Ng, Celeste. Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau: romanas/C. Ng; iš anglų k. vertė Jovita Groblytė–Hazarika. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 359 p.

Netikras tikrumas

C. Ng (1980) jauna kinų kilmės amerikiečių rašytoja įvairiuose žurnaluose spausdinusi apsakymus, esė, pirmas romanas Everything I Never Told You (2014) pripažintas Amazon metų knyga, išverstas daugiau nei į penkiolika kalbų, pelnęs skaitytojų susidomėjimą ir atkreipęs kritikų dėmesį. Little Fires Everywhere (2017) (Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau) daugelio įvairių leidinių ir tinklaraščių, tokio, kaip Goodreads, šis romanas paskelbtas populiariausia 2017 metų knyga, išversta daugiau nei į30 kalbų.

C. Ng domina šeima, tėvų vaikų santykiai, be abejo, vienokios ar kitokios formos vis dar egzistuojantis rasizmas, tapatybės klausimai, jaunų žmonių brendimo aktualijos ir ambicijos.

Romane „Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau“ susiduria kontrastingi dviejų šeimų gyvenimai, galima sakyti, biurgeriškasis ir menininkų, kurie vis labiau persipindami per jaunimo interesus, tarsi išpašo įprastų nuostatų ir taisyklių kasdienį audinį ir sukursto liepsnomis išvirstančias aistras: tas myli tą, o toji visai ne tą, svetimi gyvenimai atrodo įdomesni ir prasmingesni, o painiava ir to, ką turi, neigimas, veržimasis prie kitokio patyrimo, kitokių žmonių nei savi – įžiebia realų ir magiškąjį psichologinį gaisrą, kuris ne tik verčia perkainoti vertybes, bet ir priimti naujus pasirinkimus.

O gal sulaužius taisykles, tiesiog katastrofos neišvengiamos?

Dar kartą patvirtinama įprastoji tiesa: taisykles kuria tėvai, jas laužo jų vaikai.

Autorė pasakoja vaizdžiai, hiperbolizuodama skirtingų šeimų gyvenimo būdus, ironiškai žvelgdama tiek į vienus, tiek į kitus, iki maksimumo užaštrindama situacijas, kad tos, ypač paaugliams taptų ir skaudžiomis, ir mokančiomis. Tėvų pasirinkimai įtakoja vaikų charakterius, požiūrius, o ir atsakomybę ar lengvabūdiškumą vienas kito atžvilgiu. Tai, kas tobula ar teisinga atrodo tėvams, ar tikrai priimtina vaikams, ypač pamačius kitokių gyvenimų?

Jau pačioje pradžioje C. Ng pristato išskirtinę bendruomenę išskirtiniame Klivlendo priemiestyje. Tiesa, lengvai ironizuodama, lyg utopinė fantastika tik ir tegali būti vizija, na, o tikrovė… tikrovėje ko tik nebūna.

Iš esmės Šeiker Haitso gyventojai beveik nesiskiria nuo likusių Amerikos gyventojų. Gal vietoj vieno ar dviejų automobilių jie turi tris arba keturis ir gal vietoj vieno televizoriaus turi du, o į merginos iš Šeiker Haitso vestuvių šventę vietoj šimto svečių ir vietinės grupės buvo pakviesta aštuoni šimtai ir iš Niujorko atskraidinta Mejerio Deiviso grupė, tačiau visa tai daugiau mastelio, o ne esminiai skirtumai. (Šeiker Haitse gera gyventi, Cosmopolitan, 1963 metų kovas).

Bet poniai (dažnai taip vadinama) Eleonorai Ričardson Šeiker Haitsas – ne tik vieta, kur gimė, dar jaunystėje svajojusi sugrįžti į priemiestį auginti vaikus, gyventi pasiturimą ir užtikrintą gyvenimą. Nes ten viskas sustyguota, pagrįsta taisyklėmis, viskas aišku ir ramu.

Šeiker Haitsas – realus Klivlendo priemiestis (jaunystėje pati C. Ng ten gyveno), įkurtas kaip atsvara pramoniniam miestui bendruomeniniu pagrindu: kur namai dažomi numatyta spalva, mokyklos pastatytos taip, kad nereikėtų vaikams kirsti gatvės, veja negali praaugti penkiolikos cm ir pan. „raktas į harmoniją buvo tvarka ir taisyklė, tvarkos motina“. Utopijos kūrėjai Šeikeriai (1912) tikėję, kad tobulybę galima pasiekti suplanavus kiekvieną detalę.

Šeikeriai siekė tobulybės ir tai darė turbūt taip įnirtingai, kad jų sukurtos taisyklės tiesiog gerte įsigėrė į žemę ir toliau maitino tuos, kurie ten užaugo vedami troškimo stengtis ir stipraus nepakantumo trūkumams. p. 31

Bet gyvenimai kaip ir namai turi ne tik sienas, bet ir vidų. Ar tai kas iš karto akiai matoma, slypi ir gražaus namo gyventojo širdyje ir galvoje? Lyg sumažinta ir gerokai pablėsusi „Didžiojo Getsbio“ idėjos kopija. Turtingųjų spindesys ir skurdas, o ir neturtingųjų mokama kaina užsinorėjus patekti nors trumpam tarp išrinktųjų.

Dvi šeimos, kurioms pastovumas, aišku, skirtingas – kaip konstanta.

Ponia Ričardson mėgaujasi svajonės išsipildymu: gyventi su vyru, vaikais gražiame name pavyzdiniame priemiestyje, o ir pasiturintis būvis, darbas, ne kokia namų šeimininkė – viskas, ko troško. Ir kaip pridera, kaip mokyta, šiek tiek dėmesio labdarai: antrą namą išnuomoja ne bet kam – o tiems, kuriems tiesiog nepasisekė: šįkart vienišai menininkei ir dukrai Perlai, kurių buitis itin skurdi.

Taigi ponia Ričardson tiesiog mėgaujasi turtingo ir ramaus pastovumo monotonija, žinodama, ką žada rytas, diena ir vakaras, ko tikėtis iš bendruomenės narių, vyro, draugų. Tiesa, ne visai pagal taisykles elgiasi vaikai: du sūnūs, dvi dukros, ypač nuo mažumės dėmesio reikalavusi jauniausioji.

Kitai šeimai būdinga priešinga būsena – nepastovumo pastovumas: kraustymasis iš vietos į vietą, nekaupiant daiktų, neprisirišant prie sutiktų žmonių. Fotografė Mija dukrai aiškina tokį gyvenimo būdą savo profesijos specifika: naujos vietos, naujos idėjos, dar vienas projektas ir vėl kitur.

Jaunimo klausimai: mokyklinės draugystės, pirmosios meilės, prisirišimai, išdavystės, nėštumai, protestai, siekiant išreikšti savo ego, tėvų diktuojamų vertybių perkainojimas – pagyvina suaugusiųjų dirbtinai sukurtą pastovumą ir atmeta vieno teisingo kelio principą, kartu ir patikrina, kiek tėvų sukurti pasauliai tikri, ir ar saugūs. Laimė – iliuzija, ar realybė? Daugelį iškeltų problemų autorė plėtoja gan smulkmeniškai, nevengdama tiesioginės didaktikos, atrodo, kūrinys orientuotas tikslinei – paauglių auditorijai.

Kita tema, regis, išvartaliojama visais įmanomais ir neįmanomais kampais – motinystės.

Tėvams vaikas nėra tiesiog žmogus: tavo vaikas yra vieta, neaprėpiama amžina vieta, tarsi Narnija, kurioje tuo pat metu egzistuoja ir dabartis, kuria gyveni, ir praeitis, kurią prisimeni, ir ateitis, kurios ilgiesi. p. 132

Surogatinės motinystės pavojai ir su ja susiję problemos: ar jauna mergina išnešiojusi kitiems kūdikį, gebės jį palikti ir grįžti į susiplanuotą gyvenimą, ar kaip Mija, taps savo pačios dukros grobike, bėgančia ir besislapstančia nuo viso ankstesnio pasaulio?

Suaktualinama ir įvaikinimo problema: ją, aišku, mato kiekvienas savaip: paliktam kūdikiui geriau turtingoj mylinčioj šeimoj, negu su pasimetusia ir ties bado skurdo riba balansuojančia motina. Bet ar jaunai moteriai, sunkią akimirką palikusiai kūdikį, lengviau nuo žinojimo, kad jis gerose rankose?

Ir rasės, tapatybės klausimas. Jei kūdikis kinas, kas jam atskleis jo tautos gyvenimo būdo ir kultūros ypatumus ir t.t…

„Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau“ – ironiškas tėvų vaikų santykius, motinystės problemas gvildenantis romanas su ryškiais amerikietiškais akcentais: rasės ir rasės kultūros klausimai, antikarinės nuotaikos, B. Klintono neištikimybės skandalas. Du kontrastingi pasauliai – turtingųjų ir skurdžių – itin skiriasi tik išoriškai, bet, kaip mėgina vaizduoti C. Ng, vidinės aistros ir liepsnos neaplenkia nei vienų, nei kitų.

Stilius gan metaforiškas, dažnai iškeliantis vieną ar kitą akcentą – ponia Ričardson, jau pats išskiriantis veikėjos įvardijimas ir ironiškas, ir dažnai kartojant – įkyrus, dirbtinis – problemą stengiasi ne tik papasakoti, atkartoti, vėl atkartoti, užtvirtinti – kaip mokiniams pamoką, kad tikrai suprastų, teisingai suprastų – mokytojos rašytojos pozicija. Verčiantis susimąstyti kūrinys, bet autorė neiškenčia ir duodama atsakymus.

Vertinimas: 4/ 5