Joannidis, Panos. Suvestos sąskaitos: romanas/ P. Joannidis; iš graikų k. vertė Dalia Staponkutė. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 205 p.

Atsivertimai

Panos Joannidis (1935) žymus Kipro rašytojas, Amochoste, JAV ir Kanadoje studijavęs žurnalistiką ir sociologiją, jo kūrinių išversta į keliolika kalbų, 1992 m. rašytojui skirta Kipro vyriausybės premija, 2007 m. suteiktas aukščiausias valstybės apdovanojimas ir Nusipelniusio Kipro rašytojo vardas. Nuo knygos viršelio.

Ji sirgo. Mirė gimdydama. Pagimdė tik dešimt kibirų kraujo, šis išsiveržė iš jos kaip per sprogimą; ir viskas, kas buvo aplinkui, atgimė; ir aš atgimiau. p. 178

„Suvestos sąskaitos“ – 1973 m. išleistas romanas, dar prieš Kipro padalijimą – metafizinis kūrinys, kuriame amžinosios žmogaus būties: meilės, tikėjimo, atsinaujinimo, mirties, kūrybos – temos praskleidžiamos kitokiu kampu nei įprasta ir bandoma atsakyti į skaudžiausius klausimus: prasmės suradimą kritiškiausiu momentu, tamsos ir šviesos, žmogiškumo ir dieviškumo užslėptus ir akivaizdžiai demontsruojamus žaidimus, pasaulio ir vienatvės santykį, triukšmingo – bandos gyvenimo ir atsiskyrėlio prasmę.

Puikus dalykas – vertėjos D. Staponkutės literatūrinė apžvalga P. Joannidžio kūrybos „Mūsų drąsa tik iliuzija“ knygos pabaigoje. Viena, romanas tikrai nėra paprastas: religinės, filosofinės dimensijos persipynę su kruopščiai struktūruota autoriaus vaizduotės medžiaga apgaubia kūrinį ne tik mistika, magiškuoju realizmu, bet ir biliniais simboliais, žmonių ir religinių veikėjų samplaikomis, sunku, o gal nelabai ir norisi gilintis, kas kaip – tiesiog romanas neblogai skaitosi, atveria netikėtas erdves ir verčia susimąstyti: pirmiausia apie paprastus ir įprastus dalykus – tarpusavio santykius, susvetimėjimą, toleranciją ir gebėjimus atsiversti. Antra, Kipro literatūra, o ir šiuolaikinė graikų – nėra lietuviui skaitytojui žinoma ir prieinama, ta prasme, jos vertimų tikrai nedaug. Taigi puikus vertimas, o ir vertėjos pastangos priartinti skaitytoją prie šio romano esmės verti nuoširdžios padėkos.

Veikėjai – biblijinių herojų kopijos: Jozefas, Marija, Moišė (Mozė), jie atkartoja nuolat vykstantį gimties, mirties, prisikėlimo procesą. Žymus žurnalistas Jozefas iš misijos Afrikoje grįžta kardinaliai pasikeitęs: pasenęs, nusivylęs ir visiškai įlindęs savin. Jis atsisako agentūrai pateikti reportažus, nors tai gresia nemažomis finansinėmis sankcijomis. Kas gi jam atsitiko, kad iš gyvybingo, madingo ir populiaraus, aštraus ir dramatiško žurnalisto virto palūžusiu asmeniu? Nors trisdešimt penkerių Jozefas ir dvidešimt septynerių jo žmona Marija kartu važiuoja į nuošalų Spilios kaimą atgauti ramybės, susigaudyti savyje ir pasaulyje, tarp jų – tyla ir svetimų žmonių užtvara. Abu mintyse planuoja duoti vienas kitam laisvę, nes jausmai, regis, mirę.

Nieko taip neslepiame vienas nuo kito, kaip tos tiesos, kad žmogui reikia kito žmogaus, nes tik tas kitas gali padaryti mus laimingais. Ir nieko taip nenuvertiname kaip kito žmogaus. p. 48

Paslaptys, būdingos visiems veikėjams: skaudžios, gniaužiamos, kad neapsunkintų kitų, bet atsitiktinumai ir visai pašaliniai žmonės jas netikėtai išlaisvina ir paverčia akimirką įprasminančia jėga. Sirgdama vėžiu Marija pastoja nuo charizmatiško keliautojo Michailo, nešiodama devynis mėnesius kūdikį – iliuziją – ji pergyvena jai skirtą laiką, pajunta meilės palaimą ir harmoniją su savimi ir pasauliu. Kaip nekeista, suartėja ir su vyru – jie abu laukia stebuklo, o belaukdami ir patys persikeičia – atgimsta. Moters stiprybė ir susitaikymas įkvepia ir vyrą ieškoti prasmės – vakardienos priešingybėje.

Šis eksperimentas pamažu mane įtraukė, įsitikinau, kad šalia svarbiausių naujienų visada būna ir jų priešnuodis – žinutės paraštėse. Jos nesukrečia ir nestebina, jų nereikia aiškintis, jų gali ir nesuvokti, neperpratęs ir pagrindinių naujienų esmės. Vis dėlto tokios žinutės laužo stereotipus ir tradicinį mąstymą, neretai sukurdamos polifoniją, trikdančią daugumą mūsų, kurie neva tvirtai stovime ant žemės, gyvendami prietarais, kad reikia tikėti tik tuo, ką akys mato, kas daro įspūdį ir sukrečia; kitaip tariant, kuo mes tiesiogiai ir netiesiogiai mintame. Kad ir kaip ten būtų ir kad nepasakyčiau per daug, netikėtai pats sau atvėriau kitokią literatūrą – antižurnalistiką. p. 138

Kaimo veikėjai: šventikas, mokyklos direktorius, dingusioji mergina Avgė, kurios name apsistoję Jozefas ir Marija, ikonų restauratoriai – ezoterikai Piotras ir Hana Arkangelskiai – visi jie aktyviai bendrauja, įtakoja vienas kito kismą, realūs ir magiški. Ir laukiamas kūdikis – jų visų. Tik Michailas – šventoji dvasia? – apvaisinęs Mariją tuoj pat išnyksta.

Dabar tikime ir tarnaujame tam, ką mylime. p. 122

Simboliniame metafiziniame kūrinyje per dviejų žmonių dramą, dualistinius prigimties išgyvenimus: benduomeniškumas ir individualizmas; meilė ir svetimumas; tyla ir kalbėjimas; nusivylimas ir akimirkos laimė – romane pasakojama, kaip sako vertėja, apie globalizacijos pradžią, kritikuojama žiniasklaida, bažnyčia, valstybė ir parodomos jų apokalipsės priežastys.

Na, nežinau, kokia bebūtų vertė ir gelmė „Suvestų sąskaitų“ man vis tiek pirmiausia asociavosi su P. Coelho: dirbtinumas, savotiška pamokomoji pasaka, morali tiesa, realybės plaukiojimas metafiziniame rūke ir kosminė baigties traktuotė. Ar tai literatūrinis kūrinys ar filosofinė adaptacija skaitytojui? O gal kuo sudėtingesnis realus laikas, tuo norisi paprastesnio, svarbiausia tikresnio, skaitinio – kad pasitvirtintum: vakarykštis pasaulis tikrai buvo.

Vertinimas 4/ 5