Rūta Mataitytė. Gunda: romanas. — V.: Tyto alba, 2015. — 342p.

Lietuvė mergaitė išvyksta mokytis į Norvegiją, patyrusi aukštesnę materialinę būtį ir meilę tobulam užsieniečiui, nebenori ne tik kad grįžti į buvusią šalį, net kalbėti ir prisiminti, trokšta nutraukti bet kokius ryšius: tuo pačiu stengiasi tapti kuo geresne sinchronine vertėja — lietuvių ir norvegų kalbų, įgyti kuo aukštesnę kvalifikaciją ir savo norvegiškąjį gyvenimą tvarkytis būtent pagrindinio tautiškumo segmento — gimtosios kalbos — dėka. Tas vaikiškas ir alogiškas paradoksas asmenybės blaškymąsi ir beprasmį švaistymąsi tuštumomis daro gan įdomų, keistą, emocijomis, ne logika grįstą, bet suprantamą, nors sukuriamos situacijos atspindi augančio, bręstančio žmogaus ieškojimus, bet dažnai per naivios ir banalios, pagrįstos nesuvokimo ir nesusivokimo: kaip gėdijamasis tėvo, namų, pervertinant viską, kas susiję su užsieniečiu vyru — čia jau autorei nepavyksta išvengti lietuviškos banalybės, o ir vyriškiui įpūsti gyvybės, net pati lygina jį su statula, nekintančia, regima tik paviršiumi, jokių vidinių peripetijų ar žmogiškųjų prieštaravimų nemėginama atskleisti. Tai ir asocijuojasi romane gal net ne su statula, o daugiau striptizo stulpu, apie kurį energingai sukasi jauna lietuvaitė, labiausiai trokštanti būti nelietuvaite.

Ar pavyksta Gundai suaugti? Taip, nes autorė, turbūt visai nesąmoningai, natūraliai, gan vykusiai atskleidžia veikėjos virsmą, savivoką ir pagaliau ironišką situaciją, susitaikymą: pabėgti nuo savo tautiškumo, įsikibus į jį kaip į pragyvenimo ir karjeros giją — neįmanoma:

Prisėdu ant suoliuko šalia trūnijančio kiosko. Įbestas į skylę vidury stalo šlitinėja raudonas skėtis su kokakolos reklama. Tarpeliai tarp lentų prikaišioti pageltusių servetėlių, stalo paviršius išmargintas kečupo bei garstyčių padažo dėmėm ir nusėtas raižiniais: „Didrik“, „I love Maria“, „fuck“, „Kęstutis“. Kyla pagunda susirasti tinkamą įrankį ir išraižyti: „Skambink, jei prireiks vertėjos, Kęstuti.“ P.284

Kuo knyga patraukli? Pirmiausia paprasta struktūra, neįpareigojančiais, žanriškai neapibrėžtais dalių pavadinimais: istorijos. Vienos iš tikrųjų primena išbaigtas noveles, kitos — tik dienoraštinius, lakoniškus įrašus, bet visos kažkaip darniai susijungiančios į siužetiškai vientisą pasakojimą, nors, regis, sukeitus vieną su kita vietomis ar gal net kurią išmetus, pasakojimas, nė veikėjai nenukentės. Visas tarsi jungia ne tik tos pačios erdvės, laikas, veikėjai, bet ir tarpeilutinė, jaunyste dvelkianti emocija, pamažu perauganti į erotinę ir įsismelkianti su pasakojimu į skaitytoją, vibruojanti jame švelniai ir vos vos, bet nepaleidžianti per visą knygą.

Bet yra ir kita pusė — nepatrauklioji. Tai pirmiausia banalumas, tokia nuvalkiota, paviršinė meilės istorijos schema, dar prikišant trileriškų elementų, kad norom nenorom pradedi galvoti: o jeigu būtų pabandyta be tų rausvumų, jeigu. O dar noras padaryti pagrindinę veikėją ir heroje, ir besiaukojančia, ir ištikima, teisiają ir teisingąja, lyg klysti knygoje baisiau negu gyvenime, mirštančia ir.
Gal ir būtų įdomu, jeigu. Į pabaigą knyga visiškai nupiginta.

Vertinimas: 2,5/5