Sagan, Fransuaza. Sielos randai: romanas; vertė V. Malinauskienė. —  Vilnius: Tyto alba, 2008. — 124 p.

Kuo įdomus šis rašytojos kūrinys? Pirmiausia, žanriniu požiūriu: romanas – esė, autobiografiškumu, savotišku savo kūrybinės virtuvės atskleidimu, poetiška kalba ir ironija, ko nebuvo, arba ne taip akivaizdžiai kituose kūriniuose.
Tai devintasis rašytojos kūrinys, išleistas 1972 metais, sulaukęs ir populiarumo, ir palankaus vertinimo, o kritikai buvo maloniai nustebinti. Autorė kuria naują romaną apie švedų, sesers ir brolio, Sebastiano ir Eleonoros van Milemų veltėdišką gyvenimą Paryžiuje supindama su savo pačios apmąstymais, tarsi paaiškindama saganiškųjų veikėjų ypatumus, kodėl jie tokie, o ne kitokie, išsakydama požiūrį į erotiką mene, darbą, tinginystę, priklausomybes, vienatvę, rašytojo, kūrinio ir skaitytojo santykį, pagaliau Paryžių, skonį ir vidinį santūrumą: Eleonora ir Sebastianas niekam neatsiskleidžia, veidu, manieromis, nė žodžiais nedemonstruoja nei savo minčių, nei jausmų, kad ir gyvendami iš kitų malonės, “apmokami, bet nenuperkami“.

Daug įdomių minčių, būdingų F. Sagan estetinių ir etinių refleksijų.
Apie darbą ir tinginystę:

“Negaliu versti Eleonoros dirbti Marie – Martin ar kokiuose kituose aukštosios mados namuose. Taip pat negaliu įdarbinti Sebastiano banke ar biržoje. Nusigaluotų abu. Nors daug kas man nepritars, tinginystė — toks pat stiprus kvaišalas kaip darbas. Atėmus iš darbštuolio darbą, jis ima nykti, liesėti, jį apima depresija. Bet tikram tinginiui, padirbėjusiam porą savaičių, taip pat atsiranda abstinencijos požymių: menksta, liesėja, suserga depresija.“ p. 15

Apie erotiką ir seksą mene:

“Tonos kūnų, kuriuos mums į veidą tėškia iš ekrano, įdegusių arba baltų, sėdinčių ar gulinčių vienas ant kito, — kokia nuobodybė. Bet ne, juk kūnas pagaliau patyrė džiaugsmą, laimę būti vartojamas. Vargšai… Jie mano, kad guja juokingus prietarus, bet iš tikrųjų guja ką kita — gražų mitą. Kartais nespėju pridurti: “Gal aš ir klystu“. Bet taip darydama nuolaidžiaučiau skaitytojui, pagaliau tai būtų kvaila, nes kaip tik noriu klysti. Beje, erotinės istorijėlės mane erzina. Grįžtu prie van Milemų, “kurie tam skiria daug laiko, bet niekada apie tai nešneka“. p. 17

Apie visuotinę vienatvę:

“Ar žinote, kad visi žmonės pasaulyje — jūsų viršininkas, namo prižiūrėtoja, baisus žmogus iš gatvės ir, ko gera, net vargšelis už visą tautą atsakingas Mao — visi jie labai vieniši ir bijo gyvenimo beveik kaip mirties? Jūs, beje, irgi. Mūsų bendrabūvio vietos neatrodytų tokios baisios, jei nebūtų pamirštos, jeigu nebūtų pamiršti vadinamieji žmogiški santykiai. Visi nori laimėti arba bent išgyventi“ p. 47

Rašytojo dalią:

“Paryžiuje būti populiaria rašytoja — labai malonu ir linksma. Ir vis tiek nesiliauju savęs gailėti. Juk tą saldų, rožinį, lengvą, džiaugsmingą ir kupiną kvailysčių gyvenimą reikia gebėti ištverti! Būtina turėti geležinį stuburą, kad iškęstum nuobodybę, pareigas ir bendravimo taisykles — visa, kas būdinga bet kuriam įvairių sluoksnių atstovų sambūriui. Reikia sugebėti išlaikyti pusiausvyrą, jeigu trokšti vaikščioti, kur nori, reikia jaustis taip, lyg tas pasivaikščiojimas būtų kaip smagus bėgimas iš pamokų.“ p.53

Pagaliau apie Paryžių ir … gyvenimą:

“Sąlygiškumas, tariamoji nuosaka, asmenavimas – kokia nuobodybė. Pasakymai “Jei būčiau žinojęs“, “Jei būčiau supratęs“, trumpai tariant, visi tie “jei“ – negyvėliai, o jei žinotum iš anksto, ką teks išgyventi, iškart užsikimštum ausis. Manau, kad pasakymas “ Jei būtų galima sugrūsti Paryžių į butelį“ – didžiausia kvailystė, pasityčiojimas, nepagarba, nes, jei žinai, kodėl gyveni, kodėl tas, kurį myli, miršta, ar dar kvailiau – kodėl tas, kurį myli, jau nebemyli tavęs, vadinasi, tu žinai viską!“ p. 115

Vetinimas 4/5