Mytting, Lars. Seserų varpai: romanas/ L. Mytting; iš norvegų k. vertė Viktorija Gercmanienė. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 392 p.

Restauruotų legendų gyvastis

Sodrus epinis, legendomis paremtas pasakojimas apie atšiaurią, devyniolikto a. pabaigos nuošalėje esančią Norvegijos vietą Butangeną, kur žiemą temperatūra nukrenta žemiau keturiasdešimt, o atšilus visur telkšo purvas ir pelkės. Vietiniai žmonės karta iš kartos gyvena iš savų ūkių, medžioklės, žvejybos, skursdami ir badaudami, gausiai gimdydami ir gausiai laidodami, nematę kitokio pasaulio, kas už fiordų ir kalnų, be kažkur esančios civilizacijos, miestų, technikos, madų, kultūros. Tiesa, vykusieji į gretimas vietoves, nebuvo sužavėti. Jų akiratis sutampa su tuo, kuris skleidžiasi pridėjus ranką prie akių ir žiūrint į tolius. Ir, aišku, į praeitį: šeimose karta iš kartos perima tas pačias žemes, ūkius, trobesius, o kas moka klausytis – ir pasakojimus apie protėvius, vietas, įvykius, jau neaišku, ar tikrai nutikusius, ar tai tik legendų aidai.

Kai kurie norėdavo nukeliauti kur nors kitur, bet tie, kurie jau buvo lankęsi kitur, galėjo papasakoti, kad žmonės visur užsiima tuo pačiu, galbūt šiek tiek kitaip, bet tas kitaip nėra kuo nors geresnis. Taigi keliaudamas nerasdavai nieko daugiau, tik nuovargį, o nuovargis buvo toks dalykas, kurį galėjai rasti ir namie, tarp giminių ir pažįstamų. p. 18

Lars Mytting (1978) žinomas norvegų žurnalistas ir rašytojas, debiutavęs 2006 m. romanu „Arklio jėga“, 2010 m. – „Pavasario auka“, o išgarsėjęs negrožine knyga apie medieną „Norvegiška mediena: pjaustymas, krovimas ir džiovinimas skandinaviškai“ 2011, išversta į keliolika kalbų, parduota didžiuliais tiražais. Pripažinimą ir kritikos įvertinimus pelnė 2014 m. išleistas romanas „Plauk su skęstančiais“, išverstas ir į lietuvių kalbą. Ir „Seserų varpai“ 2018. Aišku, kad medžiai, medienos apdirbimas, dirbiniai ir statiniai iš medžio yra L. Mytting domėjimosi sfera, skaitant knygą junti, kaip svarbu pačiam rašytojui tai, ką jis pasakoja: senoji kultūra, jos išsaugojimas, senieji pasakojimai, tradicija ir jos atgarsiai šiandieniniame laike.

Knygoje toks stiprus detalių vaidmuo, kad net protagonistais norisi įvardinti ne žmones, o senovinę 1170 m. statytą Butangeno bažnyčią ir, aišku, Seserų varpus. Būtent jie lemia likimus, yra takoskyra tarp praeities laiko ir esmo, pagonybės ir krikščionybės, šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties, kūrybos ir naikinimo. Jie jungia ir skiria žmones, lemia jų pasirinkimus ir net moralines nuostatas. Varpų legenda gal ir primiršta, bet lemiamu momentu jų galia kaimas neabejoja.

Jie neskamba dėl menkniekių. Neperspėja dėl plėšikų ar nedidelių žemės drebėjimų. Jie skamba tada, kai žmonės turi nubusti ir tinkamai pasirinkti. Arba jie gali skambėti įspėdami apie katastrofą kaip 1814 metais. (kare žuvo daug iš kaimo pašauktų vyrų) p. 125

Viena iš įspūdingiausių detalių „Pragaišties naktis“ – suaugusių klubais Siamo dvynių nuausta drobė mirštant vienai pirmiau, kitai suspėjus išvysti mintį ir ją įausti.

Kadangi jos galėjo naudotis viena kitos pojūčiais, įskaitant regėjimą, ji galėjo pažvelgti į mirties karalystę, o galbūt ir į ateitį.

Senelis pradėjo pasakoti, ką gali Seserų varpai.

Jeigu audinys būtų surastas, galbūt suprastume daugiau. Kiekvieną dešimtmetį suvokiame kažką naujo, bet taip pat kiekvieną dešimtmetį imam neteisingai suprasti kažką seno. p. 126

Ir tėvas Eirikas Heknė, atsidėkodamas Dievui, kad abi mergaites pasiėmė iš karto, nereikėjo vienai likusiai gyvai tampyti kitos lavoną, nuliejo ir padovanojo bažnyčiai varpus, sulydydamas į juos visą turėtą šeimos sidabrą, kas, aišku, įtakojo ūkio nuskurdimą. Seserų varpai – stebuklingi varpai, patys savaime galėję suskambėti ir pranešti apie neeilinį įvykį, įspėti žmones, o sidabro gausa skambesį darė ypatingu.

Butangeno nepasiekia ne tik jokios naujovės, svetimi žmonės ypač reti – jie gali atvykti tik speigui sukausčius žemę ir pasidarius nepavojingoms pelkėms ir pravažiuojamais tapus vandens telkiniams. Naujasis pastorius, ambicingas ir daug žadantis Kajus Šveigoras susiduria ne tik su nežinoma aplinka, priešiškai nusiteikusiais žmonėmis, bet ir su visur, atrodo, net ore sklandančia mistika. O bažnyčios vaidmuo tokioje atkampioje vietovėje ypač svarbus. Norvegijos kaimuose pastorius vis dar vadovaudavo žmonėms.

Vienas iš jo tikslų čia, Butangene, įveikti visokius prietarus ir žmonių vaizduotės vaisius.

Jis nuolat mąstė, kad gyvena užstrigusiame Butangene. Pokyčiai ir sveikas protas pamažu ateidavo iš Europos, tačiau kovai su šalčiu ir skurdu, tuberkulioze ir maisto trūkumu, tamsumu ir prietarais jis teturėjo sakyklą ir tuščią kasą. p. 112

Svarbiausias jo tikslas – pastatyti naują bažnyčią. O norint statyti naują, reikia nugriauti seną, nes maldos namams visada parenkama geriausia vieta, nugriauti senąją, kurioje tamsu, ankšta ir šalta taip, kad Heknių darbininkė Klara prišalo prie sienos ir taip mirė. Jis sugalvoja ir planą: senomis medinėmis ir unikaliomis bažnyčiomis domisi vokiečiai, jie sutiko sumokėti pinigus ir Butangeno bažnyčią kaip vertingą senosios architektūros statinį perkelti į Dresdeną. Taip išsaugant kultūrinį paveldą.

Medžio drožiniuose gausybė pasakiškų gyvūnų ir driežų su kriauklėmis ant nugaros, o aplink duris rangėsi milžiniška gyvatė. p. 74

Nuošali vietovė, kaip ir visa Norvegija devyniolikto a. pabaigoje, smarkiai atsilikusi nuo civilizuotos Europos „Kaimas dvidešimčia metų atsiliko nuo Norvegijos miestelių, o šie nuo Europos atsiliko penkiasdešimčia metų. Viena iš priežasčų buvo keliai.“ p. 17

Konfliktas priešingų jėgų nėra vienareikšmis ir paprastai įvardijamas: geras/ blogas, atsilikimas/ pažanga. Kiekviena pozicija turi savo pliusus ir minusus, ir jų neįmanoma kaip materialaus dalyko pasverti ar išmatuoti. Pagonybė ir krikščionybė. Prietarai ir mokslas. Keista ir nesuprantama gali būti tik pašaliečiui, bet vietiniam gyventojui, kaip Astrida sako, reikia stabų, laumių ir kitų mistinių būtybių, nes į jas galima įsikibti ir jaustis saugesniam, nubaidyti baimę, baisiausia tuštuma ir tamsa.

Ji žinojo, kad Butangeno gyventojai šimtmečius ieškojo priežasčių paaiškinti viskam, kas keista, nes nežinia vertė baimintis tiek kalnų, tiek ir miškų. Su gamta jie kovojo bet kokiu oru, būdami alkani ar skaudančia galva, ar ką nors pamatę sugalvodavo tam paaiškinimą, juk laumė buvo apčiuopiamesnė nei tamsoje slypinti nežinia; būtybės gaudavo vardu tam, kad su jomis būtų galima gražiai elgtis ir įspėti apie jas kitus. p. 164

Protagonistės Astridos Heknės lūpomis – savotiškai herojiškos asmenybės, nors jos didybė ir drąsa reiškiasi niūrios kasdienybės erdvėje – postuluojama ne tik moters išmintis, bet ir stengiamasi atsakyti į klausimą, kaipgi į nuošalų apleistą kraštą turėtų ateiti pažanga, nesunaikindama praeities vertybių. Astridai svarbūs varpai, jų skambesys išsklaido kasdienybės ūkus ir tarsi patvirtina, kad yra ne vien sunkus darbas, skurdas, vargas, nepritekliai, yra ir kažkas daugiau, nuo ko virpa siela ir akys žvelgia tolyn į horizontą. Bet ji suvokia ir realybę, bando kaimo žmogaus išmintimi palengvinti ir naujojo pastoriaus darbą.

Tikėti dievą yra geras dalykas, bet alkis ir sveikas protas visada bus stipresni. p. 44

Kita vertus, Astrida, atrodo, perėmusi tą platesnį pasaulio suvokimo geną iš savo protėvių: senelio, mėgusio pasakoti giminės legendas, kažkada nulieti Seserų varpai jai atrodo kaip jos pačios: jaučia pareigą išsaugoti juos: kas gi bylos ateities kartoms apie Heknių giminę, jei ne jie.

Tai, už ką žmonės prisimenami, būna išlieta iš metalo arba pastatyta iš medžio, arba išausta, arba nutapyta, arba parašyta. Blogis ir kvailumas prisimenami ne ką mažiau. p. 175

L. Mytting kuria išimtinai stiprios, nuovokios ir drąsios moters paveikslą. Regis, ji neprapuls nei skurdo ir alkio alinančiame gimtajame kaime, nei išsigąs svetimo, bet šviesomis tviskančio Dresdeno. Asmenybė, kurios negali sužlugdyti primityvi aplinka ir vargas, nes joje skamba varpai, žadinantys šviesos ir civilizacijos troškimą, išmintį ir aštrų žvilgsnį ne tik į praeitį, bet ir į ateitį.

Architekto paskolintas kelionių vadovas jos gyvenimą padalino į dvi dalis: prieš ir po. Ji slopino šį norą daugelį metų, bet dabar jis ir vėl nubudo – poreikis keliauti, sėsti į traukinį. Kaip viena sesuo negalėjo atsiskirti nuo kitos, taip jos širdyje budo priešingi troškimai, kurie negalėjo atsiskirti vienas nuo kito. Butangenas jai įskiepijo norą keliauti ir norą pasilikti. p. 172

Vyrų figūros šalia išmintį ir stiprybę įkūnijančios Astridos atrodo gležnos ir it šešėliai. Ir nors meilės trikampis – varomoji jėga, lemianti veikėjų apsisprendimus ir jų charakterių kitimą, vis dėlto tai nėra stiprioji romano pusė. Talentingo, romantiškojo vokiečių architekto veiksmai ir mintys skamba įtikinamai, kai jis susirūpinęs medinės bažnyčios reikalais, bet meilės raiška tarp Astridos ir jo – daugiau kaip romantiška abstrakcija, pasakos motyvas, ir da tarnauja pasakojimo vystymui, bet ne minties, idėjos realizacijai. Astridos stiprybė, ko gero, iš jos gebėjimo suvokti, kad svarbi tradicija, paveldas, bet svarbi ir civilizacija, šviesa, turinti paliesti ir jų kaimą.

„Seserų varpai“ – jungtis praeities ir dabarties, per išradingą legendų, vaizduotės ir istorinės medžiagos supynimą skaitytoją apgaubia ne tik mistika ir rūsčiais išgyvenimais, bet ir vykusiai parodo skausmingą civilizacijos eigą į atkampiausias nuošales: žmogaus sąmonė sutverta priešintis nežinomybei, prisitaikyti pamažu savanoriškai ir nevisai išbandant naujoves ir įsitinkant jų pranašumu arba brutali jėga užkrauna tai kaip nenuneigiamą pareigą. Senosios vertybės, neatsiejamos nuo moralinių požiūrių ir įprastų filosofinių nuostatų, nulemtos ne tik dvasinės kulltūros, bet ir materialinės kistmais. Juk bažnyčia tik pastatas paviršutiniškai žvelgiant, atrodo, svarbiausia malda ir žmonių sąsaja – tarpusavio, su Dievu. Bet senovinė norvegų bažnyčia, ko gero, daugiau negu statinys, kaip apstulbęs suvokia jaunas architektas Gerhartas Šėnaueris iš Vokietijos:

Jam atrodė, kad girdi balsus tų, kurie tą bažnyčią statė, ir užmerkęs akis pabandė įsivaizduoti juos prieš save. Dulkėtoje šviesoje jis įžvelgė susilenkusias praėjusių šimtmečių figūras, kurios peiliais ir kirviais tašė medį, užmiršto amato meistrai, dirbantys be laikrodžių ir kalendorių, kol dieną pakakdavo saulės šviesos. Jie iš lėto meistravo savo reputaciją be diplomų, be rangų, subraižytos jų odinės prijuostės reiškė patirtį.

Visa tai buvo kažkas didesnio, kažkas, ko negalėjai sutraukti į Dresdeno meno akademijos mokymo programą. p. 131

Aišku, knygos vertę nulemia ne tiek tai, kas pasakojama, o kaip. L. Mytting stilius puikus: įtraukiantis, vaizdus, bet ir neapsunkinantis, atrodo, atsijojama rūpestingai ką sakyti, o ką nutylėti, kur išsiplėsti iki smulkmenų, o kur tik užuominomis apšokti įvykius ir žmones. Galbūt ypatingą dėmesį sutelkiant legendoms ir senajai architektūrai, nukenčia ir vienpusiškais, idėjų įkūnytojais, bet ne psichologinėmis būtybėmis tampa veikėjai: Astrida – sąsaja tarp praeities ir ateities; pastorius – gėrio/ blogio ir, atrodo, labiausiai žmogiškiausias veikėjas, na, o architektas Gerhardas Šėnauris – kaip ir Astrida – teigiama, netgi didinga, išimtinai romantiškąją ir meninę savastį įkūnijanti asmenybė.

Perskaičius, ko gero, ilgai neišliks veikėjų meilės drama, bet senovinės norvegų bažnyčios vaizdai, stebuklingi varpų garsai dar ilgai skambės atmintyje ir refleksijos suksis komplikuotą civilizacijos ir praeities paveldo santykį.

Vertinimas: 4,5/ 5