Moll, Genevieve. Madam Sagan: prie kapo duobės; iš prancūzų k. vertė Vitalija Gylikienė. – V.: Tyto alba, 2006. – 236 p.

— Jūs vis dėlto gyvenote kaip dievo jautelis, tiesa?
— Tikrai, — atsakė ji. — Kaip dievo jautelis. Bet darbinis jautelis… Taip, darbinis. Na, aš jau tokia. p. 219

„Ji mėgo džiazą, švelnius savo draugų rečitalius madinguose naktiniuose klubuose, prirūkytų barų aplinką, kai su bičiuliais pamažu grimzti į svaigalų euforiją. Ji turėjo būti visiškai ar beveik visiškai nesąmoninga, kad galėtų užmigti. Ir ilgą laiką pabudus jai reikėdavo šilto kūno šalia savęs. Vienatvės baimė?“ p.229

Fransuaza Sagan, Kuarė (1935 – 2004). Laisva, talentinga, populiari, kilniaširdė, rodos, turinti viską ir tą viską nedvejodama švaistanti, gal visą gyvenimą vadovaujantis tėvo — po pirmojo romano užgriuvus populiarumui ir milijonams — gautu į klausimą, ką daryti su pinigais, patarimu — leisk?

Fransuaza Sagan. Be abejo, daug kūrinių jos skaityta, daug apie ją girdėta: maždaug bohemiška, skandalinga, be taisyklių, garsi, laisva ir lengva: knygos plonos, paprastos, gal net miesčioniškos, apie turtingus žmones, kur tarsi neegzistuoja pinigai, buitiniai rūpesčiai, nelaimės, juodos lemtys ar negandos — jausmai, meilė, grožis, automobiliai… Banalios temos, bet nebanalūs kūriniai. Jeigu reikėtų atpasakoti jos knygų siužetus, ko gero, tai būtų nelengva, nes tarsi visi panašūs, nei išskirtinių įvykių, aplinkų ar ypatingų idėjų, problemų. Bet visuose saganiška, ta pilkai rausva melancholijos nuotaika, bet kokiu atveju gebėjimas prasiveržti giliau nei blizgantis paviršius ir švelnus, inteligentiškas vaikščiojimas tame painiame emociniame labirinte, nepaklystant ir nepametant savo veikėjų, bet išvedant juos į tam tikrą tašką.

Ką naujo pateikė “Madam Sagan“? Pradedant rašytojos priešmirtinėmis akimirkomis, tarsi vietoj įžangos, toliau įprastai biografinėms knygoms, pasakojama chronologiškai, nuosekliai, stengiantis įvardinti svarbiausius gyvenimo ir aplinkos, galbūt lėmusios būtent tokios asmenybės formavimąsi, faktus, artimus ir sutiktus žmones, kurių aplink F. Sagan, dar nesulaukus 18 išgarsėjusią, netrūko, keliones, vieną po kito pasirodančius kūrinius – dideliais tiražais, populiarius, mėgstamus skaitytojų, dviprasmiškai kritikų vertinamus, visa ko perteklių, laisvės irgi, priklausomybes, negalias — fizines, psichines, didžiulius, neskaičiuojamus pinigus ir… skolas. Baimę. Vienatvės ir nuobodulio šmėklas.

Knygos autorė pažinojusi rašytoją, su ja bendravusi, aišku, žavėjusis, pasakoja su meile, bandydama rasti paaiškinimą ar kilmę ir labiausiai šokiruojančių Sagan gyvenimo epizodų. Prieš mus gyva, chaotiška asmenybė, švaistanti gyvenimą, kai visapusiškai sekasi — milijonai, garbė, pripažinimas, žinomumas visame pasaulyje, keičiami meilės objektai — kiek ilgiausiai trunka meilė? tris mėnesius? – netaupanti savęs ir gyvenimo ir kai nesiseka — ligos, kasos uždegimas, osteoporozė, depresija… artimųjų netektys, bankų persekiojimai. Bet visada rašanti. Dešimtys romanų, pjesių, straipsnių, prisiminimų.

„Rašymas, sako ji Replikose, tai vienintelė galimybė patikrinti, ką sugebu; tai, mano akimis vienintelis tikras ženklas, kad gyvenu, ir vienintelis dalykas, kurį man labai sunku daryti“ p.150

“Rašymas vienintelė priebėga nuo gyvenimo, kurio rūpesčiai, triukšmai, kančios, sielvartai vagia laiką. Ji rašo tarsi atsiribodama, norėdama įsivaizduoti kitų žmonių gyvenimus, nors visada sakinio vingyje, intrigos gelmėje pasirodo jos pačios gyvenimas, kuriantis ir ardantis ritmą, įkvepiantis tekstui savito žmogiškumo“ p. 198

Kažkada perskaičius “Sveikas liūdesy“, nepamenu, patiko, sužavėjo ar kaip ten nutiko, niekaip nesupratau, kodėl šis kūrinys buvo laikomas nepadoriu, skandalingu. Juk niekur F. Sagan nekalba tiesmukai, vulgariai — inteligencija, auklėjimas, požiūris — ji nesikeikia, nevulgarizuoja, neblevyzgoja, kaip sakoma, ne tik kad kūriniuose — ir gyvenime, nesvarbu, kad be saiko girtauja, save kaip į vatą vynioja į narkotikus, be skrupulų naudojasi kūno malonumais — kalba visada taisyklingai, intleligentiškai, be keiksmažodžių ar žargonizmų.

Moteris mylisi su atsitiktinai sutiktu vyriškiu ne iš meilės, šiaip, patiria malonumą, netampa nėščia — t.y. nenubaudžiama, džiaugiasi ir naudojasi kūnu kaip vyrai, neuždedant jam griežtų religijos ar tradicijos suvaržymų. Štai kas skandalinga. Praėjusio šimtmečio vidurys ne taip toli, o Paryžius nuo senų laikų mūsų vaizduotėje — laisvas, bohemiškas, meniškas, ne toks kaip kitos pasaulio vietos, štai kodėl taip neįprasta manyti, kad ir ten — normos, patriarchatas, moraliniai principai moterį kaip ir visur nustūmę kaip perekšlę vištą į kampą.

Gimusi ir augusi, kai 90% prancūzų kaimiečiai, kai gyvenimas plaukia pagal metų laikus, kai moters ir šeimos funkcijos apibrėžtos griežtų taisyklių, tik 1944 metais moterys gauna teisę balsuoti, kai karas su savo baisumais, nelogiškumais ir praradimais sukelia laikinumo pojūtį ir troškimą naudotis gyvenimu, pakeičia, ypač jaunų žmonių, sąmonę, užstringa baimės nuojautomis vaikų pasąmonėje, verčia išgyventi viską kuo greičiau, neplanuojant, nuosekliai nekopiant kaip laipteliais metai po metų siekiant tradicinių vertybių. Ir tik 1968 seksualinė revoliucija, studentų reikalavimai, kad universitetai nebūtų atskiri merginoms ir vaikinams, kad galingos bažnyčios anatema nevaržytų cenzūra ir draudimais ne tik meilės, kūrybingumo taipogi.

O F. Sagan nuo jaunumės traukia miestas, jo gatvės, skverai, kavinės, jai atodo, kad ten ir vyksta tikrasis gyvenimas,  skaitymas kaip neatskiriama egzistencijos dalis, mylimo M. Prusto Albertina brandina jos subtilumą, kultūringumą, o laisvę Simonos de Bovuar 1949 m. pasirodžiusi „Antroji lytis“, kurioje keliami įžūlūs klausimai vienus žavi, kitus piktina, bet abejingų nėra. Atvira bet kokiai laisvei — keistiems žmonėms, gražiems vyrams ir moterims, abiejų lyčių meilei, alkoholiui, greičiui, narkotikams, ko gero, intuityviai daranti kilnius žestus tiek svetimiems, tiek saviems — pinigus iš stalčiaus semiasi kas nori, pasiūlo pagalbą nėščiai merginai, paremia seksualinę revoliuciją ir t.t., bet visada labiausiai gyvenanti save, meilužiai greit nusibosta, bendras gyvenimas riboja laisvę ir tai jai visai nepriimtina, nors vienatvė baugina, bet pastovus pastovių žmonių buvimas kelia nepakeliamą nuobodulį ir suirzimą, trukdo rašyti.

Ne tik Prancūzijoje F. Sagan garbinama jaunimo deivė — Amerikoje, vėliau Japonijoje ją sutinka su pagarba, susižavėjimu kaip laisvės simbolį.

Knyga įdomi ne tik rašytojos gyvenimo peripetijų atskleidimu, bet Paryžiaus, jo įžymybių štrichais: ir B. Bardo, tapusios savo grožio ir įvaizdžio belaisve, ir ekscentriškojo Ž. P. Sartro — jo asmenybe, Žodžiais F. Sagan besąlygiškai žavisi, džiaugiasi jo, jau nusenusio, ligoto draugyste ir pokalbiais, pagaliau Prancūzijos prezidento F. Miterano dėmesys ir artumas rašytojai, skaudi scena, kai sergantis, jau visai prieš išeinant, jis beldžiasi į jos duris, o F. Sagan neatidaro, pati jaučiasi paliegusi, silpna.

Kas nepatiko?
Nežinau, ar blogą knygą gali pataisyti geras vertimas, bet vidutinę ir net gerą suėsti nevykęs vertėjas — tai tikrai. Mano manymu taip ir su šia biografija, gal išversta skubotai, gal neredaguota — bet iki pusės knygos skaitydama vis stabčiojau, mėgindama perdėlioti žodžius, kitaip formuoti sakinius, tiesiog trikdė nuolatinis prijungiamųjų sakinių su kuris gausa, puslapyje po penkis, šešis, kartais net pastraipoje po keletą(„Kitas teismo procesas, kuriame ji dalyvauja, yra dar labiau netikėtas ir pranašauja jos elgesį ateityje mokesčių ar skolų, kurių prisidarys, atžvilgiu. Profesorius Žiuvenelis, kuris įsivaizduoja išgelbėjęs jai gyvybę Neji klinikoje, pirmą kartą jai pateikia savo sąskaitą.“ P.103), o kur dar Airijos landai, “Mėlynė sieloje“, kaip sykis šis kūrinys tik “Randai sieloje“,  ačiū dievui kitas vertėjas —  guli lentynoje ir laukia savo eilės. Kalbinis skurdas, turbūt pažodinis pateikimas, o ta pati vertėja, pažiūrėjau, vertusi ir F Sagan kūrinių: belieka viltis, kad jie kokybiškesni, bet patyrus tiek nemalonių pojūčių skaitant vieną V.Gylikienės išdarkytą knygą, tikrai niekada neiimsiu į rankas dar kitos. Ir dar meninės literatūros.
Kaip vertinti biografinę knygą apie ypač įdomią, garsią, chaotišką asmenybę, plačią ir intriguojančią jos aplinką: ne tik įžymybės, bet ir narkotikų prekeiviai, įtartini žmonės, nuolat žavėję rašytoją, — kai kliūva vertimo primityvumas? Biografė neeksplotuoja pletkų, nuomonių, nesimėgauja ir nesipiktina vienais ar kitais asmenybės charakterio bruožais, stengiasi nuosekliai pateikti gyvenimo faktus ir juos pagrįsti: dokumentais, liudijimais ar psichologiniais diskursais — kaipo baimės, nuobodulio, vienatvės nuolatinį pojūtį ir bėgimą nuo jo, poreikį vatinio — alkoholinio, narkotinio  įkloto, tarsi pats savaime gyvenimas per šiurkštus, briaunuotas, žeidžiantis.

“Be abejo, ji nebuvo tokia kaip jos mylimas Prustas. Buvo kalbama, kad ji dirba paskubomis, rašo per greitai, genama šuoliais istorijos, kuri skubino jos vaizduotę sąsiuvinyje langučiais. Iš tikrųjų. Bet kai tik užeidavo įkvėpimas, ji patirdavo laimę rašyti, kurios taip trokšta rašytojai.“ p. 231

Vertinimas: 3/5