Shalev, Zeruya. Skausmas: romanas/ Z. Shalev; iš hebrajų k. vertė Kristina Gudelytė-Lasman. – Vilnius: Sofoklis, 2019. – 383 p.

Meilės ir skausmo veidai

Stiprus jausmas – kaip manija. Priklausomybė. Apsėdimas. Pasiduoti lengviau nei kovoti ir įveikti kaip ir bet kurią kitą priklausomybę. Išderinta kasdienybė, euforija ir kančia – tarsi padalinta tapatybė į prieštaringas puses, kurios nepažįsta viena kitos ir bando įrodyti viena kitai tikrąsias vertybes.

Z. Shalev moterims svarbu išsiaiškinti meilės įvairias atmainas, kad ir darant klaidas pasirinkti galimybę patirti gyvenimo įvairovę. Meilė ir aistra kaip gaivalinga jėga pakelianti nuo realybės ir tarsi sukurianti naują asmenybę. Protas, išmintis, logika, karjera – viskas, kai nebelieka svarbiausio.

Meilė – kaip beprotybė. Solidi keturiasdešimt penkerių metų mokyklos direktorė Irisė, susibraižiusi, karščiuojanti braunasi per gyvatvorę prie ją prieš trisdešimt metų palikusio ir vėl atsitiktinai sutikto vyro – skausmo gydytojo – langų. Melodramatiška ir mažai įtikima romantika – trijų dešimčių metų lyg nebūta, abu puola vienas kitam į glėbį, kužda jausmingus žodelius – lyg fantastikos kūrinyje eliminuojamas laikas ir tai, kas atsitikę per jį. Pirmoji, vienintelė ir tikra meilė niekur nedingusi, greičiau dabartis atrodo kaip antagonistė, neprašytai įsiveržusi į dviejų žmonių tarpą ir turi būti ištrinta. Vienas jau laisvas ir netgi gyvena senajame bute, belieka išsiskirti ir savo laimę pagaliau pasiimti Irisei: vyro niekada nemylėjo, miega atskiruose kambariuose, mažai kalbasi, vaikai suaugę – atrodo, jokių kliūčių. Vienas etapas baigtas, laikas pradėti kitą. Tikrąjį.

<…> ji niekaip neįstengė atsigauti po operacijos, trukusios mažne trisdešimt metų. Ką tik paaiškėjo, kad visos pastangos nuėjo perniek, kad veltui nėrėsi iš kailio gausus chirurgų būrys, pasišovęs trūks plyš išplėšti jį iš jos kūno,  nes tik trumpam sugrįžęs akimirksniu užpildė tuščią erdvę, ko niekam iki šiol nepavyko padaryti: nei Mikiui, nei vaikams, nei alinančiam darbui. Tuštumą, kuri ilgai žiojėjo liguista, skausminga ir neužpildyta. p. 117

Kas skamba banaliai ir melodramatiškai atpasakojant ar net daugelyje kūrinių kaip nuvalkiota tema – Z. Shalev geba ne tik išausti naujai skambantį daugiasluoksnį audinį, bet ir vaizdžiai, pasinaudodama gyvenimiškąja patirtimi, nuojautomis, vaizduote, biblijinėmis analogijomis ir, be abejo, žodžio magija prasiskverbti, regis, į pačią gelmę – kad ir šaltą, tamsią, bet tikrą.

„Meilės gyvenime“ (2000) Z. Shalev jaunos merginos aistros pasiją atskleidžia neįtikėtinomis spalvomis, bet veik ne kaip realaus gyvenimo dimensiją, o atskirai tegalinčią egzistuoti svaigulio ir pamišimo būseną. Romane „Skausmas“ (2015) meilės tema, be abejo, centrinė, tik jau apaugusi kitomis aplinkybėmis ir patirtimis. Protagonistė Irisė – ne jauna mergina, kuriai svarbiausia suvokti savos tapatybės įvairias puses ir jas sugriauti, suklijuoti, vienžo, nebijoti eksperimentuoti. Moteris, jau su gyvenimo patirtimi ir pareigomis: motina–žmona–pedagogė. Bet esminis klausimas – ar apvaldanti aistra ir nustumianti žmogų nuo realybės slenksčio įmanoma? pateisinama? verta pasidavimo? Juolab ne visai jaunai moteriai, o jau turinčiai šeimą ir patirtį. Skausmo.

Ne galimybė iš naujo jį mylėti, bet pamilti gyvenimą tokį, koks jis yra, užuot ilgėjusis to, kuris seniai nugrimzdęs į praeitį. p. 381

Skausmas. Lygiagrečiai einantis su meile, persipinantis ir ryškinantis visokiausias prasmes. Arba naikinantis.

Domiuosi sudėtingomis emocijomis, nebijau į jas gilintis. Tai mane net traukia. Man įdomu nagrinėti tamsiąją žmogaus sielos dalį. Ne todėl, kad būčiau mazochistė, – blogų dalykų nutinka visiems. Noriu daugiau sužinoti, ką tuomet jaučiam, kaip visas tas bėdas įveikti. Z. Shalev

Septyniolikos metų, dar mokinė įsimylėjusi irgi mokinį jaunuolį Eitaną, slaugantį didžiulius skausmus kenčiančią motiną. Jo motinos skausmas atitenka jam, jo – jį mylinčiai merginai. Regis, tokią patirtį išgyvenusius jaunuolius neišskirs niekas. Šaltinis ir šilkmedis – tikrieji jų meilės liudytojai ir laimintojai, simboliai, nuolat protagonistės prisimenami ir atkartojami. Bet gyvenimas kitoks: palaidojęs motiną Eitanas palieka merginą, kaip skausmingos praeities detalę, norėdamas pradėti gyvenimą visiškai atsiplėšęs nuo sunkių išgyvenimų. Skausmas dėl atstumtos meilės toks stiprus, kad Irisei prireikia didžiulių pastangų, kad jį apmalšinusi gebėtų gyventi: užsimiršdama buityje, alindama save pedagoginiu darbu, augindama vaikus, bet iš tikrųjų siela būdama visada kažin kur toli, ten paauglystėje, kur vyravo tikroji meilė, tikėjimas gyvenimu ir išsvajotomis vertybėmis.

Ir realus kūniškas skausmas, nuolat malšinamas tabletėmis. Prieš dešimtį metų sprogimas į šipulius sudraskęs ne tik Irisės dubens kaulus, bet ir visas jos pastangas normaliai gyventi.

Anuomet juos visus vienijo tik rūpestis ir pareiga slaugyti sužalotą motiną, bet iš tiesų viskas buvo nepataisomai suirę, kaip ir dubens kaulai, nes vieną dieną iš jaunos šeimos jie virto seniais, viskuo nepatenkintais bambekliais, kurie seniai liovėsi puoselėti bet kokias iliuzijas ir nebeturėjo, ko tikėtis. p. 118

Jau pati romano pradžia panardina į skausmą: Irisė po dešimties metų prisiminusi teroro išpuolį suklumpa. Skausmui malšinti vyras Mikis suranda garsų gydytoją ir taip lyg supama skausmo ir meilės bangų vėl atsiduria paauglystėje. Su tų laikų svarbiausiu žmogumi – Eitanu.

Viena vertus, „Skausmas“ tikrai labai asmeniškas romanas, stengiuosi išsiaiškinti, ką po pasikėsinimo jaučia auka. Turbūt žinote, kad 2004–aisiais buvau sužeista per savižudžio ataką Jeruzalėje: nuvedžiau vaiką į darželį ir grįždama ėjau pro šalį, kai sprogo bomba. Pagrindinė knygos veikėja taip pat sužeidžiama, tačiau svarbiausia šioje knygoje ne tai, o meilės linija. Rašiau apie savo gyvenimą apibendrinančią moterį. Tai nėra mano pačios istorija, juk literatūra – tai autoriaus patirčių, žinių ir vaizduotės mišinys. Buvau sau pasižadėjusi, kad nerašysiu apie patirtą išpuolį, bet nutiko kitaip, tai buvo stipriau už mane. Z. Shalev

Skausmas kaip ir meilė grandinine reakcija persiduoda ir artimiesiems. Ir kaltė. Tiek dėl meilės. Tiek dėl ištikusio skausmo. Ir ištiksiančio. Kodėl jai taip atsitiko jaunystėje, kad vos nemirė iš meilės? Kodėl ji papuolė į išpuolį ir buvo sunkiai sužeista? Juk vaikus turėjo vežti vyras Mikis, tik jis kažin kur labai skubėjo – ar ne pas meilužę? Kaltas ir po tiek metų jaučiasi ne tik jis, kaltė persekioja ir dukrą Almą – juk ji ilgai kuitėsi, ir galbūt lėmė tą sutapimo minutę, o sūnus Omeras? Jeigu būtų nesiožiavęs vonioje, tai ir iš namų anksčiau būtų išvažiavę.

Per dabarties ir praeities šeimos išgyvenimus, tiesa, labai uždaros šeimos, kur vienas apie kitą žino tik paviršius, aiškėja, kaip tas išpuolis paveikė ne tik tiesioginę auką – Irisę, bet ir kitus: visi įkalinti trapumo, netikrumo ir kaltės kalėjimuose.

Net dešimt metų Irisė nė iš tolo neprisileido nereikalingų minčių, ir tik tąkart, kai išlipusi iš automobilio jau ėjo namų link, persmelkė nuojauta, jog ką tik pabudo po dešimtmetį trukusios operacijos ir pagaliau atėjo metas pagalvoti apie vaikų išsakytas nuoskaudas. Jautėsi sukaupusi pakankamai išminties, todėl nemanė, kad bus sudėtinga nuspęsti, kas iš tiesų dėl to kaltas. p. 14

Daugiaplaniame kūrinyje viena tema persipina su kita, o, regis, tik išorinė situacija išvirsta į vidinį konfliktą, provokuojantį priimti lemiamus apsisprendimus. Šeimos susvetimėjimas trukdo ne tik pažinti vienas kitą, bet tarsi tenkina jų norus kuo mažiau domėtis, kuris kuo gyvena: Irisė ne kartą pagalvoja, kad apie vyrą Mikį faktiškai nieko nežino, tik, kad didžiausias pomėgis – greitieji šachmatai, kaip priedanga nuo tikrovės. O ir pats Mikis, atrodo, itin atsargus, nes kapstymasis jausmuose gali sugriauti kontūrais besilaikantį šeimos modelį. Irisė skausmingai prisipažįsta, kad svetimus mokyklos vaikus pažįsta daug labiau, o ir laiko ir kantrybės jiems skirdavo lyg apvogusi savus vaikus. Tyli, pasyvi, nieko nenorinti dukra Alma – tikra mįslė tiek tėvui, tiek motinai.

Itin ryški žmogaus (ne)pažinumo tema: kaip kažkurioje knygoje pasakyta – tik situacija parodo kas tu per žmogus. Frazė tiktų be išimties vos ne visiems veikėjams ir daugeliui situacijų. Protagonistė nepažįsta ne tik savo vyro, vaikų, svarbiausia – savęs. Įsitikinusi, kad jaunystės nelaimingos meilės pamoka išmokė atsargumo ir išgujo iš jos bet kokį avantiūrizmą, pasirodo tik iliuzija: vos pamačiusi Eitaną, puola tajam ant kaklo. Aišku, situacija rašytojos hiperbolizuota, bet aistros voratinklis rezgamas taip vaizdžiai ir įvairiapusiškai, kad, regis, rizikuoti, pasiduoti aistrai, antrajam šansui ne tik verta, būtina – gal net Dievo siųsta malonė.

Nejau tai iš tiesų neištikimybė, jeigu jai pačiai tai prilygsta stebuklui? Kokia čia apgaulė, jei dar niekada nesijautė tokia ištikima sau? Ar jiedu su Mikiu taip beviltiškai vienas nuo kito nutolę, kad ištikimybė sau reiškia neištikimybę jam? Jei tai tiesa, ar nėra taip, kad jųdviejų ryšys – viena didžiulė klaida? Koks atgrasus žodis neištikimybė, kaip galima juo vadinti tokį gražų susitikimą, kupiną palaimos? p. 153

Trauminės patirties įtaka žmonių savivertei, socialiems ryšiams, laimės pojūčiui – tai ir dar daug kas H. Shalev „Skausme.“

Ryški ir įtakojanti izraelietiška aplinka: veikėjų išgyvenimai bendražmogiški, būdingi įvairaus laiko ir erdvės žmonėms, bet jų specifika nulemta konkrečių tik Izraeliui būdingų realijų: teroristiniai išpuoliai, amžinas tėvų nerimas dėl augančių vaikų: jie bus pašaukti į būtiną karinę tarnybą, kas jautresnius jaunuolius (smulkutė, fiziškai silpna dukra Alma, kaip pati sako, vos galėjusi išlaikyti šautuvą, atskirta nuo šeimos ir vaikystės patiria psichologinę traumą) ne tik gąsdina, bet ypač vaikinams yra tiesiogiai pavojinga, vykstant nuolatiniams konfliktams. Kaip kažkur rašytoja sako, Izraelio moterys nuolat įsitempusios nuo nerimo ir nervingos.

Ryškus ir įvairiapusis protagonistės Irisės paveikslas, kiti veikėjai nors ir kiekvienas savitas, netalpinami į blogio/gėro rėmus, įsimenantys, bet gana statiški ir neišplėtoti. Ypač vyrai. Eitanas, jaunystės mylimasis – skausmo daktaras, dar plius detaliai aprašyta išvaizda, bet kažko daugiau, psichologine prasme, apie jo vidinį pasaulį, praeities peripetijas nesužinome. Mikis, vyras, tylus, netgi infantilus milžinas, nuo visko puolantis prie šachmatų. Omeras, sunkus, aktyvus ir neklusnus vaikas išaugęs, Irisės akimis, į padorų jaunuolį, irgi nužvelgiamas probėgšomis, kaip tam tikrą vaidmenį šeimoje atliekantis statistas. Tiesa, daug kalbama apie į bėdą patekusią dukrą Almą, jos paklusimą, užsidarymą į sektos kalėjimą, bet dalys apie jos išvadavimą, motinos ir dukros kovą už suartėjimą atrodo makabriškai, kaip prilipdytos ir daugiau didaktinės, pedagoginės, o ne literatūriškai įaugę į bendrą kūrinio struktūrą. Bet moters/ motinos/ meilužės vidinis konfliktas užgožia net nuotykine išvirtusią įvykių eigą ir suteikia literatūrinės gelmės: Eitanas skambina, Eitanas kviečia susitikti, rašo sms, o Irisė, ėdama fizinio skausmo, kuris pasirodo tik niekis prieš dvasinį, ir dar dėl dukters, bijo ne tik susitikti, bijo ne tik atsiliepti, bijo net skaityti sms – nes jos meilės priklausomybė bumerangu atsilieps dukters praradimui.

Ar pati mokytojams ir tėvams nekalė į galvas tiesos, kad tik rodydami savo pavyzdį iš kitų gali tikėtis pokyčių? Jei išlips iš automobilio ir su juo susitiks, ko trokšte troško jos širdis, jei pakreips savo gyvenimą ta linkme, neturės jokios teisės reikalauti, kad duktė pamestų savo klystkelius. Tai nėra juodoji magija, tai svarbiausia gyvenimo taisyklė. p. 337

Kas vis dėlto kliuvo knygoje ar neįtikino? Per daug pedagoginės scholastikos: veik ištisi klišiniai, aišku, kokie ir yra profesiniai, pranešimai, užimantys nemažai vietos ir pabostantys, nors gal ir padeda atskleisti protagonistės charakterio prieštaringumą: bejėgė šeimoje ir itin iškalbinga ir racionali mokykloje. Ir… jau skaitant mintiji, kokią pabaigą pateiks rašytoja, ką leis pasirinkti vis praeities – ir skausmo, ir meilės – negebančiai atsikratyti veikėjai: pasakišką variantą ar realistinį. Pradžia viena, o pabaigos galimi variantai keli, kokį bepasiūlys rašytoja, skaitytojas turi savo nuomonę, ir kaip gyvenime, taip ir literatūroje, vargu, ar ji bus vien rožinė. Na, Z. Shalev veikėją stengiasi pamokyti, tarsi užtvirtindama moralinę nuostatą kaip pagrindinę: dvilypumo šeimoje, meilėje, vaikų auklėjime, kaip ir melo negali būti. Gan kategoriška. Bet išmintinga, o ar taip iš tikrųjų, kiekvienam pamąstyti, ar likimas seikėja pagal nuopelnus.

Vertinimas: 4, 4/ 5