Šileika, Antanas. Pirkiniai išsimokėtinai: romanas/ Antanas Šileika; iš anglų k. vertė Vitalijus Šarovas. – Vilnius: Versus aureus, 2014. — 256 p.

Kanadoje knyga išleista 1995 metais, o Lietuvoje — 2015. Kažkaip keistai tas veik dešimties metų tarpas, rodos, pėsčiomis per Atlantą kiekviena raidė skyrium ėjo ar kokia senovine valtele, ko gero, be irklų yrėsi.

Tai labai gyvas, pulsuojantis, įtraukiantis, tuo pačiu ir paprastas kūrinys. Toks stiliukas, kad, regis, tik pokštaujama, nieko reikšmingo net nesiruošiant pasakyti, o pasakoma daugiau negu įmanoma.

Apsakymai darniai ir nepretenzingai susijungia į vienį ir prezentuoja save kaip vientisą šeimos istoriją. Iš vaiko pozicijos pasakojamas emigrantų gyvenimas Kanadoje, lyg su juokeliais, pasišaipant iš savęs, labiausiai — tėvų, net baisintis savo Senio atsilikimu, nepritapimu, skurdu, bet iš tikrųjų su tokia meile, gal ir praskiesta neviltimi, bet vis dėl to… kad norom nenorom pajauti visiems veikėjams simpatijas, o ne priešpriešą. Iš buitinių detalių, smulkmenų, veikėjų judesių ir žodžių kasdienybėje dėliojasi specifinė laiko ir erdvės mozaika – dipukų gyvenimas. Šypseną sukelia pirmiausia gyvi dialogai, vykusiai sukurtos situacijos: kūdikį nešioja su žudiko išraiška veide, kailinių pirkimas… Atmintyje blykteli R. Gary viena nuostabiausių knygų “Gyvenimas dar prieš akis“, kur hiperbolizacijos ir tarsi nerimto kalbėjimo apie buitį, elementarius išgyvenimo momentus, keistus vargo spaudžiamus žmones, netgi visuomenės atmatas, amplitudė dar galingesnė ir netikėtesnė, absurdiškesnė; o ir airių rašytojo F. McCourt trilogija“Andželos pelenai“, “Tamsta mokytojas“, “Tataigis“, pastarosios sietinos su A. Šileikos stiliaus paprastumu, įtaigumu, kalbos gyvumu ir taiklumu, bendra emigracijos tema. Visus minėtus kūrinius jungia ta pati esmė — humanistinė idėja, meilė: pro juoką ir ašaras – šeimai, artimiausiems žmonėms.

Konfliktinės situacijos kyla, tėvams atsidūrus svetimoje kultūroje, gyvenant iš dalies praeitimi:

Jie visi užstrigę laike. Pažiūrėk į mano Senį. Jis vis dar savo ūkyje 1920—aisiais. Tavo tėtis, manau gyvena 1933—aisiais. Tai apgailėtina. p. 208

Gal ir ne itin stengtasi idealiai pritapti naujajam pasauly (tėvo išvaizda, kalba, manieros) ir vaikams, jau pažįstantiems tik šitą šalį, Kanadą, norintiems joje atrodyti gerai, gyventi be komplikacijų, antagonistine ir trikdančia, trukdančia tampa ta nereali, niekur neegzistuojanti tėvų šalis, jaučiasi svetimšaliais savame krašte.

— Žinote, kuo man labiausiai nepatinka tėvynės pavadinimas? — pagaliau tarė jis.
— Kuo?
— Tuo, kaip jis skamba.
— Pavadinimas kaip pavadinimas, — pasakiau.
— Taip, bet anglų kalba jis skamba anachronistiškai.
— Lithuania, — ištariau garsiai.
— Džeris teisus, — pasakė Tomas. — Pavadinimas rėžia ausį. Ir niekas nežino, kur ji yra. Tai yra viena iš neegzistuojančių šalių.
— Ir liks tokia visada, — pasakė Džeris. — Geležinė uždanga nenukris dar šimtą metų. Mane siutina pats žodžio skambesys. Viskas dėl galūnės. Visų keistų šalių angliški pavadinimai turi panašią juokingą galūnę: Bulgaria, Albania, Estonia, Lusitania.
— Lusitania yra laivo, o ne šalies pavadinimas, — patikslinau. p.249

Prie dramatizmo, antagonistinių, tam tikra prasme, tarpusavio santykių prisideda ir išlikę griežtos, nekintančios moralinės nuostatos: sekmadienį žūtbūt bažnyčion, išpažinties, taupumas, ko gero ir depresiška būsena, nerealizuojant savęs kaip asmenybės, koks mentalitetas bebūtų.

Kai buvau mažas, maitindavausi bulvėmis, morkomis ir kopūstais, pagardintais šlakeliu lydytų kiaulienos taukų. Kiaušinių irgi nebūdavo. Juos parduodavo mieste už grynuolius. Vaikystėje kiaulieną valgydavau tik per vestuves ir laidotuves. p.137

Tuo tarpu motiną skaudina šviesesnės, aukštesnės padėties praradimas. Visi nepatenkinti, visi konflikte su savimi pirmiausia, su kitais šeimos nariais, ieškant kaltų, su erdve ir laiku. Negebėjimas ekspromtu prisitaikyti.

Bet kartu ta sunki praeitis, patirtis ir gelbsti kritiškomis akimirkomis, parodo ir tėvo stiprybę, ištvermę: draugės netekties atveju ne guodžia sūnus, tiesiog — toks gyvenimas.

Mano tėvą nušovė, — pasakė jis be jokių kitų paaiškinimų. — Ūkis, kuriame užaugau, buvo sudegintas iki pamatų. Pusė mano brolių ištremti į Sibirą. Viena iš mano seserų mirusi. Toks gyvenimas. Įpraskite prie to! p.114

Kita vertus tai tipiškas tipiškos šeimos gyvenimas, nepriklausomai nuo tautybės ir vietos: kurioje šeimoje, už uždarų durų neapsižodžiuojama, nesipeša vaikai, nesivaržo dėl įtakos sferų sutuoktiniai? O viešumoje, kaip sakoma, tarp žmonių pats gali ironizuoti saviškius, bet tik ne kiti — net piestu — kas: meilė? savimeilė? skausmas? — verčia stoti už savus? Taip ir čia: tėvas klube gelbsti sūnų, sūnus net nedvejodamas puola padėti tėvui muštynėse. O tas atsilikęs Senis, patyręs pavojų, akimirksniu reaguoja: per potvynį nelaukia kad kas nors — Dievas, žmonės, likimas — ištrauks iš pavojaus, kiti dingsta, nuskęsta, o jis kad ir itin pavojingu kelio ruožu, bet parveda savo berniuką namo.

Taigi tas juokas, ironija tokia paviršinė, galbūt ji skaudi vaikams, bet skaitančiajam rūpi esmė — žmogiškumas. O jo knygoje tikrai netrūksta.

Ir galvoji: simpatiška, nors ir simpsoniška šeimynėlė.

Knyga ne tik teikia skaitymo malonumą: juokiesi, stebiesi, lygini, vertini, bet įdomi ir pažintine prasme: laiko, erdvės, išeivių bendruomenėje besiklostančiomis tradicijomis, susibūrimais, komunikacija. Nors, tenka pripažinti, kad pateiktas vaizdas makabriškai skiriasi nuo čia gyvenusių ir tuo metu artimųjų turėjusių Amerikoj ar Kanadoj (kiek žinau, mūsuose abi šalis tapatino — rojus ir tiek) įsivaizdavimą. Senelio trys broliai apsistoję iš pradžių Kanadoje, vėliau persikėlę į Ameriką, buvo apkalbami nelyg karaliai: visko pertekę, bent jau aš, vaikas, iš tų pasakojimų įsivaizdavau juos išipuošusius, dykinėjančius, pramogaujančius, o dar absurdiškos detalės, nežinia iš kur atskridę: ką jau ten laiškus rašys, pamiršę, pamiršę ir kalbą, ir savus, ką jau ten, iš gero gyvenimo, o gal nenori to vargo vargelio ir atsiminti —taigi, sako, net indų ten jie neplauna, pavalgo sykį ir meta… ir meta.
Oi, tie indai ilgai man galvoj sukosi kaip pertekliaus etalonas, reikia tik įsivaizduoti, kiek per dieną sukuliama lėkščių, puodukų, išmetama šaukštelių, šakučių ir t.t.

Kas nepatiko? Net nežinau. Vientisa, išbaigta. Veikėjai ryškūs, individualizuoti, ilgam įstringantys. Bet svarbiausia – stiliukas.

Vertinimas: 4,4/5