės, laikas ir skirtingos erdvės ne tik nutolina, bet, pasirodo, patikrina jos patvarumą: nė su vienu kitu žmogumi jie nepajaučia pilnatvės.

Ifemelu priglaudė galvą prie jo ir pirmą kartą pajuto tai, ką vėliau dažnai jausdavo būdama su juo – meilę sau. su juo galėjo būti savimi. Su juo jautėsi laisva, savo kailyje. p. 84

„Amerikana“ – šmaikštus pasakojimas apie jaunimo gyvenimą Nigerijoje ir Amerikoje, kaip pati autorė sako, istorija apie meilę, rasę… plaukus – kaip afrikietės moters svarbų indentiteto elementą. Skaitytojas ne tik gali susipažinti su įvairiomis afrikietiškų šukuosenų atmainomis: kasytės: natūralios, pripintos, pasišiaušę; natūralūs nevaldomi plaukai; ištiesinti – stengiantis įsilieti į bendrą masės kultūrą.

Mano plaukai supinti į daug smulkių kasyčių ir viršugalvyje surišti į uodegą. Man ši šukuosena patinka, nes ji natūrali. Šiuo atžvilgiu aš – fundamentalistė. Viena vertus, plaukai yra tik plaukai, kita vertus – šukuosenos pasirinkimą lemia ir svarbesni veiksniai: sąves pripažinimas arba jo trūkumas, vidiniai kompleksai ir baimės, visuomenėje vyraujantis grožio suvokimas. Daugybė juodaodžių moterų dėl įvairių priežasčių bijo arba nenori nešioti natūralių šukuosenų. Interviu

Romanas parašytas paprastai, su aiškiomis siužetinėmis linijomis, dviejų protagonistų – Ifemelu ir Obinzės, patyrusių skirtingas emigracijas ir sugrįžusių į Lagosą – centrine, jungiančia meilės šerdimi ir nuo jos atsišakojančiais socialinio, rasės, kultūrinio ir ekonominio būvio leitmotyvais. Visa kas suteka į darnų vienį, tenkinantį daugiau pažintinę smalsą, o ne estetinius pojūčius. N. Adichie, regis, ir siekis – atskleisti kuo platesnę pasaulio ir veikėjų patirčių panoramą, o ne koncentruotis į individo psichologines subtilybės ir žodžio estetiką.

Skaitau daug šiuolaikinės amerikiečių literatūros ir manau, kad tas rašymas yra žavus, tačiau romanuose dažniausiai kalbama apie asmenis, kurie jaučiasi įkalinti savo individualybėje. Jie nieko nepasako apie realų amerikiečių gyvenimą, juose svarbiau stilius, o ne turinys (stilius irgi svarbu, tačiau man nepavyksta užbaigti romanų, kurie yra stilingi, bet neturi ką pasakyti). Pavyzdžiui, Fitzgeraldo „Didysis Getsbis“ iš tikrųjų kalba apie amerikiečių gyvenimą, bet daugeliui šiuolaikinių romanų iki jo toli. Interviu

„Amerikana“ nors įdomus kūrinys, bet tiesą sakant, ir pabostantis: ištęsti tinklaraščio intarpai, itin išsismulkinta kalbant apie šiandieninį rasizmą, erdvios kirpyklų scenos, nors meilės scenas, vyro moters suartėjimo momentus rašytojai tikrai pavyksta aprašyti paprastai, iš esmės originaliai ir emociškai paveikiai, bet neišvengta ir schematiškumo. Paviršutiniškas, nelabai įtikinamas ir protagonisto Obinzės gyvenimo Britanijoje paveikslas – toks, rodos, susigaudytas iš įvairių labiausiai pasklidusių nelaimėlių migrantų klišių. Ifemelu išgyvenimai ir jos psichologija jaučiasi autorei itin svarbūs ir artimi: jos pačios pažiūrų ir apmąstymų, patirčių išsakymas ir apibendrinimas.

Įdomus pastebėjimas: N. Adichie sako, kad afrikiečiai ir amerikiečiai jos romaną priima skirtingai: pastarieji nepajunta juokingumo, nors pati rašydama dažnai kvatojo. Manęs „Amerikana“, tiesą sakant, irgi nejuokino, greičiau daug kur erzino perspaustomis situacijų versijomis.

Vertinimas: 4/ 5